Pirmo asmens, „parkuro“ nuotykis – taip būtų galima įvardinti šių metų naują „DICE“ projektą -„Mirrors Edge“. Laisvas lakstymas ir „action“ žanras, manau yra puikus receptas kabinančiam žaidimui, bet apie viską iš eilės.
Mūsų veikėja vardu Faith gyvena milžiniškame ateities megapolyje, kur valdžia yra panaikinusi piliečio teisęs, o valdžios žodis visuomet paskutinis. Miestas yra stebimas kameromis todėl niekas nepraeina pro valdžios akis. Taip nutiko todėl, kad žmonės norėjo ramaus, patogaus ir saugaus gyvenimo be jokių rūpesčių, jie nejučiomis pasirinko būti vergais, neturinčiais jokių teisių ir jokios laisvės… Žinoma kaip visuomet atsiranda žmonių kuriems tai tiesiog nepriimtina, o kad galėtu ką nors pakeisti, jiems reikia informacijos. Šiame mieste keistis žiniomis bei informacija yra praktiškai neįmanoma dėl minėto stebėjimo, todėl šiam darbui žmonės naudojasi „bėgikų“ paslaugomis. Bėgikai – tai „prakur‘o“ meistrai, gabenantys informacijos siuntinius stogais, kanalizacijomis ir kitomis, mažiau stebimomis vietovėmis, taigi mūsų valdoma veikėja Faith ir yra viena iš bėgikų.
Istorija – nėra šio žaidimo stiprioji pusė. „Faith“ yra skaitoma nusikaltėlė dėl to, kad ji gabena neleistina informacija, o jos sesuo yra policininkė, valdžios dešinioji ranka. Sesės puikiai sutaria ir viena kita pridengia. Įvyksta žmogžudystė ir dėl jos apkaltinama Faith sesuo, nors ji to nepadarė. Ji yra suimama ir Faith bando ją išlaisvinti. Pati istorijos eiga yra gana nuspėjama ir jai trūkta kulminacijos.
Žaidimo „kabliukai“ – Visu pirma, žaidimas yra pilnai pirmo asmens, t.y. jei palenkiame galvą žemyn matome savo pilvą bei kojas. Ekrane nėra jokių gyvybės ar kitų indikatorių. Tai tarsi pirmo asmens animuotas veiksmo filmas. Pagrindinė naujovė yra „parkuras“, galime visur užšokti, bėgioti sienomis, žodžiu karstytis kaip beždžionė po medžius. Tai daryti yra labai smagu, nes visi judesiai yra sukurti itin tikroviškai. Jaučiama kiekviena Faith galūnė. Prie puikaus, tikroviškumo pojūčio prisideda dar šis tas – garsai. Visu pirma Faith aimanos ir kvėpavimas, jei nušoksite iš aukščiau, nusileidus Faith suriks, labai įtikinančiai ir garsiai, o jei tiesiai bėgsime, greitis vis didės, o Faith kvėpavimas pastebimai patankės. Taip pat aplinkos garsai yra mano manymu ne ką prastesni už pastaruosius minėtus dalykus. Kuomet bėgame ar slystame – būna atitinkamas dangos garsas, o kuomet nušokame nuo ko nors pro ausis švilpia vėjas, taigi dėl šių aspektų, susidaro tikrai puikus tikroviškumo jausmas, kuris paliko man neišdildomus įspūdžius.
Bet, kad ir kaip bebūtu smagu lakstyti ir visur karstytis, tai nebus lengva, nes reikės nemažai judesių jungi į vieną „krūvą“, tarsi į savotišką „kombo“. Iš pirmo žvilgsnio žaidimo valdymas bus kiek neįprastas, bet žaidimo eigoje jis atrodys vis suprantamesnis ir priimtinesnis, taigi su laikų priprasime valdyti Faith ir jungti judesius. Tam, kad dar prieš atliekant kokį nors veiksmą galėtumėt susiplanuoti ką darysite, ar šoksite ar slysite, jums bus padedama. Kaip? Ogi daiktai, kurie jums padės kur nors nusigauti, tarkime vamzdis arba durys, bus nuspalvoti raudona spalva, taigi praktiškai visada žinosite kur reikia keliauti.
Lyg to būtu negana dar turėsime pagalbos mygtuką, kurį paspaudus – Faith žvilgsnis nukryps tiesiai į tą vietą kur turėtumėm stovėti. Galbūt tai atrodys kaip sukčiavimas, bet kartais be to tiesiog neišsiversite. Žinoma jei manysite jog jums to nereikia, galėsite tai nusiimti tiesiog nuėję į opcijų skiltį, o jei nuspręsite šia pagalba palikti, tuomet žaidimo eigoje, kuomet jau būsite apsipratę „Faith batuose“, raudonos spalvos bus mažiau ir teks naudotis sukauptais įgūdžiais. Manau jog žaidimo kūrėjai ties šia naujovę (Pirmo asmens „parkuras“) pasistengė iš peties, nes tai yra pagrindinė žaidimo detalė, kuri nepajuntamai įtraukia į žaidimą ir sunkiai paleidžia.
