Paskutiniai keletas metų buvo ganėtinai keisti kompiuterinių „Warhammer“ žaidimų mėgėjams. Iš vienos pusės krūva žaidimų buvo patikėti mažoms, daug nesireiškiančioms studijoms. Tačiau pasirodė ir keletas visai neblogų AAA produktų. Bet ir čia slypi paradoksas. Didieji gamintojai mielai išleidžia visiškai drąsos ar įžvalgos stokojančius žaidimus, ar net tokius absoliučius augliais apėjusius monstrus kaip „Dawn of War 3“. Kita vertus, mes gauname pasidžiaugti ir visai neblogais mažesniųjų kūrėjų produktais, pavyzdžiui „Sanctus Reach“. „Warhammer 40,000: Gladius – Relics of War“ taip pat yra vienas iš tų gerųjų.
Gladius buvo gerai įsisavinta Žmonijos Imperijos planeta. Joje net buvo įsikūręs vienas iš antžmogių Kosmodesantininkų chapters. Bet galaktiką per pusę perskėlusi Cicarix Maledictum planetos paviršių nusiaubė siaubinga kosmine warpstorm, kuri dar ir sunaikino daugumą orbitinių objektų. Audroms nuslūgus iš griuvėsių išlenda teisuoliškai pasipiktinę Kosmodesantininkai, prieš pat warpstorm planetą užpuolę orks, Gladius gynyboje dalyvavę Imperial Guard elementai, o visa šita sumaištis dar ir pažadina milijonus metų po planetos paviršiumi snaudusius Necrons.
Iš pagrindų „Gladius“ primena „Civlization“ stiliaus 4X žaidimus. Pradedi žaidimą su vienu miestu ir pora karių, tyrinėji aplinką, kauniesi su laukiniais, užiminėji resursus, statai naujus miestus, atrakini naujas technologijas, pleti armiją, laimi. Tačiau „Gladius“, kitaip nei kokis Civ, daug daugiau dėmesio sutelkia į karą ir kiek mažiau į ekonomiką. O diplomatijai čia vietos visai nėra: „in the grim darkness of the far future, there is only war”.
Meta prasme reikia suprasti tai, kad „Warhammer 40K“ visatoje nėra įprasto valstybių ar frakcijų diplomatijos modelio. Visi visą laiką stengiasi užmušti ar bent jau pavergti vieni kitus. Imperijos pozicija ateivių atveju neleidžia jiems svarstyti rimtų paliaubų, ir jie tikrai neturi atlaidumo išdavikams ar sukilėliams. Necrons buvo beveik užvaldę galaktiką prieš milijonus metų – ir jie nenori ja dalytis su jaunesnėmis rasėmis. O štai orkai apskritai egzistuoja tik tam, kad kovotų – kitos rasės yra arba taikiniai, arba vergai.
Ir apskritai, nieko neprarandame dėl to, kad žaidime nėra diplomatijos. „Civilization“ serija vis daro visokius viražus ir vis tiek kažkaip užsibaigia su sistema, kuriai tolokai iki kažko rimtesnio (pavyzdžiui, to, ką sutiktume „Paradox Studios“ žaidime). „Total War“ sekasi ne kažką geriau. Paprastai diplomatija yra tik karo paskelbimui ar nutraukimui. O čia yra 40K, čia karas tęsiasi jau dešimt tūkstančių metų.
Taigi, kad jau vyksta visų kova prieš visus, tai žaidimas gali pateisinti didesnę investiciją į karo simuliaciją. Jei „Civilization“ daliniai turi tik atakos ir gyvybių taškų matuoklius, bei gal keletą savybių (pvz., „skrenda“), tai „Gladius“ kiekvienam būriui duoda dar ir šarvų rodiklį, ir kovos dvasios matuoklį, ir dar padalina ginklų, kurie turi savo charakteristikas, tokias kaip galia, taiklumas ir panašiai. Žaidimas jau iš šių pagrindų yra gerokai kitoks, o kur dar herojai – kuriems galima pirkti daiktus ir rinktis lygio kėlimo bonusus! Be to, tiek seni, tiek nauji daliniai dar patobulinami su mokslinių tyrimų metu atrakinamomis savybėmis. Tad tas tavo Tactical Marines būrys, kurį išlaikei gyvą nuo žaidimo pradžios, gali po 130 ėjimų vis dar gąsdinti mašinas su naujai gautomis Melta bombs.
Tikrai negaliu persakyti, kokios smagesnės „Gladius“ kovos lyginant su tuo ką patiriame kituose 4X žaidimuose. O ekonomika yra daug paprastesnė. Visų pirma, tavęs neskatina visą žemėlapį uždengti miestais – kiekviena nauja gyvenvietė yra brangesnė už prieš tai buvusią, o tavo imperijos dydis veikia ir tavo ekonomikos našumą. Kita vertus, Kosmodesantininkai teturi vieną vienintelį miestą, o Necrons miestus gali iškelti tik ten, kur randa savo milijonų metų senumo kapus, tad jų plėtra yra labiau apribota nei likusių dviejų frakcijų.
