1937–ųjų viduryje Japonijos imperija pradėjo grobikišką karą Azijoje. Japonijos karo mašinai tragiškai trūko naftos ir kitų sunkiajai pramonei reikalingų žaliavų. Per trejus metus japonai užkariavo didžiąją pietryčių Azijos dalį.

Tad jau 1940–aisiais Amerika, suvokdama karo Ramiajame vandenyne neišvengiamumą, prezidento Franklino D. Ruzvelto įsakymu į Pearl Harborą pervedė JAV Ramiojo vandenyno laivyną. Taip rami Havajų sala Oahu tapo centriniu JAV Ramiojo vandenyno uostu bei vadaviete. 1941–ųjų liepą vakarų jėgos efektyviai nutraukė bet kokius prekybinius ryšius su Japonija. Netrukus karas, apie kurį buvo tik kalbama, prasidėjo.

1941–ieji, gruodžio septintoji diena. Havajuose ankstyvas ir ramus rytas. Dauguma Oahu saloje dislokuotų įgulų dar miega. Tačiau vos už 350 kilometrų nuo salos, ant admirolo Chuichi Nagumo vadovaujamos flotilės denių, verda darbas. Savaitės įtempto ir kruopštaus planavimo bei sunkaus darbo Japonijos laivynui atsipirko su kaupu. Daugiau nei trisdešimties laivų flotilė slapčia priartėjo prie pagrindinės JAV bazės per triuškinančio smūgio nuotolį, ir dabar buvo laikas jį suduoti.

Jūrininkai, pilotai ir mechanikai, triūsiantys šešiuose lėktuvnešių deniuose, jaučiasi pakylėti, šlovina Imperatorių ir pagrindinį slaptos operacijos vadą bei organizatorių Admirolą Yamamoto. Šeštą valandą ryto radijo tylą sudrumsčia sutartinis ženklas. Tora, tora, tora! Orą perskrodžia variklių gausmas, nuo laivų denių atsiplėšia 83 pilnai užpiltais kuro bakais ir pilna ginkluote apkrauti pirmosios bangos lėktuvai.

Netrukus jie pasiekia JAV radarų zoną, tačiau eiliniam kariui, radare pastebėjusiam lėktuvų armadą, liepiama nekreipti dėmesio, mat panašiu metu šią zoną turėjo kirsti amerikietiškieji B–17. Nuo pakilimo praėjo 90 minučių, ataka prasidėjo. JAV kariai buvo užklupti iš netyčių ir nepasiruošę. Kadangi karinėje bazėje nebuvo įvesta ypatingoji padėtis, priešlėktuvinės gynybos ginklai net nebuvo užtaisyti.

Akimirksniu galingasis JAV laivynas buvo paverstas degančia metalo laužo krūva. Antskrydžio, kurį sudarė dvi bangos, metu buvo sužalota 18 laivų, įskaitant ir du visiškai sunaikintus amerikiečių laivyno flagmanus Oklahoma bei Arizona. Dauguma iš 180 Perl Harboro gynybai skirtų lėktuvų buvo sunaikinti net nespėjus jų pakelti į orą. Grėsmingasis antskrydis baigėsi maždaug po trijų valandų.

Amerikiečiai laikinai neteko (mat didžioji dalis nukentėjusių laivų buvo atstatyti) savo laivyno ir patyrė milžiniškų nuostolių (laimei, pagrindiniai Japonų taikiniai, JAV lėktuvnešiai Enterprise ir Saratoga, tądien nebuvo uoste, tad antskrydžių metu jie nenukentėjo). Žuvo daugiau kaip 2000 JAV karių, o 1178 buvo sužeisti. Ši didi japonų pergalė pavirto ir didžiuoju jų pralaimėjimu. Kitą dieną JAV oficialiai paskelbė karą Japonijai, ir nors pasinaudoję Perl Harboro įvykiais japonai be vargo užėmė didžiąją dalį Ramiojo vandenyno teritorijos, buvo tik laiko klausimas, kada amerikiečiai jas atkovos ir suduos atsakomąjį smūgį pačiai Japonijai.

Miegantis drakonas prabudo?

Generolo MakArturo vadovaujami JAV kariai kovėsi su Japonijos Imperija visame Ramiajame vandenyne, tačiau mūsų istorijos vadovėliuose šiems įvykiams skiriama ne itin daug vietos. Tad trokštantys užkamšyti istorinių žinių spragas bei šiaip gerai praleisti du trumpus vieno savaitgalio vakarus vietoj vadovėlio gali pasirinkti naują garsiosios EA serijos Medal of Honor dalį, Rising Sun.

Ši serialo dalis prasideda būtent Perl Harboro bombardavimo metu. Laivą, kuriame miega protagonistas Džozefas Grifinas, sukrečia baisus smūgis. Tolimesnės kelios nuo prabudimo prabėgusios minutės buvo, ko gero, maloniausios ir smagiausios viso žaidimo akimirkos. Sprukdami iš degančio laivo būsite sužavėti aplinką niokojančių skriptinių scenų bei fantastiško įgarsinimo.

