Iš žurnalo PC Klubas 2005/02. Autorius:

Kartą naktį klibikščiavo senas diedukas, praktikuojantis magiją, senu neapšviestu dulkėtu keliu. Jis „striginėjo“ už duobių, įvairių nelygumų, kurie jo senam kūnui kėlė nepakenčiamas kančias. Tada diedukas atsisėdo ant akmens ir nusprendė — viskas, man jau užteks…Kam reikalinga magija, jei negali padoriai parsigauti namo — ankščiau gal ir galėjau kokį teleportą išsikviesti, bet dabar ir skrandžio opą stabdantis užkeikimas išnaudoja tiek daug jėgos…Taip, jis galvojo galvojo ir sugalvojo… elektros lemputę. Vėliau savo seniems kaulams — traukinį. O kad nereiktų mokinių ilgai ir nuobodžiai mokyti burti, jis jiems išdavė po pistoletą, aprengė anti–refleksiniais šarvais ir kad neprarastų senų sugebėjimų (nostalgija, žinote, kartais paima) sumaišė jiems keletą putojančių gėrimėlių visiems gyvenimo atvejams. Diedukas žinojo, kad pasauliui reikia kažko naujo, kad sena gera magija visiems įgriso, todėl jis jiems davė taip ilgai lauktų pasikeitimų. Tačiau iš entuziazmo viską greit darydamas, jis pridirbo krūvą „bug’ų“, kurie vėliau paveikė jo sveikatą… Na, bet jis gyveno toliau, žinomas kaip pirmasis rinkai pateikęs tokias keistenybes. Viskas būtų gerai baigęsi, bet galop ir jį pribaigė senoji opa…

Pirma buvo mintis…

Štai kaip diedukas kūrė pasaulį, kuris turėjo pakeisti viską — pirmąją dieną jam gimė mintis. Magija magija…Visiems ji atsibodo, visi nori ko nors daugiau, labiau žavinčio. Ir ko tam jaunimui šiandien nepridirbta — jiems vis negana ir negana. Tada diedukas, vartydamas laikrodžio sraigtelį, pagalvojo, kodėl gi nesukūrus tikros garo mašinos? Realiai ji visiems gerai žinoma visokiose knygelėse, todėl kas atsitiktų, jei ją perkeltum į kitą pasaulį? O tada jau būtų galima tiek visko prigaminti, kad akys apraibtų ir visko mačiusiam, ir nepatyrusiam… Mintys dieduko galvoje kilo viena po kitos kaip ant mielių, ir greit jis jau regėjo šlovę bei turtus, kuriuos jam atneš jo genialūs išradimai. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip jau minėjau, diedukas savo tešla per daug nesirūpino, jam buvo svarbus tik padarinys, o ne pats procesas. Daugelis bandelių išėjo nei šiokios, nei tokios, neiškilę, nors tikrų perliukų tarp jų irgi buvo…

Vėliau gimė varikliukas…

Bet viskas nuosekliai — antrąją dieną jis sukūrė varikliuką. Diedukas, prisimindamas senus gerus laikus su „Fallout’o“ kompanija, nutarė neišradinėti dviračio (ups, jis dar nebuvo išrastas…) ir panaudoti jau gerai žinomą ir visai neblogai veikiantį varikliuką. Žinoma, jis dieduko mintis gan apribojo ir įspraudė į 800×600 pasaulio viziją bei leido pasiekti tik 16 bitų spalvų diapazoną, bet diedukas nenusiminė. O ne, atvirkščiai, tiems laikams tai buvo daugiau nei gerai. Nors veikėjai atrodė gan išplaukę (kaip ir visa aplinka), viską kompensuodavo izometrinės aplinkos, grūste prigrūstos įvairių daiktų ir daiktelių. Ir apskritai, diedukas pasikliovė ne tiek išvaizda, o ryšiu su pasauliu — tuo, ką gali keisti ir kuo manipuliuoti.

