Dėl susitikimo su „Nintendo“ atstovais sutarėm praktiškai jau lipdami į lėktuvą, tad jam teko paaukoti vienintelį kalendoriuje buvusį laisvą pusvalandį. Ketvirtadienio rytą užuot gurkšnoję kavą lėkėm į jų stendą su viltim, kad bent „po stalu“ jie turės „Wii U“. Pastarojo, žinoma, neturėjo, tad pusvalandį praleidom spoksodami į šiai konsolei leidžiamas naujienas. Uždaroje erdvėje spaudai jie turėjo viską, ką planuoja išleisti šiemet, tame tarpe ir krūvą jRPG žaidimų Wii konsolei, bet mes susitelkėm į 3DS pramogas. Įrenginio startas nebuvo pats geriausias istorijoje, o ir jo kelias į žaidėjų širdis nubarstytas grumstais, tad buvo įdomu pažiūrėti ar kompanija turi žaidimų, kurie padėtų konsolei sutvirtinti savo pozicijas.

Turimą pusvalandį perskėliau į dvi dalis ir po 15 minučių skyriau dviem žaidimams. „Kid Icarus Uprising“ ir „Luigi‘s Mansion 2“. Kodėl būtent juos?

Kid Icarus Uprising

Aš niekada nepamiršiu emocijų proveržio į games.lt komandos skype kanalą, kuris išsiliejo pernykštės E3 parodos metu. Stebėdami „Nintendo“ pristatymą mes šiek tiek nuobodžiavom, bet kai ekrane pasirodė Pitas, Rokimusas tiesiog „užfloodino“ langą riksmais. Ir ne jis vienas. Kartu su juo siautėjo minia „Nintendo“ fanbojų tuo metu buvusių salėje. Leiskite įterpti smagų faktą. Kai dienos šviesą išvydo paskutinė „Kid Icarus“ dalis, Rokimusas dar nė gimęs nebuvo. Iš kur tos emocijos?

Taip taip „Kid Icarus Uprising“ yra po devyniolikos metų pertraukos pasirodantis, viso labo trečiasis serijos žaidimas. Būtinai norėjau išmėginti jį „gyvai“ idant suprasčiau, kas taip sujaudino serijos gerbėjus. Naivu? Žinoma, kad naivu. Per 15 minučių tokių dalykų suvokti neįmanoma, bet žaidimas nusimato tikrai geras.

Kaip ir kituose „Nintendo“ nuotykių žaidimai, šio pagrindu taps pamokanti, kiek vaikiška, kiek naivoka istorija, tad daug kas priklausys būtent nuo jos. Kita vertus aš išmėginau tuos žaidimo elementus, kurie istoriją sujungs į vieną visumą. Kautynes. Kaip danguje taip ir ant žemės.

Lenkiu galvą prieš žmones sugalvojusius seriją prikelti būtent dabar, atsiradus 3DS konsolei, nes kol tai geriausiai jos technologinę pusę išnaudojantis projektas kokį man teko matyti. 3D efektas, jo gylis ir suteikiami malonūs pojūčiai ypač juntami skrydžio režime, o inovatyvi valdymo schema vekia užkrečiančiai. Kiekvienas lygis padalintas į kautynių ore ir ant žemės sekas, tad bosų medžioklę pradėsime skrisdami jų irštvos link, o baigsime tūpdami žemėn ir tyrinėdami požemius.

Skrydžio sekos iš esmės primena „beginę“ šaudyklę, Pitas skrenda pirmyn pats, tačiau žaidėjas turi galimybę tampyti jį aukštyn, žemyn ir į šonus. Taip pat yra manevrų mygtukai padedantys išvengti atakų, o taikymasis ir šaudymas vyksta naudojant lietimui jautrų ekraną. Pieštuku valdome taikiklį, tad kylant sudėtingumo lygiui žaidimas išties pareikalaus tobulos abiejų rankų darbo koordinacijos, nes tik šaudyti, arba tik išsisukinėti naudojant mygtukus nepakaks.

