Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/09

Autorius: Kyo

Devil May Cry 4 yra idealus žaidimas vasarai, bet ne daugiau. Mano nuomone, Capcom tikrai neprašovė asmeniniams kompiuteriams permesdama savo konsolinį „hitą“ būtent dabar, kai praktiškai nėra ką žaisti. Išgyvendamas šį naują nuotykį tikrai nepatirsi kokių nors pakilių akimirkų, nesivalysi ašarų nuo savo skruostų ir tikrai nerūpės, kurie iš žaidimo veikėjų yra pagrindiniai, o kurie — šalutiniai. Bet, reikia sutikti, kartais nėra nieko geriau, kaip po sunkios darbo arba linksmybių dienos atsisėsti prie savo kompiuterio, išsitraukti kardą ir atspardyti kažkokiems nesusipratėliams demonams užpakalius.

Nuojauta kužda, kad jau visi puikiai žino, jog Devil May Cry serija gyvuoja ne metus ir ne dvejus, net jeigu kalbėtume tik apie asmeninius kompiuterius. Tiesą sakant, Devil May Cry pavadinimas tapo toks populiarus, kad šiuo metu, be žaidimų, gali ne tik pasižiūrėti trylikos serijų anime serialą, bet ir perskaityti tris DMC mangos knygas, kuriose pasakojama trečios žaidimo dalies priešistorė. Bet DMC 4 tėra eilinis, beveik niekuo neišsiskiriantis iš kitų žaidimas. Visa laimė, kad jis bent paveldėjo nenuginčijamą serijos stilių ir vizualiai įspūdingas kovas. Ir dar akivaizdu, kad šį kartą prie žaidimo grafikos kaip reikiant pasėdėjo kūrėjai — kol kas tai pats kokybiškiausias iš konsolių perkeltas jų žaidimas (palyginti su Onimusha 3, Devil May Cry 3: Special Edition ir Resident Evil 4).

Kaip dėl istorijos? Spėju, kad konsolių turėtojai jau viską išpasakojo. O jeigu ne, tai tą padarysiu aš: yra kažkur kažkoks įmantrios architektūros miestelis, kuriame žmonės, raginami pamišusių šventikų, garbina legendomis apipintą demoną Spardą. Į tą miestelį atvykstą Dantė, nes jam reikia atsiimti savo brolio kardą, o Nero, turėdamas tą kardą, kovoja su visais iš eilės, norėdamas išgelbėti mylimąją. Štai tokia istorija. Banali kaip kelmas ir netgi vietomis nuobodi, bet kūrėjai nepašykštėjo savo laiko ir įtraukė į žaidimą tiek visokių vaizdo efektų, kokybiškų vaizdo intarpų, kad žaisdamas tiesiog negali nesižavėti. Jei tik ne ta istorija…

Reikalas tas, kad pirmąją žaidimo pusę žaisi su Nero ir žygiuosi tam tikrais lygiais į vieną pusę, o po to, gavęs Dantę, žaisi tuos pačius lygius tik nuo kito galo. Čia jau kūrėjai bando vesti su mumis, žaidėjais, nevykusias derybas. Nori savo mėgstamiausio personažo? Prašom, tačiau turėsi žaisti su juo tuose pačiuose lygiuose. Aišku, kad neliūdėtum, Capcom prikūrė papildomų personažų, kurie būtų įsimintini, jei juos kurdamas kas nors būtų ilgiau pasėdėjęs. O jau Gloria… Dar nemačiau, kad kas nors būtų taip kvailai išnaudojęs tokią įdomią veikėją. Kartais ima atrodyti, kad Capcom tikrai su kiekvienu savo žaidimu „važiuoja“ tik žemyn.

Nero kaip personažas labai tinka naujiems žaidėjams, kurie DMC mato pirmą kartą. Kadangi veikėjas turi kovose labai patogią demono ranką, bus tikrai nesunku vykdyti sudėtingiausias kombo atakas ir murkdyti savo priešus kraujo balose. Taip pat Nero turi nuosavą kardą ir pistoletą, kurie yra vieninteliai jo ginklai visame žaidime. Tačiau viską kompensuoja demono ranka: su ja galėsi ir pritraukti, ir išmesti į orą ar netgi nužudyti priešus. Taip pat ranka ypač praverčia greitose kombo atakose, už kurias rinksi taškus ir gausi atitinkamas įvertinimo raides. Be to, Nero labai pagyvina ir gerokai sutrumpina kovas su bosais, nes jeigu jie apsvaigsta, galima panaudoti specialiąją ataką, kurios metu įsijungs animacija ir galėsi laimingas mėgautis bosams daroma žala.

Dantė galės nuolat keisti ne tik kovos stilius, bet ir turimus ginklus. Tiesą sakant, ginklų pasirinkimas šį kartą yra kaip niekada skurdus, o ir tie patys esami ginklai kažkokie neišdirbti… Na, bet kovoms jų užteks. Visi Dantės kovos stiliai — iš trečiosios dalies, tačiau čia jie gerokai modifikuoti ir pritaikyti kiek pakitusiam žadimo stiliui. Žaisdamas su Dante mažiau mėgausies ir turėsi daugiau mechaninio darbo. Pavyzdžiui, nuolat teks spaudinėti tam tikrus mygtukus, nes suradęs, kurios kombo atakos geriausiai tinka vieniems ar kitiems priešams, jas ir naudosi, eksperimentuoti paprasčiausiai nebus nuotaikos.

