Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2008/05. Teksto autorius: Kyo

Assassin‘s Creed, skirtas asmeniniams kompiuteriams, yra kaip atšalusi sriuba. Visi, kas turi Xbox 360 arba PlayStation 3, jau tikriausiai pamiršo, kaip žaidimas atrodo, o PC žaidėjai dar tik nekantrauja pamatyti. Ironiška. Dabar turintys X360 tvarkosi su Lost Odyssey, laukia Dark Sector, Condemned, o PS3 – irgi žaidžia, ką turi. Daugeliui Assassin‘s Creed jau yra praėjusių metų žaidimas. Todėl kiekvienas iš mūsų, prieš pradėdamas jį žaisti, turime atsakyti sau į klausimą, kaip mes jaučiamės, ragaudami ataušusią sriubą.

Daugelis UbiSoft pažįsta iš to, ką žaidžia. Ir būtent todėl žino, ko iš kūrėjų tikėtis. Dabar, kai pasirodo Ubi žaidimas, mums jau net nebekyla klausimas, geras jis ar blogas. Mes savęs dažniausiai klausiam: „Ar labai geras?“ Tas pats ir dėl Assassin‘s Creed. Todėl pradėti reikia nuo žodžių, kurių recenzijos pradžioje kasdien nepamatysite: žaidimą įsigyti būtina. O kodėl jis vertinamas 7 ir 10 balų ribose, mes ir pabandysime pasiaiškinti pačioje recenzijoje.

Buvo laikas, kai visi galvojo, kad visas Assassin‘s Creed veiksmas vyks viduramžiais, bet žaidimui išėjus paaiškėjo, kad jame daug vietos palikta mokslinei fantastikai. Nesigilinsiu ir nekomentuosiu tokio sprendimo, tačiau faktas lieka faktu — kūrėjai apsidraudė. Trumpais fragmentais per žaidimą išbarstyta Edmono istorija yra išankstinis pagrindas Assassin‘s Creed tęsiniui. Tai kaipgi čia dabar viskas yra? Ogi taip: didžioji dalis žaidimo vyksta viduramžiais ir mes valdome paklusnų žudiką Altairą, bet kartais atsibundame tolimoje ateityje ir valdome Edmoną. Viskas žaidime byloja apie kažkokią paslaptį, kurią Altairas sužinojo prieš daugybę metų, o kad prie jos „prisikastų“, ateities mokslininkai naudojasi Edmonu kaip tarpininku tai paslapčiai išgauti. Nors tai ir sunku paaiškinti smulkiau, esmė tokia: Edmonas turi tam tikrą priėjimą prie savo tolimo protėvio prisiminimų, tačiau, kad pasiektų būtent tą vienintelį reikalingą, jis turi išgyventi viską iki to momento, kuris domina mokslininkus. Todėl taip išeina, kad žaidime ir atlieki tą ilgą ir nuobodų juodą darbą, kartais atsibusdamas pokalbiui su mokslininkais. Iš esmės daugiau siužeto nėra: žaidi vien tos mažytės intrigos ir paslapties raginamas. Bet kūrėjai tai padarė tyčia, nes siužetas — ne pagrindinis dalykas, „tempiantis“ Assassin‘s Creed.

Kaip jau minėjau, Edmoną valdysi tik kartais ir tas valdymas labai jau simboliškas. Atsistoti, nueiti pasikalbėti su mokslininku, po to tą patį padaryti su mokslininke, o tada palydėti jį į jo kambarį. Ryte nueiti prie Animus (įrenginys, kurio dėka mokslininkai „skaito“ Altairo atmintį), atsigulti ir sugrįžti į praeitį. O valdydamas Altairą, pirmą žaidimo pusę išgyvensi kažką iki šiol nepatirto. Jausmui, kuris apima skverbiantis pro žmonių minią arba greitai lekiant namų stogais, paprasčiausiai nėra lygių. Žinoma, dėl nenumaldomo noro išleisti žaidimą kuo anksčiau Ubisoft ir nudegė.

Kai nusikeli į praeitį, apima jausmas, kad esi lyg į puotą pavėlavęs svečias: kažkas visu pajėgumu vyksta ir niekas nesiteikia nieko paaiškinti. Bet su laiku ateina ir suvokimas. Po nesėkmingo bandymo atsikovoti relikviją, Altairas pažeminamas ir atleidžiamas iš savo pareigų. Na, bent jau taip turėjo manyti žmonės. Iš tikrųjų žudikui iškart pasiūlomas būdas reabilituotis ir susigrąžinti viską, ko neteko. Altairas neturi kitos išeities, tik sutikti. Jam iš viso nurodomos devynios pavardės ir trys miestai. Daugiau nieko.