Tada sekė siužetas…

Trečiąją dieną jis ėmėsi kūrybinio darbo, nes jau sumanytam magijos–mechanikos pasauliui reikėjo gyventojų, tiksliau, pagrindinio veikėjo, kuris turėjo pakeisti visų likimą. Ilgai nemąstęs, jis įsodino pagrindinį veikėją į naujai sukurtą dirižablį ir paleido per ką tik iškepto „Arcanum“ pasaulio platybes. Tada, kad būtų įdomiau, „nutupdė“ porą šlykščiai atrodančių gyvių (diedukas žiūrėjo daug filmukų, kur orkai griaudavo Helmo daubas…) ir įsakė jiems numušti dirižablį. Viskas vyko pagal planą: nereikalingi veikėjai buvo likviduoti, o fortūna, kaip iš anksto buvo sutarta, nusišypsojo tik pagrindiniam herojui ir dar vienam senam gnomui, kuris prieš nusibaigdamas spėjo jam perduoti svarbią žinutę. Taigi, vienintelis išgyvenęs dirižablio keleivis tampa super didvyriu, jam senasis gnomas perduoda žiedą ir suburbuliuoja kažką panašaus į — „ …surask berniuką…“. Na va, diedukas trynė rankas, negalėdamas atsidžiaugti puikia pradžia, ir „varė“ toliau. Jis pagrindiniam veikėjui pristatė nuolatinį pagalbininką Virgil — vienuolį, kuris neprisimena nieko, ko jo paklausi, viskas jam miglota ir neaišku, ir jis kažką šneka apie „…tu esi Tas, Vienintelis, reinkarnacija…“ (aut. past. — čia aiškiai matomas dieduko prisirišimas prie „Matricos“, ne kitaip…). Pagrindiniam veikėjui paaiškėja, kad jam iš tiesų niekas neaišku, pasaulis didelis kaip neišmatuojama visata, ir nuo naujos informacijos jau svaigsta galva. Misijos laukia, o kur eiti taip ir neaišku…Na, bet diedukas žinojo, kad būtent tokiomis miglotomis užuominomis „užkabinami“ tikrieji RPG fanai, ir iš smagumo jis galėjo vos nusėdėti…

Galop atėjo eilė žemėlapiui…

Tarp trečios ir ketvirtos dienos, naktį, diedukas su nežmonišku užsidegimu kūrė pasaulio žemėlapį. Dar mokyklos suole sėdėdamas, jis žinojo, kad kada nors sukurs tokį žemėlapį, kuris privers stebėtis net ir visko mačiusius. Čia jis neapsiriko. Tais laikais, kai visa tai buvo daroma, nebuvo didesnio žemėlapio už „Arcanum“. Na, galbūt ir buvo kur nors, bet diedukas neleido negeroms mintims sukliudyti jo kūrybos proceso… Jis sukūrė žemynus, salas, upes, „priaugino“ miškų, kuriuose visad galėjai sutikti tai, ko visai nenori… „Prikrapnojo“ mažų paslaptingų ežerėlių, kurių viduryje galėjai rasti magiškų skrynių, tik prie jų prieiti kažkodėl niekaip neišeidavo. Bet juk tai turėjo būti mechanikos ir magijos pasaulis kartu, todėl savo „mechanistams“ jis sukūrė visai nemažai miestų bei miestelių. Žinoma, žemėlapyje jis niekad nežymėdavo mieste esančių šimto parduotuvyčių užrašų, juk, kaip pats manė, argi ne malonumas bėgioti porą valandų pirmyn atgal, kad tik rastum kur nors kampe užgrūstą tau reikalingą? Viską jis darė specialiai. Kad žaidėjai turėtų dar daugiau darbo, visus miestus, miestelius bei kaimus grūste prigrūdo žmonėmis, kurie mielai tarnaudavo kaip neišsenkami „experienco’o“ klodai — tereikėdavo su tokiu vienu pašnekėti, ir jis tau tuoj pat duodavo užduotį, kurią įvykdęs galėjai neblogai patobulėti… Beje, kad klajonė po tokį milžinišką pasaulį nepabostų, diedukas pasaulyje išmėtė apie 15 NPC, kurių vieni norėjo keliauti su mūsų didvyriu, kiti gi verčiau norėdavo duoti į kaulus.

