Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/02. Teksto autorius: xan
Pamenu seniai seniai buvau giliai susidomėjęs dar tik kuriamu neįprastu rusų projektu „Maras. Utopija“. Težinojau šį pavadinimą ir, net pakėlęs kiekvieną pakelės akmenį, nesugebėjau rasti daugiau jokios informacijos apie šio žaidimo tolesnį vystymąsi. Jau buvau seniai nuleidęs rankas ir taręs, kad projektas, matyt, žuvo, kai darsyk prie jo atvedė laimingas atsitiktinumas — kitas tos pačios studijos Ice–pick Lodge žaidimas The Void.
Jis prasideda Tavo mirtimi. Siela nusileidžia į kitą pasaulį, vadinamą Tuštuma. Čia Tave sutinka sesuo (ne Tavo sesuo, sesuo ir tiek) ir padeda susipažinti su terpe, į kurią patekai. Šio pasaulio vienintelis ir nepakeičiamas išteklius, medžiaga, be kurios niekas negimsta ir niekas nemiršta, substancija, suteikianti gyvenimui prasmės, yra spalva.
Sesuo Tau padovanoja širdį. Kad ši plaktų, ją reikia nuolat pripildyti spalvos, antraip mirsi Tuštumoje ir nusileisi dar žemiau — į Košmarą. Širdys (taip, jų galėsi turėti ne vieną), pripildytos tam tikros būsenos spalvos — limfos, ją nuolat verčia į kitą — nervą. Limfos galima rasti Tuštumoje, ji reikalinga gyvybei palaikyti, o nerva naudojama gyvybei suteikti ar atimti. Kiekviena širdis suteikia Tau po papildomą savybę — glifą, kuris nupieštas ore atliks tam tikrus veiksmus. Pavyzdžiui, pirmoji širdis tau leis nerva maitinti seseris (o taip, jų irgi bus ne viena) ar atgaivinti sudžiūvusius medžius, kad šie duotų derlių — daugiau limfos.
Sesuo Tau parodo Tuštumos žemėlapį — šiame yra devyni kambariai, iš kurių kiekviename gyvena po seserį (dar dvi seserys neturi karalysčių), taip pat kiekviena sesuo turi dar po du—tris kambarius. Žemėlapyje laikas teka ciklais, kurių vieną sudaro šimtas sekundžių. Kiekvieno naujo ciklo pradžioje seserų kambariuose atsiranda šiek tiek naujos spalvos, derlių duoda Tavo atgaivinti medžiai, limfa ištrykšta iš kasyklose atvertų spalvos gyslų, įvyksta kažkas naujo Tuštumoje.
Seserys alksta, jos tikisi, kad tu jas maitinsi nerva. Jei būsi pakankamai rūpestingas ir atversi vieną sesers širdį, ši savo ruožtu Tau atvers kelius į savo kambarius. Numalšink sesers alkį — atverk antrą širdį, ir ji Tau leis nukeliauti pas kitas dvi seseris.
Visas žaidimo vyksmas vyks kambariuose. Priešingai nei žemėlapyje, čia laikas stovi vietoje, limfa neverčiama į nervą ir niekas neskubina tyrinėti. Kambariuose, kaip jau minėjau, gali rasti spalvos, būsimų limfos šaltinių kaip medžių ar gyslų kalnuose, naujų širdžių bei įvairių pabaisų, apsunkinsiančių tyrinėjimus.
Teptukas ir drobė
Tuštumoje egzistuoja septynios spalvos ir svarbu žinoti, kaip elgtis su kiekviena iš jų. Širdyse kiekviena spalva suteikia tik jai būdingų savybių, pavyzdžiui, gali pagreitinti judėjimą, sumažinti medžiui atgaivinti reikalingą limfos kiekį. Kiekvienas glifams piešti panaudotas nervos lašas laikomas išeikvotu ir užteršia Tuštumą: viena spalva galbūt padidins plėšrūnų kiekį kambariuose, kita — glifui nupieši reikalingą spalvos kiekį. Taip pat tik po dvi tam tikras spalvas mėgsta seserys.
Praėjus keliems ciklams Tuštumoje pasirodo broliai — kraupūs ir galingi seserų ir, svarbiausia, Tuštumos gynėjai. Paaiškėja, kad Tu Tuštumoje pasirodei ne pačiu tinkamiausiu momentu — ši miršta. Jau kurį laiką šiame pasaulyje atsiranda vis mažiau spalvos, naujos seserys nebegimsta, kambariuose siautėja plėšrūnai. Broliai Tave pasveikina asmeniškai ir paaiškina, kad dėl Tuštumą apnikusių kataklizmų kaltas besaikis spalvos švaistymas. Anot brolių, spalvą reikia tausoti ir jokiu būdu neklausyti seserų aimanų, neeikvoti nervos joms pamaitinti. Jeigu nori pats tapti broliu, turi tai suvokti ir vykdyti prisakytas užduotis. Broliai lieps per kelis ciklus nužudyti kokį Tuštumą užpuolusį monstrą ar išgauti limfą iš tam tikroje kasykloje esančių gyslų, ir jei nesuspėsi to padaryti, būsi suprastas kaip išdavikas. Išdavikui skelbiamas karas, o pasipriešinti žiauriems ir galingiems broliams, bent jau kol nesustiprėjai, neturi visiškai jokių šansų.