Taigi, kaip viskas vyksta… O vyksta labai paprastai: išjoji iš pradinio kaimo, tada milžiniškoje teritorijoje raitas arba pėsčiomis ieškai tam tikro miesto, pvyzdžiui, Akros arba Jeruzalės. Radęs reikalingą miestą, pasuki jo link, kokiu nors būdu pro sargybą patenki vidun, o tuomet pradedi paieškas. Dažniausiai jos prasidės pas vietinį organizacijos, kuriai dirba Altairas, patikėtinį. Jis nukreips Tave reikiama linkme. Tada prasidės aukštų bokštų, virš kurių skraido ereliai, paieškos. Atradęs tokį, prisiminsi Prince of Persia laikus, ir prasidės smagus karstymasis, o pasiekus viršūnę ir gerai apsižvalgius galima bus atlikti lemtingą šuolį. Po svaiginančio kritimo dažniausiai nusileisi į kokį nors vežimą su šienu ar tiesiog šieno kupetą.

O karstytis po tuos bokštus ir apsižvalgyti reikia dėl to, kad žemėlapyje atsirastų tam tikros piktogramos, pagal kurias galėsi orientuotis, kur ir ką daryti. Vos įėjus į miestą neįmanoma nužudyti taikinio, visų pirma apie jį reikia surinkti reikiamą kiekį informacijos. Pati informacija renkama įvairiausiais būdais (net ir nesąžiningais), todėl dažnai teks sekioti paskui įvairius žmones, kol jie pasieks kokią nors tarpuvartę, o po to staiga ant jų užšokus gerai prikulti. Dažnai teks tiesiog vogti žmonėms iš kišenių arba įžūliai klausytis svetimų pokalbių. Tačiau be to niekaip neatsektum savo taikinių. Galiausiai, kai bent jau minimalus kiekis informacijos bus surinktas, žemėlapyje atsiras piktograma, pažyminti žmogžudystės pradžią.

Pačios žmogžudystės yra smagiausioji žaidimo dalis, jų netgi verta laukti, nes kiekviena vyks vis kitokiomis, galbūt net nepalankiomis sąlygomis, o tai jau prideda dinamikos. Prieš nužudydamas dažniausiai turėsi progą pamatyti tikruosius taikinių veidus, o po to tiek Altairas, tiek taikinys panirs į mėlyną foną ir pradės diskutuoti apie tai, kas teisinga ir tai, kas netinkama. Bijau dabar pasakyti, tinka tokia filosofija ar ne, juolab, kad pagrindinei siužeto linijai ji neturi jokios įtakos. Tie žmonės, kuriuos įsakyta pašalinti, atrodo, gyvena savo gyvenimus. Gerai jie elgiasi ar negerai, juk ne mūsų reikalas, o vis dėlto Altairas atlieka mirties angelo funkciją.

Žudyti galėsi įvairiai. Pirmas ir smagiausias būdas — rankovėje paslėptas Altairo durklas. Taip, tas pats, kuris yra vietoje vieno iš kairės rankos pirštų. Su juo bus patogiausia užmušti žmogų, kad ir kas jis būtų. Jei sužavėjo reklaminiai filmukai, demonstravę greitus Altairo šuolius, kurių metu jis, naudodamas tą žavųjį durklą, patiesdavo priešininką, tai gali džiūgauti, nes žaidime leidžiama daryti tą patį. Tik, žinoma, nieko nepadarysi, jeigu koks nors kareivis bus atsisukęs ir viską matys. Tokiu atveju pražūtinga Altairo ranka bus sugauta pusiaukelėje iki priešo kaklo, o pats Altairas „pavaišintas“ spyriu į pilvą. Todėl tokią kovą jau pradėsi savo nenaudai. Prasidėjus pačioms kovoms viskas bus perjungta į specialiai sukurtą režimą, kurio dėka susidūrimai su kareiviais praeis sklandžiau. Kovos bus trumpos tik tuo atveju, jei tyliai užmuši arba primuši ką nors, stovintį ant stogo. Kartais Tave ir pamatys, bet esant ant stogo galima lengvai pasislėpti ir visi ilgainiui Tave pamirš.

