Žaisdamas Sengoku Basara: Samurai Heroes vis svarstydavau apie šio žaidimų tipo paradoksus. Kaip sulaukdama tokių žemų kritikų įvertinimų Koei kuriama Warriors serija stebina gerais pardavimais, ar kaip skaičiuodami jau keliasdešimtą serijos dalį, šie žaidimai taip ir nepasikeitė nuo originalo. Nors Sengoku Basara: Samurai Heroes yra žingsnelis į priekį, tačiau iki gero žaidimo dar siaubingai ilgas kelias.

Kaip jau minėjau, šis žaidimas nesiskiria nuo Koei Warriors serijos, todėl ir žaidimo mechanika yra identiška. Čia mes vykdome misijas, kurių pradžioje atsidursime koridorių primenančiame kovos lauke, vedančiame link regiono generolo. Pakeliui yra daugybė priešų, kuriuos naikinsime, ir bazių, kurias užimsime, kol galiausiai pasieksime generolą. Viskas! Ties tuo žaidimo idėjos pasibaigia ir prasideda monotoniškas ėjimas per lygius, o tą ėjimą bandys paįvairinti papildomos užduotys, tokios kaip kalinių išlaisvinimas, ar vandens lygio sumažinimas, bet ir jos atliekamos užimant tas pačias bazes, todėl prablaškymo jas vykdant nėra.

Didžiausią įspūdį(deja, iš neigiamos pusės) paliko karių dirbtinis intelektas. Aplink pagrindinį veikėją nuolat sukiosis kelios dešimtys priešo karių, bet dėl kažkokių mistinių priežasčių vietoj to, kad pultų, jie tik stovės ir lauks savo eilės mirti. Lankininkai šiek tiek protingesni – jie bandys nuo priešų išlaikyti atstumą, bet tai nekompensuos visų jų šūvių ten, kur žaidėjo valdomas veikėjas buvo prieš keliasdešimt sekundžių.

Laimei, dirbdami su generolų kūrimu, Capcom pasistengė iš peties. Visi generolai turi savo asmenybes, skirtingus kovos stilius ir ginklus. Be to, jų išvaizdos taip pat atrodo įdomiai-gal net per daug įdomiai, nes žaidime, vaizduojančiame XVI amžiaus Japonijos pilietinį karą, pamatyti elektrinius pjūklus, automatus ir šiaip naujoviškus rūbus tikrai nesitikėjau. Kovoti šie generolai irgi moka ir net turi stiprių atakų, dėl kurių misijų pabaigos nenuvils taip, kaip jų pradžios.

Pagrindiniai veikėjai yra tie generolai, apie kuriuos kalbėjau. Žaidimo pradžioje bus galima rinktis vieną iš 6 veikėjų, o vėliau atsirakins dar 10. Nesvarbu, kurį pasirinksite, visi jie yra gerokai per daug galingi(lyginant su paprastais kariais), net ir paprastų smūgių užteks visoms misijoms įveikti. Tačiau kiekvienas iš jų turės po dvi skirtingas super atakas. Viena primena laiko sulėtinimą, kurio metu veikėjas pasidengs geltona spalva ir taps greitesniu bei stipresniu. Kita ataka veikėjui leis atlikti ilgą smūgių kombinaciją, ypač veiksmingą prieš generolus. Be abejo, atakų grafinis apipavidalinimas įstabus ir pirmus kartus jas stebėti malonu. Problema ta, kad sukaupti energijos atakoms atlikti vieni juokai, todėl laikui bėgant jos taps nebeįdomios.

Žaidimui dar palengvinti yra įdiegtos lygių ir daiktų sistemos. Lygiai kils taip pat kaip visuose RPG – vykdant misijas. Po kiekvienos misijos gausime tam tikrą kiekį patirties taškų, kuris pakels veikėjo lygį ir jį sustiprins. Negana to, gausime ir naujų ginklų bei žaliavų pasigaminti įvairius atributus sustiprinantiems amuletams. Juos verta gaminti, nes šie amuletai įtakoja žaidimo išėjimo procentą. Dar verta paminėti, kad yra co-op režimas, kuriame visas veikėjų istorijas galima įveikti dviese(nes kam kankintis vienam). Taip žaidžiant ekranas pasidalija į dvi dalis ir visos misijos tampa kur kas trumpesnės. Pliusas ir tas, kad vienam veikėjui mirus, kitas gali jį atgaivinti, todėl mirus nereiks visos misijos pradėti iš naujo(kadangi „checkpoint‘ų“ nėra). Trūkumas tik tas, jog nuo antro žaidėjo istorija visiškai nepriklauso, todėl pasitaikys tokių akimirkų, kai kova vyks tarp tų pačių veikėjų.

Kalbant apie grafiką, ją vertinti gana sunku, kadangi žaidimas pasirodė dviejose platformose: PS3 ir Wii. Žaidžiant Wii versiją, viskas atrodo labai gražiai ir net užmiršti kokia žaidimų grafika vyrauja šios platformos žaidimuose. Su PS3 grafika ne taip gerai – lyginant su kitais konsolės žaidimais, Sengoku Basara: Samurai Heroes atrodo gana vidutiniškai.

Prie garso prikibti irgi nelabai galima: aplinkos ir smūgių garsai skamba gana tikroviškai, o veikėjų įgarsinimu užsiėmė ta pati studija, kuri įgarsino daugumą anime ir kitų japoniškų žaidimų, tad ir čia jokių rimtesnių trūkumų nėra. Neskaitant poros veikėjų, kurių balsai nevisai atitinka jų išvaizdas, bet tai jau menkniekis.

Apibendrinant, Sengoku Basara: Samurai Heroes nėra labai blogas žaidimas. Žaidžiant pirmas valandas iš tiesų buvo smagu, tačiau laikui bėgant tas smagumas vis mažės ir mažės, kol visai išnyks. O ir šiaip, žaidimas yra tiesiog per daug blankus ir nuobodus, tad geriau jau paieškoti kažko originalesnio, nei švaistyti laiką prie jau pasenusios formulės.