Be visų paviršutiniškų dalykų radau vieną gerą: dabar pasibaigus lygiui nebebus skaičiuojami taškai už tai, kiek žalos Tau padarė priešai. Ir tai gerai. Dabar tereikės sutelkti dėmesį į surenkamas sferas, laiką, per kurį įveiki lygį, ir į stiliaus taškų kiekį. Išvada: šį kartą gauti „s“ raidę kur kas paprasčiau. Be to, parduotuvėje esamus daiktus kūrėjai padalino į dvi dalis ir dabar teks visokius veikėjų judesius ir galimybes pirkti už mėlynas sielas, o ginklų patobulinimus arba daiktus — už raudonąsias sferas. Tik rinkti jas teks atskirai.

Iš viso žaidime yra 20 skirtingų misijų, kurias įvykdęs „atrakinsi“ sudėtingesnius žaidimo režimus. Įveikti DMC 4 human sunkumo lygiu yra juokų darbas. Įveikti Devil Hunter — galima sakyti, taip pat. Tačiau žaidžiant Son of Sparda sudėtingumo lygiu, jaučiami pigūs kūrėjų triukai. Jie beveik nekeičia žaidimo esmės, tiesiog tam tikrose vietose yra kur kas daugiau priešų arba netgi įtraukiami bosai. Tačiau net ir tokiu atveju žaisti įmanoma, bet tik todėl, kad dar liktų sveikatos Dante Must Die ir Hell režimams — jie tikrai nokautuos net ir didžiausius veiksmo žaidimų veteranus.

Įveikęs žaidimą galėsi išbandyti jėgas Bloody Palace lygiuose. Eh, man jis niekuomet nepatiko… Šioje dalyje sugebėjau užkopti iki dvidešimto aukšto, kuriame manęs laukė ne kas kitas kaip Beliasas. Nesugebėjau jo užmušti nei kaip Dantė, nei kaip Nero. Beje, Bloody Palace draudžiama naudotis sveikatą atstatančiais daiktais. Kiekviename šio režimo lygyje priešaiyra vis kiti. Liūdna pasidaro tada, kai tenka kautis su mišriais priešais, kurie yra puikiai susižaidę, todėl Tau nelieka jokių galimybių juos įveikti. Be jokios abejonės, šis režimas skirtas tik patiems atkakliausiems nutrūktgalviams veiksmo žaidimų fanatikams.

Man žaidimo valdymas pasirodė tikrai normalus. Dar kai žaidžiau Devil May Cry 3 savo PC, viskas patiko. Ko norėti? Juk tokių žaidimų asmeniniams kompiuteriams visai nekuria, o jeigu kartais ir išleidžia, tai kokios jie būna kokybės? Bet kokiu atveju visad gali rinktis valdymo pultelį (tokių gausu parduotuvėse), todėl pažaisti DMC 4 nejaučiant per didelio diskomforto vis tiek įmanoma. Tiesa, patys kūrėjai siūlo tą daryti su XBOX360 valdymo pulteliu, nes būtent jo valdymo schemą galima rasti žaidimo parinktyse.

Besiklausant DMC 4 garso takelio, gali pasirodyti, kad visose dalyse yra naudojama ta pati sunki daina. Tiesą sakant, man kartais irgi taip atrodo, nes per tą rėkimą ir nuolatinį plėšymąsi muzikos instrumentais sunku ką nors išskirti, bet būtent tokios dainos tinka intensyvioms kovoms. Kita vertus, tam tikrose dramatiškose vietose girdima pakili, lyriška muzika, o tai suteikia žaidimui žavesio ir ima atrodyti, jog tai netgi eilinis, vasariškas veiksmo filmas.

Žaidimo grafika yra toji stiprioji pusė, prie kurios kūrėjai, perkeldami žaidimą iš konsolių į PC, šį kartą iš peties padirbėjo. Kadrų sekos greitis kaip niekada stabilus, vaizdo intarpai kur kas kokybiškesni, o grafika — tarsi atnaujinta. Žaidimas veikia nepriekaištingai, todėl jei domina greitos ir stilizuotos kovos džiunglėse, sniego pusnyse ar skliautuotose šventyklose, DMC 4 tiesiog buvo sukurtas tam.

Baigdamas galiu pasakyti, kad šį kartą Capcom žaidimas — paprasčiausias vasaros „hitas“, skirtas kaip reikiant pasimušti su demonais, pagvildenti banalų siužetą ir pasigrožėti vaizdais. Jeigu tokios sąlygos tenkina, žaidimas jas išpildo. O jei kyla noras pasinerti į kokią nors įdomią istoriją, nenustygti vietoje besiklausant veikėjų dialogų arba stebėti veikėjų kaitą, čia to nerasi. Už tai galima Capcom ir sveikinti, ir smerkti…