Vėliau prisidėjo „spec“ efektai…

Ketvirtąją dieną jis ėmėsi iš esmės naudoti varikliuko galimybes ir toliau tobulino pasaulį. Diedukui buvo gerai žinoma, koks šių laikų jaunimas yra, ir kad nieko čia nebepakeisi, jei jie nori kraujo ir skerdynių. Todėl jis padarė taip, kad vykstant mūšiui, į visas puses kristų žmonių (ir ne) kūno dalys, girdėtųsi nedviprasmiški garsai. Ir „kompui“ paliepus, diedukui panorėjus, tos dalys krito… Krito rankos, kojos, galvos, kartais pasisekusios atakos metu galėdavai pamatyti ir labiau groteskiškų vaizdelių, kai tavo pagalbininkas „perskeldavo“ priešą nuo viršugalvio iki apačios. Diedukas gerai išmanė rinką ir žinojo, kad tokios detalės nepagadins jo kūrinio, o priešingai, pritrauks daugiau maniakiškai ištroškusių žaidėjų. Kad kapoti kūno dalis būtų smagiau, jis sukūrė ir tuos, nuo kurių jos labai gerai krenta. Pradžiai vilkai, vėliau prisidėjo ir zombiai bei meškos, satyrai ir demonai, golemai… Žinodamas, kad atsiras tokių žaidėjų, kurie išnagrinės jo pasaulį pro padidinamąjį stiklą, diedukas gudriai „prikaišiojo“ ypatingų perliukų jų ieškantiems… Tik nežinia, ar radę tai, ko ieškojo, jie nenorės bėgti akis išdegę, pamiršę visus grobius? Na, bet tai pamatysim vėliau…

…keletas išvaizdos bruožų…

Suprasdamas, kad išrankiam šiuolaikiniam žaidėjui dar gali būti per maža „explorinimo“ (nors jis vargiai begalėjo įsivaizduoti tai, nes jo pažįstamas, paprašytas išbandyti naująjį kūrinį, tik leptelėjo kažką panašaus į „…čia kažkokiems mazohistams skirta… Kaip visa tai galima pereiti??…“). Na, bet diedukas jau nebegalėjo sustoti. Jis pamanė, kad veikiausiai, jo herojaus kūrimo sistema yra per skurdi, ir sukūrė tokią, kokia nei vienam žaidimui gėdos nepadarytų. Net dabar. Galėjai pasirinkti lytį, portretą (juos pagal savo jaunystės prisiminimus jis kūrė, atsižvelgdamas į senas nutrupėjusias nuotraukas, kur moterys būdavo sugarbanoję ir sukėlę plaukus, o vyrai dėvėjo frakus… gal todėl jo anūkas taip baisiai ir sukritikavo veikėjų portretus, teigdamas — „…kokios atgyvenos? Kaip čia dabar suprasti? Čia seniems diedukams žaidimas skirtas ar ką?“. Na, bet kūrėjas visai neįsižeidė, jis suprato, kad jaunas protas nesupras tikro grožio). Jis sukūrė aštuonias rases: žmones, elfus, pusiau elfus, gnomus, nykštukus, pusiau orkus, pusiau ogrus ir hobitus. Diedukas suteikė galimybę pasirinkti veikėjo biografiją — herojus galėjo būti didvyrio palikuonis, galėjo savo gyvenime būti pabėgęs su cirku (?), būti kadaise primuštas su baisia lazda (??), būti auklėtas pas elfus ir dar daugiau panašių keistų ir originalių „gyvenimo idėjų“…Tačiau visa tai nebuvo vien tušti žodžiai. Pavyzdžiui, jei buvai auklėtas pas elfus, žaidimo pradžioje gausi nuostabius elfiškus šarvus, jei būsi didvyrio palikuonis, žmonės daug labiau reaguos, jei pradėsi daryti blogus darbus, ir greit tave pasmerks, jei esi pusiau orkas, kuris keliavo su cirku, gausi daugiau vikrumo ir jėgos taškų, bet būsi šiek tiek …hmm…kvailas („intelligence“ nukris). Panašių variantų yra ne vienas ir ne du, jų gal pusė šimto, ir pasirinkimas milžiniškas. Bet vieną dalyką diedukas tikrai atliko gan atmestinai — tai pačio veikėjo išvaizda žaidime. Ką veikėjas pajunta, gavęs super nerealius šarvus, pvz. juodosios magijos šedevrą, vienintelį visame žaidime, kurį užsidėjęs tampi vos ne nemirtingu? Taip, tu tikiesi ir atrodyti nemirtingai. Gaila gaila, bet taip toli gražu nėra…ir koks gi skirtumas, ar būti apsisiautus kokį nors mėlyną ar žalią skudurą? Kažkaip keista, nes juk tai dažnai kelia labai stiprius jausmus žaidžiant, o to nėra. Taip, tai labai nuvilia. Tas pat pasakytina ir apie ginklus bei amuniciją. Kadangi diedukas šalia magijos kūrė ir mechaniką, jis visą pasaulį pribarstė įvairiausių mechaninių daikčiukų, kurie iš pradžių yra visai nesuprantami. Tik laikui bėgant, išmoksti juos jungti tarpusavyje ir gauti visai neblogus mechaninius agregatus. Tačiau jei žaidėjas labiau linksta prie magijos, niekas jam netrukdo išsitraukti kalavijo ir burtų. Ginklai vs. „spelai“ — kas nugalės? Spręsti tik mūsų herojui…