Visai kas kita yra kovos gatvėse. Dažniausiai, net jei ir esi pats atsargiausias, jas vis viena išprovokuosi. Nes miestuose dažnai pasitaikys tokių vietų, kur kareiviai tąsys kokią vargšę miestietę, tai kaipgi galima likti tam abejingu? Su Altairu prieisi lyg niekur nieko, tylomis vienam į sprandą įvarysi peilį, jis iškart susmuks, kiti akis išpūtę pradės trauktis, tada tuo pasinaudodamas spėsi perrėžti dar vienam gerklę, o kitus tris jau kaip nors „sutvarkysi“ artimoje kovoje. Padėtį, tiesa, gelbėja kontratakos, kurios yra paprasčiausios animacijos, tačiau labai įspūdingos. Jų metu kamera pasikreips ypatingu kampu, iš kurio tarsi būdamas pirmose eilėse matysi kaip Altairas puikiai pritaiko savo sugebėjimus. Tinkamiausias ginklas kovoje su penkiais ir daugiau priešų vienu metu yra kalavijas, tačiau kautis galima ir su jau minėtuoju durklu, ir su lenktu, arabišku peiliu. Visus patiesus, moteris pribėgs, nuoširdžiausiai padėkos ir mirktels, sakydama, kad jos broliai apie tai sužinos. O ką broliai? Nieko, tiesiog kai labai skubėdamas bėgsi gatvėmis nuo tunto kareivių, tai juos Tau prabėgus pasigaus kokie keturi augaloti barzdoti vyrai, o jau pasigavę greitai tikrai nepaleis. Tačiau šimtą kartų gelbėti tas moteris arba kartais senukus ne juokais įgrįsta. Bet ką darysi, tokia jau ta žaidimo kaina.

Muzika žaidime užima tokią pačią vietą kaip ir arklys: svarbią, bet ne svarbiausią. Tarp miestų bus patogu jodinėti, o muzikos malonu klausytis tarp intensyvių ir dažnų kovų. O štai grafika užima bene aukščiausią vietą pagal svarbą. Daug kas iš kūrėjų tik žada, o Ubisoft paėmė ir padarė. Labai gražu. Pabrėžtinai gražu. Vos įsijungus pasidaro aišku, kad kažko tokio dar nėra tekę matyti ir artimiausiu metu neteks. Miestai atkurti autentiškai, žmonių modeliai aiškūs, minios judrios kaip ir realiame gyvenime, o jau tie Altairo mostai rankomis… išvis pasaka. Eina ir liečiasi prie kiekvieno, kartais perbraukia ranka siena, kartais ką nors stumteli. Atrodo, kad kūrėjai daug dėmesio skyrė būtent detalėms, kurios tik dar labiau išryškina pavyzdingą grafiką. Aišku, tai sukliudė jiems pridėti daugiau skirtumų tarp miestų, bet ką padarysi. Tai vėlgi kaina, kurią sumoki, norėdamas patirtį šį neįprastą viduramžių nuotykį.

Iš tikrųjų šios pastraipos nelaukiau, nes atėjo laikas parašyti baigiamąjį žodį ir pasakyti, kodėl skyriau būtent tokį įvertinimą. Na, visų pirma tai du faktai, kuriuos sudėjus į vieną sakinį išeina nei šis, nei tas: žaidimas yra ir trumpokas, ir monotoniškas. O tai jau labai blogai. Dauguma PC žaidėjų tikrai nesivargins ir nerinks visų vėliavų, nežudys kiekvieno tamplieriaus, nes tai, aiškiai matyti, į žaidimą paskubomis įdėti dalykai. X360 žaidėjai, kurie už gražų žaidimą apdovanojami specialiais achievement taškais, tas vėliavas rinko ir renka kaip pakvaišę, bet Tu už juos nieko negausi… Be viso to — žaidimas puikus. Viskas, ką rašiau prieš tai, uždirba jam maksimumą balų, tačiau du paprasti žodžiai paskutinėje pastraipoje dalį jų atima. Vieniems žaidimo vertė sumažėja net iki septyneto, o kitiems, kurie stengiasi nekreipti dėmesio, iki devyneto su puse. Todėl man nelieka nieko kito, kaip tik pasirinkti aukso vidurį tarp šitų dviejų kraštutinumų, o po to ramia sąžine laukti garantuoto tęsinio.