Apžvalgos autorius – ŽPAT

Jau tikrai senokai buvau bežaidęs ‘platformer’ tipo žaidimą – dar tikriausiai tada, kai tie platformeriai buvo dvimačiai ir viskas juose buvo paprasta ir elementaru. Taip jau nutinka, kad su amžiumi pereini prie „rimtesnių“ žanrų – strategijų, vaidmenų žaidimų ar dinamiškų šaudyklių. Po dešimtmečio, grįžimas į žanrą, kurį iškėlė pasauliniu prekės ženklu tapęs santechnikas Mario, sukėlė nediduką šoką. Galbūt todėl, kad „The Legend of Spyro: Dawn of the Dragon“ nėra visiškai tradicinis platformeris.

Juodasis kalnas – blogio šaltinis… kur man tai girdėta…

„The Legend of Spyro“ – žaidiminė trilogija apie alyvinės spalvos drakoniuką Spyro, kuris iš pradžių stengiasi neleisti didžiausiam blogiukui – Juodajam Valdovui – pabėgti iš kalėjimo, o vėliau, šiam savo planus įvykdžius, stengiasi jį sunaikinti.

Paskutinė trilogijos dalis „Dawn of the Dragon“ įveda mus į siužetą prabudimu po ilgo įšaldymo krystale. Praėjo du šimtai metų po įvykių antroje trilogijos dalyje ir istorija prasideda, kai nežinomi padarai išlaisvina Spyro ir jo kompanijonę Cynder iš ilgamečio kalėjimo, surakindami juos elektrine grandine – tam kad negalėtų vienas nuo kito atsiskirti. Verta paminėti, kad pirmose trilogijos dalyse Cynder buvo Juodojo Valdovo įtakoje ir siekė Spyro sunaikinimo, bet buvo išvaduota nuo tos įtakos antroje trilogijos dalyje ir galiausiai prisijungė prie Spyro, tačiau ta juodoji biografijos dėmė liko nepamiršta ir nuolat išlenda „Dawn of the Dragon“ siužete.

Medžiotojas lydi mūsų veikėjus viso žaidimo metu – supažindina su situacija pasaulyje ir nukreipia teisinga linkme

Pirmose žaidimo scenose įvedami dar du žaidimo veikėjai – tai auksu tviskantis kalbantis vabzdys Sparx, kurio vaidmuo žaidime – nekonstruktyviai įsitraukinėti į dialogus ir pagelbėti žaidėjui rasti kelią pasaulyje, bei Medžiotojas – elfiškų savybių turinti lūšis, kuri iš esmės ir tempia visa žaidimo siužeta, nurodydama kokia linkme turi judėti Spyro.

„Dawn of the Dragon“ pirmasis žaidimas serijoje, kuriame galima valdyti abu drakonus – su draugu – vienu metu, ar žaidžiant vienam – permesti valdymą nuo vieno drakono kitam. Spyro ir Cynder sujungti nepertraukiama grandine, todėl tai esminė priežastis, kodėl per visus nuotykius jie turi brautis drauge. Tam tikrose situacijose šis ryšys padeda įveikti aplinkoje sutinkamas kliūtis – pasisiūbavus ant grandinės kaip kokiam Indiana Džounsui galima pasiekti paprastai nepasiekiamas platformas. Dar viena naujovė serijoje – pirmą kartą drakonai gali skristi. Tiesa, tai vėlgi nėra visiškai laisva skrydžio interpretacija – kai gali pasiekti bet kurią vietą, ignoruodamas reljefo nepatogumus. „Dawn of the Dragon“ – platformeris, tad laisvės suteikiama tiek, kiek nekenkia žaidimo koncepcijai, o ji ribojama nematomomis sienomis ir lubomis.

Tiek Spyro, tiek Cynder turi ypatingas elementines atakas – Spyro pasitelkia ugnį, šaltį, žemę bei elektrą, o Cynder, būdama netradicine drakone – baimę, nuodus, vėją . Šioms specialioms atakoms naudojama mana, kuri renkama iš visame žaidimo pasaulyje išmetytų žaliųjų kristalų. Taip pat žaidime sutinkami raudoni kristalai, atstatantys gyvybės taškus, bei mėlyni, suteikiantys patirties taškus ir kuriuos galima išleisti gerinant specialiasias elementines atakas. Dar gi pasaulyje galima aptikti skrynutes, kuriose randami drakonų šarvai, gerinantys tiek Spyro, tiek Cynder atakos parametrus.