Deja, tik ištrūkęs į dienos šviesą turėjau nusivilti, mat pačiupęs BAR’ą iš karto numušiau pikiruojantį Zero. Vėliau, atradęs šalia stoviniuojančią zenitkę, numuštų lėktuvų skaičių pakėliau iki dešimties, kai staiga šalia driokstelėjęs sprogimas išmetė mane už borto. Nusivyliau todėl, kad suvokiau, jog pačioje žaidimo pradžioje, iš esmės ne visai svarbioje misijoje, kūrėjai nusižengia istorinei tiesai.

Virš Perl Harboro buvo numušti iš viso 28 japonų lėktuvai, o istorijoje neminimas nei vienas didvyris, numušęs daugiau kaip 7 lėktuvus. Kita trumpa misija nusižengia dar labiau, mat joje numuštų lėktuvų kiekis perlipa per 40… Tokio nesusipratimo galėjau tikėtis iš bet ko, tik ne iš MOH. Tikrai būčiau laimingesnis, jei kūrėjai lėktuvus padarytų itin sunkiai numušamus ir leistų žaidėjui gerai paprakaitavus nuskinti kokius 5 paukštelius. Įtampa būtų išlaikyta, istoriškumas irgi.

Vis dėlto pažaidus ilgėliau paaiškėja, kad kūrėjai gan kruopščiai parengė žaidimo misijas. Visa, kas vyksta žaidime, buvo ir tikrovėje. Na, žinoma, gal nevyko taip pat, kaip žaidime, tačiau mums keliamos užduotys Antrojo pasaulinio karo metais buvo keliamos spec. paskirties būriams. Ir jie jas vykdė.

MOH Rising Sun (toliau RS) siužetas ir geimplėjus glaudžiai susieti. Žaidimas išėjo daugiau mažiau linijinis, o tai šiais ištrūkimo iš bet kokių rėmų laikais daugiau ar mažiau erzina. Kiekviena misija turi savo konkretų kelią, kuriuo ir keliausite. Žaidimo lygiai grūste prigrūsti skriptinių scenų ir kartais gan kvailų trigerių. Šie dalykai leidžia pakelti žaidimo dramatiškumo kartelę į dausas, tačiau jausmas, kad esate griežtai įspraustas į kūrėjų numatytus rėmus, neapleis viso žaidimo metu.

Kalbant atvirai, taip buvo ir su senesnėmis MOH dalimis, tačiau tais laikais būtent dramatizmas bei glaudus siužeto, geimplėjaus ir atmosferos darbas buvo vertinama aukščiau visko. Dabar žaidėjai labiau nori veiksmų laisvės ir galimybių rinktis alternatyvius misijos įveikimo kelius. Vis dėlto žaidimo linijiškumas nėra didelis minusas, ypač atsižvelgus į aukšto lygio siužetą bei kokybiškas, laiku ir vietoj sukištas skriptines scenas. Tačiau reikia pripažinti, kad ši savybė, matoma ketvirtą kartą iš eilės, nebegali būti vadinama pliusu.

Kaip ir senesnėse dalyse, RS misijos grūste prigrūstos objektive’ų, tačiau taip pat, kaip ir seniau, jie tvarkingai surikiuoti eilės tvarka, tad nėra jokių šansų ką nors pražiopsoti ar padaryti ne taip. Erzina ir senas triukas su kulkosvaidžiais, na, pamenate, senesniuose MOH, tik pradėjus naudotis stacionariu MG, iškart pasipildavo tuntai priešų. Naujausioje dalyje šis triukas sėkmingai naudojamas toliau, kai kuriose vietose net neatsižvelgiant į situacijos komiškumą… Rimtai, kartais tie prakeikti kamikadzės tiesiog materializuojasi iš oro. Na, sakykite man, negi tokie triukai tinka rimtam žaidimui?

SraigėKad viso žaidimo metu esame priversti elgtis kaip sraigės, aš supratau tik „Singapoore Sling“ lygyje. Šis lygis gali būti drąsiai prisikirtas stealth žanrui. Mūsų uždavinys — patekti į slaptą Ašies generolų susitikimą, tad ginkluoti tik nepriekaištingai tyliu, tiksliu ir griausmingą smogiamąją galią turinčiu Welrod pistoletu, mes sėliname Singapūro gatvėmis. Sėlindamas ir žavėdamasis nepaprastai kruopščiai į žaidimą įkeltu Welrodu, suvokiau, kad sėlinau viso žaidimo metu, tačiau tik dabar į tai atkreipiau dėmesį.

Žinoma, RS pasiūlo keletą visai intensyvių susirėmimų, tačiau žaidžiant Hard sudėtingumo lygyje (Normal tikrai pasirodys per lengvas), visose be išimties misijose jūs mažiausiai norėsite būti pastebėtas. Žinoma, ginklų arsenalą sudaro ir daugiau visiškai autentiškų ginklų, ir nors dauguma jų puikiai tinka naudojimui Normal lygyje, žaidžiant „harde“ teks apsiriboti tik karabinais, sunkiaisiais automatais bei snaiperiniais šautuvais. Granatos žaidime niekam tikusios ir nepatogios naudoti, tad apie jas geriausia būtų pamiršti.

