Iš žurnalo PC Gamer 2008/01.

Gears of War numeta Tave į neabejotinai pačią priešiškiausią, pačią siaubingiausią aplinką visoje žaidimų istorijoje. Ji tokia nedraugiška, kad net jei ir turi tokius raumenis, kurie žaliąjį Halką priverstų jaustis kaip, ee, žaidimų apžvalgininką, o tavo šarvai pagaminti iš tokios medžiagos, kuri dažniau naudojama gaminti erdvėlaivius, didžiąją žaidimo dalį vis tiek teks slapstytis už plonyčių plytinių sienų. Be to, tai pasaulis, kuriame, nepaisant visų šių siaubingų sąlygų, didžioji dalis tavo priešų vis vien sau leis lakstyti be šalmų.

Konsolinis hitas, gamintas ištikimų PC žaidimų kūrėjų Epic, tuo pačiu metu sugeba būti ir be galo bukas, ir ne toks sudėtingas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Susidaro įspūdis, kad Gears of War buvo kurtas išskirtinai asmeniniams kompiuteriams, nors vietomis ir juntama konsolių įtaka. Taip pat žaidime yra galingi vyrai su galingais ginklais, kurie, remiantis video žaidimų tendencijomis, yra be galo originalūs ir komerciškai vertingi. Tau jie tikrai labai patiks.

Gears of War — trečiojo asmens šaudyklė, kurioje tau teks valdyti Marką, o tavo draugui, žaidžiančiam co–op režime, Domą. Taip, perskaitei teisingai. Visi žaidimo veikėjai ne tik atrodys kitaip, bet turės skirtingus vardus. Nepaisant žaidimo kokybės ir išbaigtumo, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai — eilinis darbas iš milijono, prieš tai buvusių. Toks požiūris yra klaidingas, nes Gears of War, tęsiantis tai, ką pradėjo niekieno nesuprastas Namco kill.switch, labiausiai akcentuoja priedangą. Aklas šaudymas sau virš galvos. Nardymas tarp griuvėsių. Užsitaisymas. Slapstymąsis. Kažkas tokio. Ir nors žaidimas atrodo kažkur matytas, to pilnai užtenka, kad jis atrodytų kaip kažkas naujo, niekada iki šiol nematyto.

Pats žaidimo procesas — nepriekaištingas. Praktiškai visi sprendimai atliekami tarpo (spacebar) ir krypties klavišais. Spausk tarpą, kad prisišlietum prie sienos. Atsidūręs ten, laikyk nuspaudęs kurį nors krypties klavišą ir spustelk tarpą, kad nertum šalin, perliptum per kliūtį arba greitai perbėgtum nuo vienos priedangos prie kitos.Visi tokie judesiai atlikti pavyzdingai sklandžiai. Vienas dešiniojo pelės klavišo paspaudimas — ir tu išlendi iš priedangos, galėdamas gerai nusitaikyti. Tada pradedi spaudinėti kairįjį ir pasipila kulkų serija, kuri garantuoja mirtį priešams, o tau — apsaugą nuo nemalonių raumeningo kūno ir neemocingo veido subjaurojimų.

Kūrėjai skatina žaidėjus stačia galva nepulti į priešų ugnį ir slapstytis, naudodami Halo seriją primenantį regeneracijos elementą. O tai reiškia, kad Tavo sveikata atsistatinės. Žinoma, tol, kol niekas iš pašalinių nesikėsins „nunešti“ galvos ar kurios nors galūnės. Tai ypač ryšku žaidžiant hardcore bei insane sudėtingumo lygiais, kur tenka nuolatos aklai atsišaudyti, kad tik neaptiktų ir eilinį kartą nenužudytų. Beje, šoviniais, žaidžiant insane sudėtingumo lygiu, tavęs taip pat nelepins. Čia pat dar viena savybė, kurią žaidimas perėmė iš Halo — vienu metu galėsi nešiotis ribotą kiekį ginklų: du pagrindinius, vieną papildomą pistoletą ir saujelę granatų (pastarųjų, kaip tyčia, vis trūksta). Toks kūrėjų sprendimas nuolat vers sustoti ir gerai pamąstyti, ką neštis toliau, o ką palikti.

Gali pasirodyti, kad žaidimas stokoja originalumo (o praktiškai taip ir yra), tačiau visas pasiskolintas idėjas kūrėjai nublizgino iki akinančio spindesio. Kalbant vien tik apie veiksmo žaidimus, dar niekam nepavyko taip gerai išnaudoti priedangos, kaip tą padarė Epic su Gears of War. Jei paspausi tarpą bėgdamas prie sienos, veikėjas likusį metrą tiesiog nuslys, tuo pačiu apsisukdamas ir su trenksmu prisiglausdamas prie jos… na, aš galiu tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi šarvais vilkintis, 200 kilogramų sveriantis raumenų kalnas.