Kovos – yra du būdai kaip iškaršti policininkams „kailį“. Visu pirmą tai kovos menai. „Faith“ puikiai tvarkosi artimoje kovoje naudodama tik savo kūną. Dažnai teks nukenksminti priešą ir atimti iš jo ginklą, taigi jei reikiamu metu paspausite atitinkamą mygtuką, tuomet pamatysite pirmo asmens animacija, ir jau po sekundės laikysite priešo ginklą, o pats priešas gulės ant žemės. Galėsite ir nenukenksminti priešo kokius nors įmantriu „judesiuku“, o tiesiog galėsite naudoti kumščius ir kojas, žaidimas ir „Faith“ kovų žinios leidžia įvairiai susidoroti su priešu artimoje kovoje. Taigi galėsite šokinėti, spardyti, mušti ir, net atsispyrus nuo sienų gerai „trinktelėti“ priešui. O jei jums neniežti kumščių, tuomet galėsite šaudyti, bet šaudymas šiame žaidime yra visai kas kita negu pirmo asmens šaudyklėse.
Kuomet neutralizuosite priešą ir atimsite iš jo ginklą, tik tuomet galėsite šaudyti ir tai yra vienintelis būdas gauti ginklą. Kuomet jau laikysite pistoletą rankose, jums nebus rodomas kulkų indikatorius, jau kiek buvo policininkas įdėjęs kulkų į pistoletą tiek jus kartų ir galėsite iššauti, o kuomet kulkos pasibaigs (tai bus greitai), „Faith“ tiesiog ginklą išmes. Pirmą kartą žaidimą perėjau neįšovęs nė vienos kulkos, nes norėjau gauti „Achievement‘ą“ ir manau jog tai yra pagirtinas kūrėjų sprendimas, nes tai leidžia kurti daugiau variacijų ir žaidimas taip tampa įdomesnis, nes pereiti žaidimą nenaudojant šaunamųjų ginklų buvo pakankamai sunku, bet ir labai įdomu.
Vaizdai – yra neįprasti. „Mirrors Edge“ pasaulis yra labai „tvirtos“ išvaizdos, pats įspūdis yra labai tvirtas, o tai daug ką reiškia. Aš „patikėjau“ tuo miestu, ta atmosfera. Miestas yra didingas, milžiniškas megapolis. Vyraujanti pastatų išorės spalva yra balta kaip sniegas. O kiekvieną patalpa yra „pasirinkus“ tam tikrą spalvą, jei tai žalia tuomet kambarys yra visas žalias, ir išdekoruotas taip, kad ta spalva, kambario detalės, pats kambarys – atrodytu kuo tikroviškiau. Labai stiprus efektas kuomet bėgate tamsiai mėlynais koridoriais, bėgate, greitis vis didėja ir pašokę išspiriate duris, šiek tiek saulė apakina ir išvystate šviesų, baltą miestą. Tokios akimirkos žaidime yra labai stiprios ir pagirtinos. Žaidimo grafika, detali, ryški ir graži kokia turėtu būti šio meto žaidimuose. Ir dar vienas stebėtinas dalykas, jog neteko pastebėti žaidimo klaidų ar neišbaigtų vietų.
Papildoma veikla – žaidimo istorija bus galima įveikti maždaug per 7ias valandas, bet jei pati istorija jums nusibos ar tiesiog jūsų nedomins galėsite nuveikti kai ką kita. Tiksliau sakant galėsite sudalyvauti lenktynėse. Tam bus duotos visos vietovės iš žaidimo, ir jums teks tas vietovės įveikti kuo greičiau, randant kuo greitesni kelią be pagalbos. Už atitinkama rezultatą būsite apdovanoti medaliais, bronziniu, sidabriniu ir žinoma auksiniu, tokiu būdu kelsite savo reitingą, kurį matys kiti žaidėjai.
Taip pat kiti žaidėjai galės įveikti kokią nors trasą, viską ką jis darė bus įrašytą ir to žaidėjo valdoma „Faith“ taps raudonu vaiduokliu. Kuomet šia įrašytą trasa parsisiųsite turėsite aplenkti to žaidėjo vaiduoklį, taigi be istorijos bus ko veikti ir šis papildomas turinys man pasirodė labai smagus. Taip pat artimiausiu metu turėtu pasirodyti papildomos vietovės lenktynėms, pirmieji vaizdai tų vietovių buvo žavingi, bet apie jei pasakyčiau kaip jie atrodė, tai būtų „spoil‘as“, todėl manau bus geriau jei patys pasidomėsite.
Išvada – „Mirrors Edge“ yra kažkas naujo žaidimų istorijoje. Žaidimų kūrėjai nebijojo išbandyti naujų dalykų todėl atrado puikių, naujų detalių kurios tik pagerino žaidimo kokybė. Pats žaidimas tikrai nėra eilinis ir tokių pojūčių nesukels joks kitas žaidimas, nes turbūt būtu sunku rasti pirmo asmens „parkuro“ žaidimą. Grafika tokia, kokia ir turi būti, detali bei žavinti. Miestas atrodo puikiai, žaidimo pasaulis įtikinantis. Nors istorija skylėta ir pagirti jos negaliu, bet veiksmo žaidime tikrai užtenka. Daug lakstymo, artimų kovų, didelė dozė adrenalino ir jokių pertraukų pamastymui. Greitai žaidimo disko neišimsite, nes rasite šaunaus papildomo turinio kuris prailgins jūsų „parkuro“ nuotykį. Manau „Mirrors Edge“ pateisins kiekvieno lūkesčius, paliks puikius įspūdžius, sakyčiau šį žaidimą galime drąsiai vadinti šių metų hitu, kurį vertą įsigyti.