…tada gėrio ir blogio pusės…

Bet grįžkim prie kūrimo eigos — penktą dieną jis kūrė santykius. Santykius tarp žmonių ir ne žmonių, banditų ir draugų. Tiesą sakant, diedukas buvo didelis precizas, ir tai matėsi visur. Vos užėjęs ant kokio nors gyvo daikto, galėjai matyti, kaip jis į tave reaguoja ar reaguos pokalbio metu. Bendravimas — vienas svarbiausių „Arcanum“ aspektų. Remdamasis sava patirtimi, diedukas sukūrė viską kaip realybėje — jei esi bjaurus ir nepatrauklus, su tavim elgsis šiurkščiau nei su gražuoliu, jei esi saldžialiežuvis, galėsi išsisukti iš daugybės nemalonių situacijų, pagaliau galėsi susidėti net su banditais. Viskas priklauso nuo herojaus savybių ir apsisprendimų. Kaip pavyzdį galiu pateikti vieną atvejį, kai gali gauti gan sukrečiančią misiją — jei nori „įstoti“ į tamsiųjų elfų grupuotę, turi išžudyti visą miestelį… Taip, pasirinkimas tavo rankose, ir būdamas apsvaigęs nuo kūrimo euforijos, diedukas sukūrė daug šiurpių užduočių. Kurios labai papildė pasaulį :).

Ir kas iš to išėjo…

Šeštą ir septintą dieną diedukas…su draugais vienam bare šventė savo darbo pabaigą. Jis „tusinosi“ dvi dienas, o pirmadienį pasibėgėdamas nešė naująjį savo kūrinį rinkai. Tačiau tik atidavęs savo darbą, jis suprato, kiek dar visko buvo galima padaryti… Ir neveltui suprato, nes, vos tik pradėję žaisti, visi ėmė keiktis dėl milijono klaidų ir „bugų“, kurie varė iš proto… Diedukas visaip stengėsi ištaisyti savo klaidas — jau tą pačią dieną dirbdamas viršvalandžius sukūrė naują „patch’ą“, bet tai nieko negelbėjo. Vėliau jis kūrė dar ir dar vieną, bet tobulumo taip pasiekti ir nesugebėjo. Šedevras taip ir netapo šedevru, jį paskandino klaidų liūnas. Beje, dieduko vardas buvo „Troika Games“, bet tai jau nieko nekeičia, ar ne? „Arcanum“ taip ir nepasiekė kažkada ryškiai sužibusios „Fallout’o“ žvaigždes, kuri neblėsta net dabar.