Pirmasis Spyro šarvas. Drakonas vienu metu gali devėti tris šarvo dalis – ant galvos, uodegos bei letenų

Be specialiųjų elementinių atakų yra paprastos atakos, kurioms nenaudojama jokia energijos rūšis ir kurių sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai mokate maigyti pultelio mygtukus. Tradicinių atakų arsenale – lengvi bei stiprūs smūgiai, taip pat galimybė sugriebti priešą nagais ir vėliau tvoti į žemę iš oro. Įmanomi ir tam tikri atakų rinkiniai (combos), kai tinkamai suspaudeliojus mygtukus drakoniukas atlieką specialų daug pažeidimų priešui padarantį veiksmą. Tam tikrose situacijose, atlikus daug sėkmingų atakų, drakoniukai pereiną į beprotiškos kovos režimą, kuriame įgauna specialų pavidalą ir trumpą laiko tarpą atlieka itin galingas atakas.

Šarvų uždėjimas, bei elementinių liepsnų lygio kėlimas vykdomas per start meniu

„Dawn of the Dragon“ sutinkamus priešus galima suskirstyti į kelias grupes – tai patys smulkiausi pabaisiukai, visada puolantys didelėmis gaujomis – yra silpnoki, tačiau stengiasi imti ne kokybe, bet kiekiu. Stipresni ir didesni monstrai puola mažesnėmis grupėmis, tačiau yra nepalyginamai galingesni. Taip pat yra bosai ir elitiniai bosai. Bosai yra užtvaros trukdančios vykdyti žaidimo siužetą ir jų įveikimas yra būtinas. Elitiniai bosai yra ‘laisvai pasirenkami’ priešai – galima įveikti žaidimą jų net neliečiant, tačiau juos įveikus galima gauti tam tikras dalis Spyro bei Cynder šarvų. Elitiniai bosai nėra stiprūs, tačiau turi labai nemalonią savybę – jie pažeidžiami tik vieno tipo atakomis – ir tą tipą reikia atrasti skausmingu „bandyk, kol pavyks“ būdu.

Žaidimo pasaulis spalvingas ir gražus. Judančių objektų animacija, bei veido/snukio mimikų perteikimas įtikinamas. Veiksmas vyksta tiek uždarose patalpose, tiek didelėse erdvėse. Žaidėjui suteikiama laisvė judėti ir tyrinėti aplinką – iš vienos pusės tai yra gerai, nes galima ieškoti alternatyvių praėjimų ar slaptų kampelių su lobiais – iš kitos pusės – nėra pagalbinio žemėlapio, tad kartais orientuotis ir rasti teisingą kelią sunku. Tokiose situacijose ypač piktina kameros pozicija. Žaidimo vaizdas pateikiamas taip, kaip to norėjo žaidimo kūrėjai, o galimybės tą vaizdą pasukti sau reikiamu rakursu labai ribotos, tad natūraliai tam tikrose žaidimo vietose teko balsu išreikšti požiūrį į tokį sprendimą, kurio dėl cenzūros tikimybės čia necituosiu.

Aplinkos galvosūkiai taip pat sukėlė nemalonių pojūčių – tiek, kad net teko ieškoti pagalbos išoriniuose šaltiniuose, kai tiesiog nesupratau kaip reikia peršokti nuo vienos platformos iki kitos. Intensyviose kovose matėsi akivaizdus žaidimo stabdymas, keliaujant per pasaulį – keistas reagavimas į mygtukų paspaudimus siekiant atlikti vienokius ar kitokius veiksmus.

Pagrindinius žaidimo herojus – drakoniukus įgarsino aukščiausio kalibro Holivudo žvaigždės – Elijah Wood’as bei Christina Ricci. Sunku girdėti Elijah balsą ir negalvoti apie „Žiedų valdovą“, ypač suvokiant bendrą visos Spyro trilogijos vaizdą, bei joje pasakojamus įvykius. Įtaka nenuginčijama.

„Dawn of the Dragon“ – skirtingų kritikų įvertinimų susilaukęs žaidimas, tačiau iš esmės tai yra geras žaidimas. Įveikus pirmus kelis iššūkius ir susipažinus su žaidimo mechanizmu, šis platformeris gali būti labai nebloga alternatyva „suaugusiųjų“ žaidimams. Vaikams gi turėtų imponuoti patraukli žaidimo vizualika ir tematika. Nemanau, kad jaunajai auditorijai „Dawn of the Dragon“ neįveikiamas. Vaikai yra linkę krapštytis prie objekto tol, kol išardo jį į smulkiausias daleles, taip pat jie nėra sugadinti stereotipų, tad sukeliamus nepatogumus priims kaip natūralius. Vienintėlis rimtas iššūkis jiems gali būti kova, kurios chaose jaunieji gali pasimesti, na bet tam yra tėveliai, kurie bet kuriuo metu gali šokti į co-op ir smagiai praleisti laiką su savo atžala.