Bet tuo pačiu žaidimas įrodo, kad jis gali būti ir novatoriškas, o tai paliudija kai kurie tikrai delikatūs ir įspūdingi lygių dizaino pavyzdžiai. Taip pat į akis krenta ir daugybė kitų smulkmenų, kurios Gears of War atrodo kitaip nei kitur. Pavyzdžiui, aptarkime ką nors elementaraus, kad ir užsitaisymą: kiekvieną kartą keisdamas apkabas, galėsi dar kartą nuspausti tą patį klavišą ir atlikti aktyvų užsitaisymą, dėl ko grįžti prie ateivių genocido galėsi kur kas greičiau. O jei spėsi aktyviai užsitaisyti pačiu laiku, tam tikrą laiką būsi apdovanotas papildoma žala priešams, todėl stengtis yra dėl ko. Žinoma, pernelyg smagintis irgi nederėtų, nes bet kada gali nespėti laiku nuspausti klavišo ir ginklas užsikirs, tuomet sugaiši papildomą laiką jį pravalydamas. Kaip matai, tai smulkmena, tačiau be galo svarbi žaidimo procesui. Arba, pavyzdžiui, bėgimas, kurio metu kamera nukris žemyn, tarytum žiūrėtume „Gelbstint eilinį Rajeną“. Taip pat kūrėjai atima galimybę šaudyti, leisdami mums patiems rinktis greitį arba manevringumą. O kur dar prisitaikymas, naudojant dešinįjį pelės klavišą… Vėlgi pasirinkimas — ar lakstyt aplinkui ir pyškinti bet kaip, ar prisiglausti prie sienos, atsargiai persisverti per ją ir gerai nusitaikyti. Sprendimas paliekamas man ir Tau. Ir netgi kai susišaudymai vyks kažkiek pažįstamose aplinkose, visi išskirtiniai Gears of War elementai suteikia jam savitumo jausmą.

Žaidime viskas pagrįsta komandiniu mąstymu. Visą ar bet kurią Gears of War dalį galėsi sužaisti su savo draugu internete arba vietiniame tinkle, o jei to daryti nenori ar negali, tuomet net tame pačiame solo režime būsi verčiamas mąstyti ne tik apie savo, bet ir apie komandos narių gerovę. Čia nuolatos teks tai atsitraukti, tai pridengti kurį nors šonine ugnimi ir t. t. Žinoma, neverta net sakyti, kad, žaidžiant su draugu, viskas dar labiau pagyvėja: vienas atkreipia visą dėmesį į save, o kitas tuo pačiu metu priartėja prie ugnies židinio iš kitos pusės ir priešai lieka apsupti. Tokias ir panašias strategijas nuolat galima naudoti žaidžiant dviese. Be to, ko vertas vien jausmas, kada turi, kam mikrofonu pasakyti: „Kas per mėšlas?“ Kompiuterio valdomi veikėjai to niekada nesupras.

Taip pat, kai žaisite dviese daug dalykų vyks kitaip. Ypatingo dėmesio vertos vietos, kur keliai išsiskiria. Žaisdamas vienas gali pasirinkti, kur eisi — į kairę ar į dešinę —, o žaidžiant dviese pasirinkimą turės tik vienas. Jei pasirinksi dešinę, Tavo draugui teks kairė, ir nuo čia žaidimas vėl taps individualus. Tačiau nepradėk panikuoti — kiekvienio tokio išsiskyrimo metu galima prieiti vietas, kuriose bus leidžiama su draugu apsikeisti žvilgsniais ar net parklupdyti keletą jo priešų. Pripažink, kad tai prideda žaidimui dinamikos. O dar daugiau dinamikos išgausi vis prikeldamas savo draugą iš numirusiųjų. Jei priešai triumfuoja ir tu krenti, niekas neateis ir nepadovanos tau baigiamojo šūvio. Vietoje to išties ranką ir pakels, o tai leis vėl pyškinti į visas puses, tuo pačiu atkeršijant tam, kas kėsinosi į Tavo gyvybę. Žaisdamas vienas to nepajausi.