Tiesa, žaisdami Normal sudėtingumu, jūs nelabai galvosite, kokį ginklą naudoti ar kaip prasmukti nepastebėtam. Žaidžiant Normal, žaidimas sukurtas taip, kad žaidėjas galėtų jį įveikti tiesiog bėgdamas pačia atviriausia vietove ir pleškindamas į viską, kas papuola. Tuo tarpu kelią pastojantys japonai iš visų jėgų stengsis kuo dažniau užtaisinėti savo ginklus, šaudyti pro šalį ir mirti netgi tuo atveju jei mūsų kulkos jų nekliudys. Nežinau, kaip jums, bet man toks žaidimas atrodo svetimas. Senesnėse MOH dalyse Hard sudėtingumo lygį vietomis buvo galima pavadinti Hardcore, o šiame — aukščiausias sudėtingumo lygis tėra pats įdomiausias ir metantis bent šiokį tokį iššūkį.

Jungle

Dirbdami su žaidimo grafika, kūrėjai taip pat stengėsi išlaikyti laikmečio bei įvykių vietų autentiškumą. Nesvarbu, kur jūs būtumėte — Singapūre, Filipinuose, Guadal kanale ar Pearl Harbore — tik apsidairę jausitės taip, lyg šioje vietoje būtumėte pirmą kartą. Jokių pasikartojančių scenų ar matytų vaizdų skirtingose lokacijose nepastebėjau, ir tai yra gerai. Tačiau liūdina pats grafinis žaidimo varikliukas. Kalbant atvirai, jis nėra net pusiau toks, kokio tikėjomės.

Kūrėjai tikrai šauniai padirbėjo kurdami džiungles ar kaimelius, ir vietomis prieš akis atsiveriantys peizažai tiesiog pribloškia savo grožiu. Ir vis dėlto pernelyg dažnai nusmunkantis kadrų kaitos greitis bei vietomis pasitaikančios visiškai netašytos aplinkos dalį grafinio varikliuko darbo ramia sąžine permeta mūsų vaizduotei.

Japonai bei karo technika atrodo daug geriau nei aplinka. Tradiciškai kovos metu sutiksime būrius skirtingų priešų, vilkinčių autentiškas Antrojo pasaulinio karo uniformas.

Priešo kariai, kaip jau įprasta MOH žaidimuose, puikiai juda, puikiai slapstosi ir dar puikiau miršta. Dirbdami su RS kūrėjai tikrai gerai padirbėjo prie mirties šokio choreografijos, tad japonai miršta daug tikroviškiau ir įspūdingiau nei vokiečiai.

Geros kloties, matai

Nežiūrint į visus nesklandumus, viena žaidimo dalis, žavėjusi mane nuo pat pirmosios MOH dalies, liko nepriekaištinga. Kalbu apie žaidimo garsą bei muziką. Tiesa, šį kartą su muzika dirbo jau naujas žmogus — Kristoferis Lenetertsas (Christopher Lennertz), o jo kūrinius atliko žymioji Hollywood Studio Simphony. Naujasis garso takelis išties puikiai susilieja su žaidimu.

Kintanti muzikos nuotaika ir garsas tampa neatskiriamu mūsų žygių palydovu ir, kaip jau įprasta, uždirba žaidimui kelis papildomus balus. Žavi ir tai, kad muzikos autorius į klasikines melodijas įpynė ir tradicinių Azijos instrumentų bei motyvų, o tai dar labiau sustiprina autentiškumo įspūdį.

Specialieji efektai taip pat klajoja padebesiais. Nepaprastai tikroviškas ginklų kalenimas, ausis kutenantis pro šalį lekiančių kulkų zvimbimas ir skausmingas metalo įsirėžimo į kūną garsas verčia krūpčioti fotelyje ir vengti neegzistuojančių kulkų.

Šia smagia gaida norėtųsi ir baigti. Pabaigai dar pridursiu, kad, kaip jau minėjau, žaidimo jums pakaks dviem savaitgalio vakarams. Rising Sun yra tikrai neblogas, tačiau apgailėtinai trumpas žaidimas. Vis dėlto serijos gerbėjai privalo išmėginti šį žaidimą, nes dauguma MOH bruožų yra išlaikyti. Misijos, kaip jau įprasta, parengtos remiantis tikrais istoriniais faktais, nors geimplėjus veržte veržiasi arkadinių nuotykių link.

Papildomą vertę žaidimui sudaro po lygius išslapstyti papildomi bonusai, atrakinantys filmukus ar kartais net alternatyvų misijos kelią. Taip pat yra tradicinis daugelio žaidėjų režimas bei (dėmesio!) dviejų žaidėjų kampanija. T. y. žaidimą galėsite įveikti dviese su draugu, o tai jau šis tas. Beje, MOH:RS taip pat suteikia galimybes žaisti online, tai kol kas aktualu tik mažam mūsų būriui, tad plačiau nekalbėsiu ;-).

Artojas