Šimtas ir viena istorija
Žaisti bus sunku. Nuo pat pirmų žingsnių spalvos trūks, kiekvienas ginantis nuo plėšrūnų ar renkant limfą išeikvotas spalvos lašas terš pasaulį, tuo tik dar labiau apsunkindamas žaidimą. Veikiai priprasi su priešais išvis nekovoti, o tik bėgioti nuo jų tuo pačiu rinkdamas spalvą. Jei viena pabaisa Tave vis tik grybštelės, prarasi dalį širdyse laikomos limfos — vėl negerai. Norėdamas patekti į naujas erdves, kur galbūt daugiau limfos, turėsi slapčiomis nusižengti brolių įstatymams ir maitinti seseris. Aptikus naują sodą teks išnaudoti daug nervos, kad atgaivintum medžius ir kito ciklo pradžioje galėtum surinkti kiek daugiau nei investavai. Jei kitas brolis sumanys Tavo sodą aplankyti pirmiau, jis surinks Tavo derlių. Be visų šių rūpesčių stengiantis išgyventi, spaus brolių užduotims atlikti skirtas laikas. Per kelis ciklus turėsi spėti atidaryti porą seserų širdžių, rasti naują širdį sau, prigeneruoti dar daugiau nervos ir nukauti bosą. Darbo daug, tačiau galbūt apdovanojimas — galimybė ištrūkti iš Tuštumos…
Tai buvo tik žaidimo mechanikos, o ne istorijos apibūdinimas. Iš tiesų žaidime pasakojama daug gilesnė istorija apie žmogaus kovą siekiant savo troškimų, stengiantis nuveikti kažką išskirtinio. Ne apie tikrą mirtį, o apie pasidavimą, rankų nuleidimą. Spalva — tai gyvenimo varomoji jėga, troškimas, be kurio širdis liausis plakusi.
O galbūt The Void pasakoja apie žmogaus atėjimą į žemę? Apie tai, kaip jo nepasotinamas alkis sunkia iš pasaulio išteklius, taip vesdamas jį į pražūtį. Apie dvi kovojančias puses, kurių viena stengiasi išsaugoti Žemę, o kitai terūpi patenkinti materialinius poreikius. Apie vienintelę likusią galimybę pasauliui sugriuvus — kelionę aukštyn, į žvaigždes.
Žinau dar vieną paaiškinimą. Tu, nepakėlęs gyvenimo naštos, iš jo pasitrauki ir atsiduri tarsi skaistykloje. Apačioje — visiška sielos mirtis, viršuje — grįžimas atgal. Tik Tavo poelgiai šiame naujame pasaulyje nulems, kur keliausi.
Galiausiai, jei Tavo vaizduotei stinga lakumo, kūrinį suprask kaip tiesioginį fantastinį pasakojimą apie neįprastą pasaulį, kuriame gyvenimas verda pagal visai kitokias taisykles, nei mes esame įpratę matyti.
Nepasiklydę vertime
Iš aprašymo galima susidaryti šiokį tokį įspūdį apie žaidimo išskirtinumą, tačiau privalu The Void ir išbandyti, kad pajustum, koks tai iš tiesų unikalus darbas. Meniški ir rimti darbai kompiuterinių žaidimų sferoje nėra visiška naujovė (tai, padėk Dieve, nereiškia, jog tokių žaidimų yra bent arti tiek, kad būtų galima sakyti „pakankamai“). Dažniausiai tai nepriklausomų žaidimų kūrėjų nedidelio biudžeto, tačiau ypatingu originalumu pasižymintys projektai, skirti siaurai auditorijai.
Kai kurie The Void sprendimai (sudėtinga mechanika, kiek lėtas tempas, gili potekstė, lengva erotika) taip pat nėra skirti daugeliui, vakarinei auditorijai. Tačiau žaidimas turi ir stambiems didelių studijų produktams būdingų savybių, kaip antai didelis biudžetas, dėl kurio žaidimas techniškai ištobulintas (gan šiuolaikiška grafika, fizikos variklis, ore paišomų glifų atpažinimas), nepriekaištingo vertimo į anglų kalbą (tai vienas iš atvejų, kai adaptuojant kūrinį beveik niekas nebuvo prarasta), kokybiško įgarsinimo bei muzikos. Ypatingų pagyrimo žodžių verti žaidimo dailininkai ir modeliuotojai, sukūrę tokius kraupius brolius ir tokias dailias seseris, kokių vargiai ar esi matęs kur kitur.
Patys geriausi kūriniai nebūna skirti kiekvienam, ir jei The Void renkiesi tik tam, kad smagiai praleistum laiką ir PEGI 12 žaidime paspoksotum į nuogas krūtis, darsyk gerai apgalvok savo sprendimą. Žaidimas gal nebus toks smagus kaip, sakykim, Half–Life 2 ar Fallout 3, bet turėk omeny, kad būtent tokius kūrinius kaip The Void moksleiviai nagrinės ateities literatūros ar dailės vadovėliuose.