Esminiai žaidimo mechanizmai — stiprus solo režimas, išmintingai sukurtas co–op ir gerai paruoštas žaidimas tinkle — padaro Gears of War ilgai nesibaigiančiu malonumu. Tačiau kaip ir kino „blokbasteriuose“, kurie ir įkvėpė žaidimo koncepciją, čia didžiausią įspūdį palieka pavieniai momentai. Vien ko vertas antras aktas, kurio atmosfera primena visiems turbūt gerai žinomą filmą su Vinu Dieselu „Visiška tamsa“ (Pitch Black). Vienoje iš antro akto vietų tau teks „skintis“ kelią per tamsą, visaip stengiantis būti kaip galima arčiau šviesos ir visais įmanomais būdais ją kurti aplink save, nes kartu su tamsa gatves užplūsta ir kraujo ištroškę šikšnosparnius primenantys padarai. Jiems suplėšyti į gabalą žmogų (net ir vilkintį tokius šarvus) — vieni juokai. Arba kelis kartus žaidime pasikartojantis Berserkas, kuris žudo, pasikliaudamas vien aplinkos garsais ir savo uosle. Kadangi jo sušaudyti praktiškai neįmanoma, pirmą kartą tau teks jį išsivilioti laukan, o tada panaudoti orbitinį pabūklą „Aušros kūjis“.

Vizualiai įsimintinų vaizdų čia taip pat gausu. Užtenka paminėti trečią aktą, kuris prasideda įspūdingiausiu lietumi, kokį yra tekę kada nors matyti video žaidime. Ir toliau viskas vyksta panašiai: pats geriausias pasivažinėjimas angliakasių vagonėliais, pats geriausias požeminis urvas, knibždėte knibždantis kulkų išalkusių ateivių, pats geriausias… na, manau supratai, ką norėjau pasakyti. Visa laimė, kad į Gears of War buvo investuojami dideli pinigai, ir žaidžiant gali žiopsoti ir dar sykį įsitikinti, kad kūrėjai išnaudojo kiekvieną centą.

Visos Gears of War problemos prasideda nuo keisto bandymo įkišti kokią nors klišę ir vėliau visiškai ją pamiršti. Pavyzdžiui, galiu išskirti kulkosvaidžių pabūklus (kam kurti taktinę šaudyklę, kur svarbiausia mąstymas ir priedanga, jei visa tai galima lengviausiai „nurašyti“, atsistojus už kulkosvaidžio ir ištaškius viską žemėlapyje į šalis?) bei labai blankiai ir nepatogiai įterptą vairavimo epizodą, kuris menkai „įsipaišo“ į bendrą žaidimo vaizdą. Lyginant su visa kerinčia atmosfera, žaidime tiesiog yra keletas vietų, kurios paprasčiausiai kūrėjams nesigavo. Be to, žaidime greitas išsisaugojimas pakeistas tiesiog išsisaugojimo taškais, kurie suveikia visai neblogai, nepaisant to, kad jie kartais yra per toli vienas nuo kito. Beje, nors PC žaidimo versija ir yra geresnė už bet kokius portus (taip, nekyla ranka GoW vadinti Xbox 360 portu), žaidime galima aptikti keletą kabliukų. Nėra šviesos ir tamsos reguliavimo opcijų, o žaidžiant co–op su draugu, pasitaikė nemažai klaidelių, ypač naujuose lygiuose.

Bet išskirtiniai PC versijos priedai viską kompensuoja. Be „Kalvos karaliaus“ režimo, tinklo režimo žemėlapių bei DX10 smulkmenų, kūrėjai PC žaidėjams padovanojo visiškai naują penkių lygių aktą, kuris įsiterpia tarp ketvirto ir penkto. O tai tikrai nėra tiesiog galimybė pažaisti ilgiau: papildomame akte kūrėjai išplėtojo kai kurias žaidimo siužeto detales, kurių konsolių žaidėjai taip ir nesužinos. Žinoma, tai nereiškia, kad PC versijoje kūrėjai atskleidė visas GoW paslaptis, tačiau papildyta versija sukuria kur kas daugiau dramatizmo, ir penktas aktas, kartu su pabaiga, palieka kur kas didesnį įspūdį.

Visa tai reiškia, kad, palaukę ištisus metus, mes, PC žaidėjai, pagaliau gauname visiškai baigtą ir galutinę Gears of War versiją. O GoW yra labiausiai aptariamas ir žaidžiamas pastarųjų metų žaidimas. Todėl jei mėgsti žaidimus, kuriuose nėra jokios meilės (meilės bet kam, išskyrus didelius ginklus, žinoma), nieko nelaukdamas čiupk Gears of War ir atsiduok veiksmo bangai. Šis žaidimas — būtinas!