Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/09. Teksto autorius: Kyo

Return to Mysterious Island 2 yra puikus pavyzdys žodžiui „nesusipratimas“ iliustruoti.

Žinau, daugelis mane laiko arogantišku, nesukalbamu ir dar didesnė dalis laikys tokiu perskaitę šį straipsnį, bet aš tai privalau pasakyti: niekada nesileisiu mulkinamas ir niekada netoleruosiu fakto, kad žaidžiant man tenka valdyti beždžionę, kuri priima visiškai logiškus ir net labai logiškus problemų sprendimus ir visada pasirenka teisingai. Nesakau, jog netoleruoju Darvino teorijos, tiesiog jos nepalaikau, todėl ką jau kalbėti apie žaidimą, kai daugiau nei pusę laiko tenka valdyti beždžionę, o visą likusį laiką — klausytis, kaip pagrindinė veikėja liaupsina, giria ir žeria jai (beždžionei) komplimentus…

Truputį nustebau pamatęs, jog antrąją Return to Mysterious Island dalį sukūrė būtent pirmosios kūrėjai. Iki šiol niekaip negaliu suprasti, kas jiems užėjo. Ir šiaip. Pirmoji dalis vadinosi Return to Mysterious Island, antroji — Return to Mysterious Island 2. Nežinau, kaip kitiems, bet man išties skamba kvailai. Ar nebūtų buvę geriau pirmąją pavadinti Mysterious Island, o antrąją — Return to Mysterious Island? Turbūt ne, turint omenyje pirmosios siužetą, bet kas galėjo pagalvoti apie šio žaidimo tęsinį?

Nepateisinamas

Taigi Mina (toks pagrindinės veikėjos vardas) dar pirmoje dalyje atsidūrė paslaptingoje saloje ir tada tai atrodė tikrai gerai. Ji ieškojo, tyrinėjo, atrado beždžioniuką (kuris ir elgėsi įtikinamai, tai yra taip, kaip dera beždžionei) ir pavadino jį Jepu. Vėliau laukia įdomus finalas — paaiškėja, kad šioje saloje kažkada gyveno kapitonas Nemo. Ir viskas. Mina įlipa į sraigtasparnį ir viskas baigiasi laimingai. O žinai, kaip prasideda Return to Mysterious Island 2? Tas pats sraigtasparnis pakyla į orą, atskrenda kažkoks ugnies rutulys (primena Prototype) ir sraigtasparnis sproginėdamas įlekia į vandenį prie pat salos. Iš pradžių aš nelabai susigaudžiau, kas vyksta (supranti, šokas po šoko: pirmiausia sužinau apie antrąją mėgstamo žaidimo dalį, kurios neturėjo būti, o paskui tokia pradžia…), bet vėliau po truputį susivokiau. Tačiau ir vėl buvau šokiruotas: valdant beždžionę reikėjo atsegti Minos saugos diržą, pripūsti liemenę ir išvilkti ją iš po vandeniu esančio sraigtasparnio į krantą. Oho, beždžionė tikrai tai sugeba? Tikrai taip!

Beždžionės gyvenimo ypatumai

Ką Tu žinai apie beždžiones? Rimtai. Pavyzdžiui, mane šis žaidimas bandė įtikinti, kad beždžionė puikiai supranta tai, ką jai sako žmogus (šiuo atveju Mina), ir savo mažose smegenys gvildena tokias temas, kaip robotai, baltas raištis, kurio reikia Minai, nes ji susižalojo koją, ir t. t. Viskas dar būtų gerai, jei ne kūrėjų bandymas pateikti Jepą kaip atskirą personažą. Na, jis juk nėra herojus… Negali būti. O čia jam tenka ir groti su savotišku lūpiniu instrumentu, norint užliūliuoti nuodingą gyvatę, ir gabenti ant bambukinės lazdos avilį, nes reikia jį užmesti ant jaguaro, ir netgi užsiūti Minai koją mėsėdėmis skruzdėmis. Ne, aš nuoširdžiai neturėjau ką pasakyti žaisdamas šį žaidimą. Mina žmonių kalba sako beždžionei, ką daryti, o ši daro. Aš negaliu to toleruoti, man paprasčiausiai neišeina žaisti. Arba stebėti, kaip Mina kalba su beždžione, myluoja ją, tarsi tai būtų žmogus… Primena pirmuosius beprotystės požymius, kurie kažkada pasireiškė Tomo Hankso personažui filme „Prarastasis“.

Pakuotė

Nors žaidimas ilgainiui visai gražiai išsirutulioja, o finale netgi vertą tęsinio pabaigą pateikia, aš manau, kad jis vis tiek neturėjo būti sukurtas ir NËRA vertas už jį mokamų pinigų. Nebent tai kokia nors akcija arba dovana. Taip, žaidimo grafika patraukli (ir pirmos dalies tokia buvo), bet pirmojo asmens „kvestai“ dažniausiai tuo ir pasižymi. Tačiau man vienoje vietoje užkliuvo per daug aptempta Minos krūtinė, o tai ne tik neįprasta, bet ir nebūdinga žaidimui, ypač nuotykių ir ypač kur tokį vaizdą tenka matyti beždžionės akimis. Gerai, kad Jepas nieko nesuprato. O gal suprato?