Papasakosiu apie siaubingai sudėtingą žaidimą. Jo įveikimas — procesas ne iš lengvųjų, bet tai niekis palyginus su iššūkiu kurį patiriu kaip apžvalgininkas. Nesinori nieko per daug čia rašinėti, nes „Child of Eden“ nepraeina nei į vieną oficialiai jam primetamą kategoriją. Jis tiesiog YRA geras kažkas ir geras VISKAS. Ir dar… Jis veikia su „Kinect“.

Techniškai — „Child of Eden“ yra „bėginė šaudyklė“, atmosferos kūrimui išnaudojanti abstraktaus garso ir vaizdo sintezę. Praktiškai tai išgyvenimas. Beformis, beveidis projektas kuris vienu metu pasako viską ir nepasako nieko.

Su žaidimu pateikiama foninė istorija yra lyg nudžiuvusi bet niekaip nenukrentanti uodega. Ji nereikalinga, bet yra, greičiausiai tam, kad padėtų orientuotis erdvėje tiems, kas savo žodyne neturi žodžio „fantazija“ apibrėžimo.

Kūrėjai kalba apie tolimą ateitį, kurioje žmonija iškeliauja į kosmosą ir paverčia jį savotišku internetu. Šio „interneto“ kloduose, žaidėjas aptinka archyvus saugančius pirmosios kosmose gimusios žmogiškos būtybės atmintį kurią atakuoja pavojingi virusai. Tikslas — iškoduoti archyvus, išgryninti jų turinį ir atkurti žmoniškąjį pavidalą turinčią Lumi.

Bet geriau viso to nežinoti… Kiekvienas archyvas kurį teks lankyti iš tiesų yra erdvė fantazijai ir interpretacijoms. Matrica kažkam be abejo primins filmą, kažkam sukels minčių apie virusus, man jis už viską labiau priminė „REZ“. Nors aš įsitikinęs, kad Matricos archyvas buvo pateiktas būtent toks, kad sietųsi su pirmuoju žaidimu, kuris iš esmės ir yra antrojo matrica, tai visai nereiškia, kad kažką kitą aplankys panašios mintys. Tuo tarpu vandenyno ir kosmoso gelmėse išsikerojęs evoliucijos archyvas savo fantastiškais vaizdiniais taip atakuoja pasąmone, kad kitą syk sunku pakelti rankas ir susikaupti kovai. Net keista, kaip visa savo esybe sintetinis žaidimas sutveria tokius gyvus ir realistiškus vaizdus.

Nenuostabu, kad patekęs į grožio archyvą aš jį suvokiau kaip grožio esmę. Neapčiuopiamą, beformę esmę, o tiksliau jausmą kai tu suvoki kad kažkas yra gražu ir taškas. Kiekvienas mūsų be vargo galėtume išvardinti dešimtis išties gražių žaidimų. Žaidėjai dažnai vertina grožį per dailininkų, animatorių ar net žaidimo variklio suteikiamų galimybių prizmę. Esmė tame, kad paprastai gražu yra tai ką mes matome, o štai „Child of Eden“ grožį siūlo kaip sąvoką. Gražu yra ne tai, ką kažkas sukūrė ekrane, o tai ką patiria žaidėjas.

Ne mažesnę nuostabą sukėlė ir aistros archyvas. Tiesą sakant aš jį net išskirčiau kaip iš konteksto iškrentantį lygį, nes priešingai nei visi kiti, šiame vaizdiniai išties įgauna formą.

Aistra — viena stipresnių žmogiškų emocijų, pagrindinis žmonijos variklis ir mes per retai susimąstome kokią rolę ji sugroja kiekvieno asmens gyvenime. Lumi archyvuose galėsime pamatyti galybę aistros personifikacijų, nuo aistros kurstomo lyderystės siekio iki aistros žinoti įkvėptų atradimų. Šiame archyve bene ryškiausiai integruoti ir šaudyklės mechanizmai, kiekvienas aistros pliūpsnis lydimas akinančių vaizdinių ir garso efektų, išgimdo ir siaubingą pavojų keliančias atakas. Žaidžiant tamsoj ir su ausinėmis, tokiais momentais, žmogaus organizmas venomis paleidžia gryną adrenaliną, nes kitaip niekaip.