Jei kituose žaidimuose renki iš esmės tik auksą, tai čia yra maistas, rūda, elektra, tyrimų taškai ir įtaka. Kosmodesantininkai apjungia pirmus du resursus į requisition, o ir Necrons nelabai maistu rūpinasi. Resursus renka miestai – kiekvienas jų užimtas langelis leidžia ne tik statyti iki trijų pastatų, bet ir modifikuoja resursų išgavimą – kartais neigiamai! Tad ekonomikos žaidimas yra daugiausia susietas su miestų vystymu. O miestai ir plečiasi, ir stato pastatus savaime, bet be statybininkų pagalbos. Tačiau 10 tūkstančių metų į ateitį jau bus atrastos technologijos, leidžiančios tuo pačiu metu mieste ir statyti pastatus ir ruošti karius. Dar daugiau: kiekvienos specifinės ginkluotųjų pajėgų šakos pastatai generuoja savo produkcinį pajėgumą, tad barakų gebėjimas išspausti daugiau orkų nepriklauso nuo tavo pajėgumo statyti naujus pastatus, o šis niekaip nesusijęs su tavo industrine baze, vieną po kito kepančia tankus. O dar sako, kad Žmonijos Imperija atsilikusi ir skendinti tamsybėse! Išgraužkite, ponai Sidai Majeri, išgrauškite, visos „Galactic Civilizations“!
Aišku, kovoje teks susidurti su balanso problemomis. Dalinius pastatyti užtrunka šiek tiek laiko, bet kai kurie iš jų žūsta tikrai per greitai. Kosmodesantininkų (naudosiu šį žodį tol, kol VLKK paskelbs jį vieninteliu teisingu „Space Marines“ vertimu) Scout Bikers, tavo tariamai pagrindinis žvalgybinis dalinys, tikrai neatlaikys susidūrimo su jokiu priešu. Nemažai kitų – ypač „burtininko“ tipo herojai – tikrai neatlaikys dedikuotų prieštankinių ginklų. Tad nors Kosmodesantinkų Devastators šaudydami po judėjimo beveik nedaro žalos, stovėdami vietoje jie gali stačiai išgarinti žemo lygio orkų Warboss. Ir čia vienu šūviu! Žaidime taip pat nelengva susidoroti su skraidančiais priešais, nepaisant to, kad priešlėktuviniai pabūklai žaidime atrakinami vos ne ankščiau, nei kitos mašinos.
Kalbant apie atrakinimus… kiekviena iš frakcijų turi po kampaniją, sulipdytą iš keletos misijų. Visos jos turi gražius aprašymus ir kartais net apdovanojimus. Jos yra ir ganėtinai įvairios – IG gali tekti užmegzti kontaktą su pasimetusiais daliniais, o kosmodesantininkams– tyrinėti galimas Necron kapavietes ar sunaikinti išdavikišką pulkelį IG. Viskas su tomis misijomis būtų gerai, jei ne paskutinė, išspjaunanti kartais absoliučiai absurdiškus mūšius. Panagrinėjus žaidimo failus matyti, kad paskutinė IG misija tiesiog numeta Kastelant robotų ir Hydra priešlėktuvinių pabūklų pagal 2:1 santykį (ne dalinių, o abstraktaus armijos stiprumo įvertinimo). Per dvidešimt ėjimų arba išnaikinsi juos visus, arba tiesiog praloši kampaniją. Nepamiršk, kad tavo jėgos tuo momentu gali būti išsibarstę po visą žemėlapį ir laikančios frontą ar du.
Kita vertus, su misijomis ar net žaidimo balansu susijusios problemos yra pakankamai smulkios, gali jas ir pats ištaisyt! „Gladius – Relics of War“ visą svarbią informaciją saugo XML failuose, kuriuos lengva redaguoti. Nepatinka paskutinės misijos iššūkis? Gali pakoreguoti pasirodančių dalinių skaičių, lygį ar net tipą. Ar tave visiškai teisuoliškai ir teisingai žeidžia tai, kad Dreadnaught, robotas su beveik mirusio Kosmodesantinino palaikais, turi silpnesnius šarvus, nei paprasti desantininkai? Tereikia pakeisti vieną skaičiuką faile. Taip pat sėkmingai gali ištaisyti ir orkų Tankbustas beveik neegzistuojančius šarvus.
Bet aišku, čia yra tik pačios menkiausios žaidimo problemos. Kitos iš jų yra daug labiau susijusios su varikliu ir jas išnaikinti teks patiems kūrėjams. O jei jau kalbam apie mechaninius dalykus, tai žaidimas atrodo patenkinamai gerai. Dalinių animacijos – net ir mirties, kai pagalvoji apie orkų Warbuggies – yra neblogos, o vartotojo sąsaja – net labai daili. Informacija pateikta gerai ir suprantamai. Muzika irgi visai normali, o ir ginklų garsai kažkaip nespėjo dar įkyrėti.
Reikia pažymėti dar du dalykus: šiame žaidime tavo kariai neturi įrašytų audio šūksnių, o ir pačius karius galima pervadinti. Vietoje to kartais virš jų galvos nuplaukia komentaro eilutė. Ir tai yra labai elegantiškas sprendimas: ir tavo daliniai atrodo guviau, ir nėra jokio siaubingo įgarsinimo, kuris dažnai papuola į mažesnių studijų žaidimus. O dalinių pervadinimas – kuris kartais atsitinka automatiškai pagal man nesuprantamą sistemą – yra tai, ko trūksta dar nemažai „Civilization“ tipo žaidimų. Aišku, tiek dalinių pavadinimų, tiek komentarų žaidime nėra per daugiausiai… bet tai kaip tik yra dalykai, kuriuos lengviausia ištaisyti žaidžiant su failais.
„Warhammer 40K: Gladius – Relics of War“ yra puikus žaidimas, kuris supranta, kad diplomatija visada yra šuns penkta koja 4X žaidimuose, o karyba, nepaisant buvimo pagrindiniu fokusu, dažnai negauna pakankamai dėmesio. Tad žaidimo prioritetai yra sudėlioti labai maloniai. Dabar belieka sdasdasdasdfasfdassfdasdaslauktitas rases!
