Tai dar vienas išskirtinis Playstation Network žaidimas. 32 žaidėjai, skirtingos veikėjų klasės, komandinis žaidimas, cell-shading grafika, bei galybė kraujo ir svarbiausia – viskas pateikta linksma forma. Tai buvo žadėta. Kai kas laukė, kai kas tik užmesdavo akį, bet pabandyti norėjo tikriausiai visi. Aš irgi. Pabandžiau, ir viskas. Žaisti nebenoriu. Kodėl?

Visų pirma, tenka pripažinti kad pažadai išpildyti. Visi žaidimo „kabliai“ kuriuos išvardinau, yra. Yra net vieno žaidėjo režimas, kuris man labiausiai ir patiko. Pradėkime nuo to.

Gyveno kartą princesės, kurios mėgdavo pasivaikščioti miške ( senovėj nebuvo ką daugiau veikt ) Taip bevaikštinėdamos, vieną kartą užtiko milžinišką tortą. Paragavo ir nebegalėjo sustoti. Taip ir prasidėjo visos bėdos. Pasirodo, kad tai miško prakeiksmas. Nors istorija pakankamai logiška, atitinka pasakos standartus, vis tik galima įžvelgti, jog ji „pritempta“ prie žemėlapių ir žaidimo režimų. Nes istorijos režimą galite pereiti per valandą ar šiek tiek ilgiau. Tai tik išplėsti apmokymai, kad visiškai žali nepultumėt į daugelio žaidėjų režimą ir netrukdytumėt kitiems.

Šiuo metu žaidime yra 5 klasės, vėliau turėtų atsirasti dar 4, bet už jas tikriausia reikės papildomai mokėti ( atsisiunčiamas turinys ). Turime beveik standartinę MMORPG schemą: Karys – „tankas“, Šventikas – gydytojas, magas bei šaulys – pagrindiniai žalos generuotojai. Prie šios kompanijos prisideda dar ir darbininkas. Ką daro pirmieji, manau aiškinti nereikia. O darbininkas triūsia savo bazėje, kurią žaidime atstoja pilis. Reikia rinkti 2 rūšių resursus: medį ir geležį, bei nešti juos atgal namo. Surinkus tam tikrą kiekį, galima tobulinti kepurių mašinas ( žinau, skamba kvailai ) arba statyti įrengimus. Taigi, kas tos kepurių mašinos? Nelengva jas apibūdinti. Manau tiksliausia būtų pasakyti, kad tai burzgiančios, ūžiančios, bei dūmus skleidžiančios dėžutės, kurios spjaudo kepures. Jų yra tiek pat kiek ir klasių – 5. Už ką nori žaisti, tokią kepurę ir pasiimi. Patobulinus tokią mašiną, klasė įgyja naujų savybių. Tarkim magas gali naudoti ugnies bei ledo burtus, vietoj tik ugnimi paremtų atakų. Šventikas gali ne tik gydyti savus, bet ir tapti „tamsiuoju šventiku“ – siurbti gyvybę iš priešų, bei taip atstatyti savo sveikatos taškus. Geriausias pasikeitimas tenka darbininkui. Vietoj jokios smogiamosios jėgos neturinčių kumštukų, jis gali mėtyti bombas ir taip tapti galingiausia klase. Milžiniška daroma žala, bei kova per atstumą, beveik nepakeičiama tiek puolant, tiek ginantis.

Panaudoti resursus galima ir kitiems tikslams. Tarkim, pastatyti kopėčias prie priešo sienos ir taip išvengti tvirtų, bei gerai ginamų vartų kapojimo. Arba pasistatyti kažką panašaus į katapultą savo kieme ir kaipmat atsidurti prie priešininko princesės. Žaidimą paįvairina ir kelios smulkmenėlės. Savo bazėje gali rasti didelę bombą, kurią verta numesti į priešų būrelį arba buteliuką su visomis vaivorykštės spalvomis žėrinčiu skysčiu. Jį taip pat vertėtų mesti į priešus, o ne į savus. Tuomet paragavusieji šio viralo tampa viščiukais!

