„Disgaea D2: A Brighter Darkness“ (Japonijoje geriau žinomas kaip „Disgaea Dimension 2“) yra išties neįprastas žaidimas, nes juo bandoma ambicingai sugrįžti prie paties pirmojo „Disgaea: Hour of Darkness“, pasirodžiusio dar 2003 metais „PlayStation 2“ konsolei, ir jį pratęsti. Stebina ne vien didelis tarpas, kurį vienu žingsniu bandoma peržengti nežinia ko grįžtant į praeitį (lygiai 10 metų atgal), bet ir kūrėjų pasirinkimas, t.y. būtent pats pirmas šios serijos žaidimas. Įtariu, kad tikriausiai dėl to, šiandien, 2013 metų lapkričio mėnesį sėdint prie savo „PlayStation 3“ konsolės, kurios saulė jau tuoj užtems ir žaidžiant „Disgaea Dimension 2“, dantim bei nagais bandantį atkurti dar „PlayStation 2“ eros žaidimą, apima keistas jausmas: liūdnai dilgčiojanti melancholija, nes vienas paskutiniųjų šios kartos žaidimų pataikūniškai stengiasi įtikti dar senesnės kartos žaidimui, vietoje to, kad žiūrėtų į priekį ar sutelktų savyje viską, kuo panašaus žanro žaidimai džiugino būtent šios kartos metu. Galų gale „Disgaea Dimension 2“ galėjo būti tiesioginiu tęsiniu bent jau „Disgaea 4: A Promise Unforgotten“ žaidimui…

Kūrėjų studija „Nippon Ichi Software“ žaidimus sėkmingai kuria dar nuo 1995-ųjų, tačiau ne visi jų žaidimai pasiekdavo JAV ar Europos krantus. Šios studijos žaidimų būta įvairių (žinoma, daugiausia vienokie ar kitokie jRPG), o jų žinomiausi, t.y. „Disgaea“ serijos darbai visi sėkmingai pasirodė tiek JAV, tiek Europoje ir dažnas jų susilaukė daug bei palankaus dėmesio. Skaičiuojant nuosekliai, „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ yra jau penktasis šios serijos žaidimas (neskaitant vieno, skirto tik PSP konsolėms ir kito sukurto išskirtinai DS), kurį, gal dėl to, kad jubiliejinis (penktas serijoje ir pasirodė praėjus lygiai 10 metų po pirmosios dalies), buvo nuspręsta sukurti kaip tiesioginį tęsinį tai pačiai pirmajai daliai (visi kiti šios serijos žaidimai iki šiol turėjo savarankiškas istorijas, veikėjus ir buvo nepriklausomi vieni nuo kitų). Taigi, kaip ten bebūtų, „Nippon Ichi Software“ studija turi itin savitą jRPG žanro žaidimų stiliaus įsivaizdavimą, iš kurio išplaukia dviprasmiški rezultatai: nepriekaištingai sukalta kovų mechanika ir praktiškai beribė laisvė eksperimentuoti bei prisigalvoti pačių sudėtingiausių atakų kombinacijų, tačiau tuo pačiu ir gana keistas, perdėm vaikiškas (ir net ne vaikiškas, o tiesiog kvailas) siužetas, dialogai bei atskiros situacijos ar veikėjų reakcijos į jas.

