Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/10. Teksto autorius: JcDent

Serija Hearts of Iron yra didžiosios strategijos žanras visu savo gražumu. Kas gali būti grandioziškiau nei visos tautos valdymas ruošiantis artėjančiam Antrajam pasauliniam karui? Jei esi labai apsukrus, gal net paversi Estiją pirmaujančia karine galia, lėtai grūmojančia ginklais likusiam neužkariautam pasauliui. Lietuvai tai jau padaryta Hearts of Iron II…

Nepasiruošusiajam šio žaidimo pult nepatartina. Taip pat ir tiems, kurie žaidė prieš tai buvusias dalis, nes pasikeitimų naujojoje tikrai daug. Armijos gali būti kontroliuojamos iki brigados lygmens. Mažiausiai pasikeitimų bus gaminimo lange, kuris beveik nepakito nuo antrosios dalies. Tačiau toliau laukia įvairiausios staigmenos. Jei seniau reikėjo rūpintis tik pramoninės galios (industrial capacity) paskirstymu, tai dabar atsirado dar ir lyderystė (leadership. Atsižvelgiant į ją bus vykdomi moksliniai tyrimai, kuriami šnipų tinklai, renkami diplomatinės įtakos taškai, o karininkai aprūpinami daliniais. Tai žaidimą tikrai pasunkina, kai kuriais atvejais visai be reikalo, nes kokia mažesnė šalis, tarkim, Lietuva, tikrai negalės sau leisti išlaidauti visoms keturioms sritims. Kita vertus, tai subalansuoja žaidimą, nes seniau diplomatija, žvalgyba ir moksliniai tyrimai buvo vykdomi atsižvelgiant į turimas lėšas.

Supervalstybės ir kaimeliai

Aišku, jei kuris nors žaidimo aspektas yra sunkus (tarkim, armijų valdymas), neįdomus (politika) ar nesuprantamas (žvalgyba), galima jį palikti valdyti DI. Tą įmanoma padaryti bet kuriuo žaidimo momentu. Galima automatizuoti beveik visą šalį. Tiesa, net ir pasilikęs keletą valdymo svertų, tikriausiai visiškai džiaugtis negalėsi — jau vien karo paskelbimas reikalauja milžiniškų ilgalaikių pastangų. Gali turėti pasiruošęs visas divizijas pulti Estiją, bet kaip negali paskelbt karo, taip negali. Na, dėl to tikriausiai negalima pirmu ėjimu suryti kokio mažučio kaimyno, o tokių yra tikrai daug, nes leidžiama žaisti iš esmės už bet kurią šalį nuo 1936–ųjų metų. Yra ir tokios milžinės kaip Jungtinė Karalystė, JAV ir Sovietų Sąjunga bei tokia smulkmė kaip Liuksemburgas ir visokios keistos, negirdėtos valstybėlės dabartinės Kinijos Liaudies Respublikos vietoje. Ir dabar teritorijos dar smulkesnės. Galėsi įrenginėti fortus Tauragės regione. Malonus pasikeitimas, žinant, kad pirmoje dalyje visa Estija tebuvo vienas regionas.

Žaidimas pagaliau žengė į 3D, bet tai nėra svarbus pasikeitimas, kuris suteiktų daug smagumo. Daug paprasčiau vietoje žmogelių figūrų matyti juos žyminčius ženklus, nors mūšiai tada gal nebe tokie įspūdingi: viena kortelė gali slėpti tūkstančius nacių pėstininkų, pasiryžusių sutrypti Lenkijos sieną.

Kokie prieštaravimai? Na, paleidimo laikas neįtikėtinai ilgas. Net ne kaip strateginio, o kaip bet kokio žaidimo. Taip pat žaidimo tempą stabdo visi proceso pasikeitimai (karo skelbimo vingrybės, pavyzdžiui), bet tai galima ignoruoti žaidžiant istorinius scenarijus, kai dažniausiai metama į kovos vidurį.

Nors ir atrodo apgaulingai paprastai, tai yra sudėtingas ir įtraukiantis žaidimas. Nepaisant apmokymų, kuriuose labiau tyčiojamasi iš Hitlerio nei išmokoma žaisti, daug ką teks įsisavinti pačiam ir tai bus iššūkis, kurį priims kiekvienas rimtas karo žaidėjas, pasiruošęs virš Reichstago iškelti trispalvę.