Ar kada buvo kilę minčių dainuoti atsistojus ant stalo? O tuo pačiu dar ir gitara groti? Ir dar stovint ant stalo matyti kaip draugas vidury kambario įnirtingai pliekia būgnų lazdelėmis per plastmasinius būgnus, o dar kas nors, su bosinė gitara pasišokinėdamas bando pasiekti mikrofoną ir pridėti bent keletą žodžių prie priedainio… Ką gi, visa tai jau kuris laikas kaip galime ir darome, bet Beatlai?! Na, brolau, šitai tai jau siurprizas. Pastarąja savaitę nieko daugiau nedarau kaip tik vaikštau ir pasakoju visiems apie šį žaidimą arba į kasdienę kalbą nevalingai įpinu kokią eilutę iš dar labiau į atmintį įsirėžusių dainų. Pavyzdžiui vietoje kasdieniško pasisveikinimo neretai išdainuoju: „Hello, hello/I don‘t know why you say goodbye/I say hello!“

Labai atsiprašau, kad dabar nekukliai naudodamasis savo padėtimi pasiskųsiu, bet man taip jau likimas lėmė, kad virš manęs gyvena labai jau… na, savotiški kaimynai. Turiu omenyje tai, kad tam tikromis naktimis (dažniausiai jos būna savaitės viduryje!), apie antrą valandą nakties, pradeda savo sveikinimų koncertus. Na, prie didelio garso mano ausis yra pripratus, o ir šiaip įvairius muzikos stilius pakenčiu, ypač kai žinai, kad labai nori miego, o keltis reikės šeštą ryte… Bet mielieji kaimynai sau leidžia apsiriboti viena daina, kuri taip ir sukasi non stop mažiausiai penkiolika kartų. Ir dažniausiai, kaip bebūtų gaila, tai būna daina iš Dimos Bilano repertuaro. O dar blogiau, kad po kokių trijų dainos prasukimų, kaimynai įsidrąsina ir pradeda baubt patys, net patys nesuvokdami kaip labai sustipriną aplinkiniams varomą migreną. Todėl jeigu jūsų kaimynai bent truputį panašūs į mano ir jūs suprantat, apie ką aš, turėtumėt suprasti ir kaip labai aš apsidžiaugiau sulaukęs The Beatles žaidimo. Dabar, turint mikrofoną, dvi gitaras, būgnus ir bent du draugus galima, taip sakant, paduoti visiems (nepabijosiu to žodžio) beskoniams šiek tiek KULTÛROS!

O jeigu rimtai, tai šią apžvalgą galima būtų lengvai susiaurinti iki vieno vienintelio sakinio: „Jei patinka Beatlai – pirk, o jeigu nekenti – nepirk“. Taigi elkitės kaip išmanot. Tuo tarpu norint pamatuoti ant kiek geras tai projektas apskritai visų muzikinių žaidimų fone, užtenka palyginti jį su kitais Rock Band ar Guitar Hero (kurie yra absoliutus lyderiai savo žanre) žaidimais. O būtent su tais, kurie orientuoti į atskiras grupes. Rock Band serijai tai – pirmas toks žaidimas, bet Guitar Hero jau turi specialius žaidimus skirtus grupėms Aerosmith, Metallica bei jau greitai pasirodys Van Halen. Na, iš šių trijų man teko žaisti tik Aerosmith, kurį galimą pereidinėti tik su gitara (tuo metu dar nebuvo nei mikrofono, nei būgnų…) ir kuris savo laiku tikrai paliko neblogą įspūdį. Tik bėda buvo ta, kad viskas, kas priminė Aerosmith, tebuvo jų modeliai, matomi ekrane ir dainos; visa kita – tas pats Guitar Hero. Tuo tarpu Rock Band: The Beatles siūlo originalias vietas, kur septintame dešimtmetyje koncertavo visame pasaulyje žinoma grupė, su kiekviena scena besikeičiančią muzikantų išvaizdą, o svarbiausia – labai „beatliškus“ vaizdo klipus, kurie rodomi tol, kol grojama/dainuojama daina. Ir įdomu tai, jog kiekviena daina turi savo skirtingą klipą, o ypač tos, kurias grupė atlieka savo studijoje, nes būtent ten jų paprasčiausias kambarys ima maišytis su fantazija ir jų dainose minimais įvaizdžiais bei nuotaika. O be to šiame žaidime rasite NET 104 nuotraukas su specialiais komentarais (ir jie tikrai ne vieno sakinio!) bei 6 vaizdo įrašus, įamžintus skirtingais Beatlų gyvavimo etapais. Tarp jų yra net ištrauka iš specialaus interviu, kurio metu trys iš keturių grupės narių kasdieniškai ir paprastai atsakinėja į klausimus, pasakoja apie save. Žinoma, kas nors gali prikibti prie to, kad, tarkime, Guitar Hero: Aerosmith buvo ne tik grupės, bet ir jų muzikinį stilių vienaip ar kitaip įtakojusių grupių dainų, tačiau oponuojant kritikams galima pasakyti, kad čia Beatlai padarė daugumai muzikantų įtaką, o ne kiti Beatlams. Todėl ir dainos vien jų, kas yra tikrai gerai. Ypač, jei esi grupės fanas.