Pagrindinis žaidimo režimas labai panašus į „Capture the flag“. Tik vietoj vėliavos čia pagrobti turime princesę ir pagrobę išlaikyti tam tikrą laiką. Pasisekė, jei princesę pagrobei tik prasidėjus žaidimui. Jei ne – kuo toliau, tuo bus sunkiau. Juk jos mėgsta tortą! O jis žemėlapyje mėtosi kur papuola. Jei netingi, gali atnešti gabaliuką. Ji su malonumu jį suvalgys ir dar padėkos. Kaip žinia, tortas – saldumynas, o jie turi daug kalorijų. Kadangi princesė tik sėdi ir nieko neveikia, tai nuo tortuko svoris auga kaip ant mielių. Po kiek laiko į bazę įslinkęs vienas priešas jau nieko nevalios padaryt. Nes tokiai nutukusiai princesei panešt reikia kelių vyrų. Nešantieji kovoti negali, tad reikės ir apsaugos, todėl be organizuotumo nieko neišeis.

Na ir tikriausiai pagrindinė žaidimo „vinis“ – apipavidalinimas. Žaidimas izometrinis, kameros valdyti negalime. Bet užtat kiek kraujo! Susitikus dviems komandoms, kurį laiką ekraną degia tik raudona spalva, kūnų likučiai, bei kepurės, kurias gali kaitalioti kad ir mūšio lauke. Komiški žmogeliukai linksmai murma, aikčioja, kartais mestelį kokį nors žodelį. Žaidžiant su kompiuterio valdomais veikėjais, galima į pagalbą pasikviesti iki 3 saviškių. Pagalbos prašoma juokingai ištariant „Help!“ Žemėlapiai spalvingi ir ryškūs, taip pat padaryti pagal vienodą stačiakampio principą. Vienoj pusė mano pilis, kitoj pusėj – tavo. Tik kelias ir aplinka tarp jų skiriasi.

Pasitaškęs su kitais žaidėjais arba sužinojęs princesių istoriją, gali dar kai ką nuveikti. Tarkim, tapti gladiatoriumi. Tai paprasčiausias išlikimo režimas. Su viena pasirinkta klase iškeliauji į areną ir kovoji su bangomis plūstančiais priešais. Tikslas, be abejonės, kuo ilgiau išsilaikyti.

Paprastai žaidimo titrų nežiūriu, bet čia tai daryti vos ne smagiau nei žaisti žaidimą. Kol kairėje ekrano pusėje slenka vardai ir pavardės, dešinėje galima žaisti už giltinę ir skersti tuos pačius žmones, kuriuos matai kairėj. Mirti negali, be to, groja užvedanti muzika. Vėliau tempas kiek sulėtėja, kai arenoje pasirodo viščiukai. Bet verta. Ypač dėl gale pasirodančių bosų. 🙂 Pasiknaisiojęs šmaikščiame meniu dar gali surasti veikėjo išvaizdos keitimo įrankius (iš kurių 0 naudos)

Atrodytų, žaidimas smagus ir įtraukiantis, daug galimybių bei tinklo režimas turėtų tikrai „atidirbti“ už sumokėtus pinigus, bet taip nėra. Galbūt atskiri elementai ir yra geri, „limpantys“ prie žaidimo, tačiau visumoje jaučia nuobodumas. Jei žaidžiant Call of Duty jauti azartą ir nori žaisti toliau, mintyse kartoji „dar, dar, dar…“, tai kalbant apie Storą Princesę, vienintelis dalykas, kurio lauki, tai raundo pabaiga. Veiksmas palyginti lėtas, susižaidimas irgi ne koks. Yra ir lygių sistema, tik neaišku nei ką reikia daryti nei kaip. Visi žemėlapiai pritaikyti tik 32 žaidėjams, tad jei nesusirenka visi, trūkumas kompensuojamas kompiuterio valdomais personažais. Tai irgi neprideda įdomumo. Žaidimas žadėjo, davė, elementus aš išgyriau, bet žaisti nenoriu ir nusivyliau. Praleidę porą valandų su žaidimu jūs būsite susidarę galutinę nuomonę, kuri kažin ar bus labai gera.