Kiekvieno archyvo baigtį vainikuoja kautynės su bosu. Šioje vietoje kūrėjai pasirinko labai įdomų sprendimą. Užuot perteikdami kautynių reikšmingumą ir įtampą tradiciškai pakeldami sudėtingumo lygį, kūrėjai tas pačias emocijas suteikia per vos ne „fizini“ suartėjimą su Lumi.

Visos savo kelionės metu žaidėjas nuolatos jaučia, kad jis artinasi prie tikslo, o pasiekęs finalą patenka į betarpišką kontaktą su virusų apsėsta Lumi, kuri kiekvieną jos laisvę priartinančią salvę palydi savotišku, keistos sintetinės euforijos pilnu, atodūsiu.

Nors gausybė žmonių teigia, kad „Child of Eden“ bene geriausiai išnaudoja „Kinect“ technologiją, tai nėra tiesa. Iš tikrųjų, šis žaidimas išnaudoja bene mažiausiai „Kinect“ teikiamų techninių privalumų ir jis galėtų būti nesunkiai pritaikytas, bet kuriai kitai sistemai. Čia, kaip ir kalbant apie kitus žaidimo elementus, svarbu ne technologijos ir ne priemonės kurias pasitelkia kūrėjai. „Child of Eden“ iš tiesų yra vienas geriausių žaidimų „Kinect‘ui“ dėl to, kad jis pirmasis ir kol kas vienintelis atskleidžia jo esmę. Jūdesiu valdomi žaidimai nuolatos naudoja reklaminius šūkius pasitelkdami tokius žodžius kaip „laisvė“, „išsivadavimas“, „susiliejimas“, tačiau tiek „Kinect“, tiek „Wii“, tiek „Move“ dažnu atveju ne tik, kad neišvaduoja žaidėjų, bet dar ir sukiša juos į aiškiai apibrėžtus rėmus. Kuo sudėtingesnis žaidimas, tuo didesnė laisvės iliuzija jam sukuriama norint užmaskuoti visus apribojimus. „Child of Eden“ labai paprastas, nieko nereikalaujantis, įtraukiantis ir išvaduojantis. Būtent toks, koks turėtų būti „susiliejimą“ su žaidimu žadantis projektas.

„Child of Eden“ gali būti valdomas tiek naudojant „Kinect“, tiek standartiniu „X360“ pulteliu. Tai du visiškai skirtingi, tačiau abiem atvejais išskirtinės prabos potyriai.

Nesvarbu kurią valdymo priemonę pasirinksite, visą žaidimą pamatyti galite per porą valandų. Tai didžiausias peilis kuriuo pasinaudojo dalis kritikų ir žaidėjų smerkdami projektą. Turiu pastebėti, kad žaidimo leidėjai į šią kritiką sureagavo žaibiškai ir PS3 versija bus išleista už gerokai žemesnę rekomenduojamą kainą nei įprasta. Man neteko matyti oficialių pranešimų, dėl X360, bet ne ypač džiuginantys pardavimai pakoregavo mažmeninę kainą savaime. Šioje vietoje aš galiu tik pridurti, kad iš tiesų „Child of Eden“ yra gerokai vertesnis pilnos už jį prašomos kainos, nei daugybė kitų, pardavimais nesiskundžiančių projektų. Šioje vietoje viskas paprasta — žaidimas siūlo grynus potyrius ir lygių kiekis ar trukmė čia negroja jokios rolės. Jei žaidžiate tik tam, kad „pereiti“ žaidimus, nėra jokios prasmės net liesti „Child of Eden“. Jis kitoks. Jis skirtas tiems kas nori atitrūkti. Mintimis, emocijomis ir visu kūnu.

Games.lt su didžiausiu malonumu (nors ir ne vienbalsiai) suteikia šiam projektui „Games.lt pasirinkimo“ ženkliuką ir aukščiausią įmanomą įvertinimą. „Child of Eden“ niekuo ne geresnis už kitus žaidimus, nes mes paprasčiausiai nenorime jo lyginti per grynojo žaismo prizmę. Įvertinimą jam rašome tik tam, kad pabrėžtume jo išskirtinumą.

Folklorinė išmintis byloja, kad gimęs šliaužioti, neskraidys. „Child of Eden“ atkerta, kad skristi gali kiekvienas, tereikia atsikratyti įsitikinimo, kad nepavyks.