Žaidime iš viso yra 45 Beatlų dainos. Žinoma, be jokios abejonės tai labai jautri dalis, nes ne visus tenkina kūrėjų parinktas sąrašas, o tie, kuriuos tenkina, nepatenkinti dainų kiekiu (norėtų bent šešiasdešimties ir pan.), tačiau tokių nuomonių ir liūdesio būna po kiekvieno muzikinio žaidimo pasirodymo, todėl nieko čia labai nuostabaus. Aišku, norėtųsi ir man, kad tarp dainų atsirastų „Strawberry field forever“ arba „Let it be“, bet jeigu tam nebus lemta įvykti – ką padarysi. Tačiau tuo pat metu aš guodžiu save, kad vis dėlto savo (ir ne tik) dainas anksčiau ar vėliau gausiu per „music store“, per kurį galima pirkti papildomas Beatlų dainas už Microsoft taškus. Na, kol kas ten ne kažin kas, o jeigu tiksliau – lygiai viena daina, „All you need is love“. Aš ją nedelsdamas įsigijau (dainos kaina – 160 Microsoft taškų, kas gali pasirodyti tikrai nepigu, bet jei myli Beatlus – tai neįkainojama) ir sugrojau. Likau patenkintas, nes panašu, kad atsisiunčiamoms dainoms kūrėjai taip pat kuria atskirus klipus, o tai reiškia, kad ko gero taip vis po truputį gaudami naujas grupės dainas žaidimui dar ilgai neleisime dulkėti. Beje, kad jau užsiminiau apie dainas, pabandysiu truputį užsiminti ir apie istorijos režimą. Pereidinėdami taip vadinamą istoriją, rinksime nuotraukas ir taškus. O filosofija tokia: jeigu dainą sugrojai trims žvaigždutėms – gauni nuotrauką, o jeigu penkioms – dvi nuotraukas. Būtent todėl kiekviena daina tampa vertinga. Tačiau sugroję istorijos režime visas dainas penkioms žvaigždutėms dar tikrai neturėsime pilno albumo – idant gautume likusias nuotraukas, reikės pereiti ir visus išbandymus. O išbandymais šioje Rock Band dalyje vadinami ištisi takeliai, kuriuos istorijos režime grojame arba dainuojame po dainą. Kaip jau minėjau, viso žaidime galima gauti 104 nuotraukas, o renkant nuotraukas po truputį atidarysime ir šešis užrakintus filmus. Be to žaidime dar yra puikiai sukurti intro ir pabaigos filmukai, o taip pat ir labai stilizuoti video intarpai istorijos režime.

Neskaitant to, kad kūrėjai visą savo žaidimą nuo pačių pagrindų paskyrė Beatlams, daugiau ryškesnių pagerėjimų grafikos srityje nėra. Bet manau, kad jau savaime turėjo būti nelengva sukurti kiekvienai dainai taip gerai tinkančius ir gerokai stilizuotus klipus. Tikrai gražu ir įsimintina. Patį žaidimą galima žaisti tiek vienam (ir jokios graužaties dėl to) arba su grupe. Įdomu tai, kad šį kartą maksimalioje žaidimo komplektacijoje yra ir stovas mikrofonui, todėl gitaristas dabar gali tuo pat metu ir dainuoti. Maža to, be pagrindinio vokalisto gali būti ir du pritariantieji balsai, o tai tikrai kažkas naujo. Ar tai pasiteisins ir ar prigis – kitas klausimas. O šiaip – nuostabus žaidimas, su puikiomis nuotraukomis ir video medžiaga iš grupės gyvenimo. Puikus būdas praskaidrinti sau ir kitiems nuotaiką bei pradėti keisti kaimynų muzikinį skonį. Dabar, kai jau sulaukiau Rock Band: The Beatles, nuoširdžiai tikiuosi, kad ilgainiui pasirodys žaidimas ir Pink Floyd tematika. O kol kas… Rock on!