Lygių dizainui kūrėjai pasitelkė kombinuotą 2D ir 3D grafikos sprnedimą, visą lygį ir priešus perteikdami gilioje trimatėje aplinkoje, kuri kažkur toli atsiremia į ryškius, interaktyvius dvimačius fonus. Padidinus 3D efekto gylį, šis sprendimas ne tik kad nevargina, bet ir atrodo nuostabiai, giliai ir suteikia įtikinamą skrydžio pojūtį. Nebuvo akimirkos, kad skirsdamas negalvočiau apie „Tie Fighter“ kurį norėčiau valdyti vietoj Pito.

Sekos nutūpus kiek keistos, jose kur kas jautriau jaučiama pasirinkto ginklo įtaką. Įdomu tai, kad nepaisant gerokai išsiplėtusių herojaus valdymo galimybių, čia vis dar naudojama ta pati schema kaip ir ore. Tiesa prie tokio tipo kautynių žemėje reikia įprasti, bet ilgainiui supratau, kad painokos schemos pritaikymas turi savų privalumų. Žaidimo metu nereikės sukioti konsolės, iešokti kur padėti pieštuko kai jis bus nereikalingas, ar ieškoti kur jį numetei kai jo vėl prireiks.

Į skrydį su „Kid Icarus“ JAV žaidėjai pakils jau per šias Kalėdas, o Europiečiai pirmame kitų metų ketvirtyje.

Luigi‘s Mansion 2

Šį žaidimą pasirinkau dėl asmeninių priežasčių. Tai dar vienas tęsinys kurio laukti teko beveik dešimtmetį ir su šiuo žaidimu esu gerai pažystamas. Kai pasaulį išvydo „GameCube“ (kartais man atrodo, kad būtent nuo jo „Nintendo“ pradėjo savęs paieškas, kurios tęsiasi iki šiol) aš besąlygiškai pamilau tris žaidimus — „Pikmin“, „Resident Evil 0“ ir „Luigi‘s Mansion“.

Esmė tame, kad „Luigi‘s Mansion“ kartu su „Super Mario Sunshine“ buvo žaidimai magiškai išnaudoję absoliučiai tragišką konsolės pultelį. Tiesa „Sunshine“ daugiau niekuo nepatiko, o štai „Luigi‘s Mansion 2“ buvo be proto gražus, technologiškai stiprus, vaikiškas „siaubo“ žaidimas. Man jis tapo savotišku „Resident Evil“ atspindžiu, ta prasme, kad jį pažaisdavau prieš miegą, kad užmigčiau…

Tiek kiek spėjau išmėginti „Luigi‘s Mansion 2“, man pakako, kad visi prisiminimai uraganu grįžtų į galvą. 3D efektas šiame žaidime negroja lemiamos reikšmės, nors neslėpsiu visos ore sklendinčios ir žvangančios monetos suteika žaidimui papildomą sluoksnį. Bet ir be jo „Luigi‘s Mansion 2“ nuostabus. Grafiškai niekuo neatsiliekantis nuo pirmos dalies, jis siūlo viską, ką siūlė „GameCube“. Prožektorius ir nuostabūs šviesos efektai, dulkių siurblys ir nuostabi „high end fizikos“ apgaulė, galvosūkiai, vaiduokliai ir solidi dozė geros nuotaikos. Tiesa „3DS“ konsolės mygtukų išdėstymas labai patogus, tad nuo rankas laužančio „GameCube“ perkelta valdymo schema nėra pati patogiausia. Vienok turėtų 15 minučių man pakako, kad įprasčiau ir spėčiau susiurbti ne vieną dešimtį vaiduoklių.

„Luigi‘s Mansion 2“ pasirodys kitą met, sprendžiant iš to ką pamačiau, tai bus vienas stipriausių žaidimų šiai konsolei, bent jau vertinant per „pagyvenusių“ geimerių prizmę.