Kadangi „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ yra tiesioginis „Disgaea: Hour of Darkness“ tęsinys, žaidimas prasideda tuo, jog pirmosios dalies protagonistas Laharlas pagaliau tampa anapusinio pasaulio valdovu ir teisėtai užima savo tėvo, visų net ir po mirties gerbiamo valdovo Krichevskoyo, vietą. Bet ties šios svajonės įgyvendinimu Laharlo vargai nesibaigia, o prasideda iš naujo: dabar jis turi visiems iš tikrųjų įrodyti, kad yra vertas šios vietos, o tai padaryti, lyg tyčia, ne taip jau lengva – labai jau daug abejojančių. Taip pat ima painiotis po kojomis ir tokių veikėjų, kurie arba patys nori tapti anapusinio pasaulio valdovais arba pernelyg gerbė senąjį valdovą, kad taip imtų ir paprastai nulenktų galvą naujajam. Taigi Laharlas pradeda savo dažniau keistą ir gana kvailą nei dramatišką ar kaip įprastą jRPG žaidimams epišką žygį siekdamas visiems įrodyti, jog jis tikrai vertas valdovo sosto. Galiu per daug nemarinuodamas pasakyti tik tiek, kad lyginant šio žaidimo istoriją bei jos pateikimą su prieš tai gana sėkmingai pasirodžiusio „Disgaea 4: A Promise Unforgotten“ siužetu, galima sakyti, kad po pastarojo buvo žengtas platus žingsnis atgal. Išties žaidžiant neretai susidaro toks įspūdis, jog „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ istorija kūrimo eigoje buvo lyg karšta bulvė mėtoma iš vienų rankų į kitas, o kadangi tai yra būtent jRPG žaidimas, tai ~ 25 valandų pagrindinės istorijos rėmuose tas gana stipriai pasijaučia.

Pagrindiniais žaidimo herojais (sekant pirmąja dalimi) ir vėl tampa Laharlas, Etna bei Flonnė, todėl didžiąją laiko dalį teks praleisti būtent su jais. O tai reiškia, kad žaidėjui geriausia šiuos veikėjus yra mėgti (arba bent jau pamėgti žaidimo eigoje), nes jie šmėžuos prieš akis NUOLAT. Nežinau, galbūt tai žymiai geriau seksis/sekasi prisiekusiems pirmojo „Disgaea“ fanams, bet asmeniškai man buvo itin sunku klausytis visų šių trijų veikėjų angliško įgarsinimo ir tai pasireiškė jau per pirmąją žaidimo minutę. Taigi man neliko nieko kito, kaip tik įsijungus žaidimo opcijų meniu greitai pasikeisti įgarsinimą iš angliško į originalų japonišką, tačiau labai ypatingo pagerėjimo nesulaukiau, nes tai tebuvo įprastas, vos ne visur vienodai girdimas japoniškas įgarsinimas, tačiau tuo pačiu tai bent jau buvo nepalyginamai geriau už šaižų, cypiantį ir siaubingai įkyrų anglišką įgarsinimą… Normalu, kad 2003 metais dabartinis angliškas „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ įgarsinimas pirmajame serijos žaidime atrodė smagus bei nekliudė, tačiau žaidžiant šiandien… Nežinau, galbūt tai tik aš, bet ausys neiškentė. Kitas dalykas, ėmęs kliudyti ar bent jau atrodyti nenatūraliai keistai dar pirmosiomis žaidimo minutėmis, tai patys veikėjų pokalbiai bei situacijos. Hm… Tikrai neatsimenu, kada teko stebėti tokį tuštoką bei senų seniausiai išsivadėjusį humorą ar dirbtinai provokuojamas temas, pvz. krūtinę, nevykusias užuominas į aktualijas ir pan. Nesakau, kad tai blogai ar visiškai nesmagu, tiesiog kai gana aktyviai žaidi septintosios kartos žaidimus, prie jų pripranti ir staiga vieną dieną tave staigiai permeta atgal į praeitį, kur tuo metu buvo visai kiti standartai, tai gana stipriai pasijaučia. Kita vertus būtent to išsiilgusiems tai – puiki dovana.

Žaidimo siužetas kaip įmanydamas vengia nuoseklumo ar vientisumo, todėl „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ kūrimo eigoje net pačių kūrėjų, matyt, buvo numestas į antrą planą. Taip pat žaidimo istorijai trukdo išsiskirti pats jos pateikimas: šis „Disgaea“ padalintas į epizodus, tarsi anime serialas, o kiekvieno epizodo veiksmas dažniausiai yra nesusijęs su kitais, bet plėtoja savo atskirą mini istoriją. Tokiu būdu buvo gauta daug epizodų su savo atskirais pliusais bei minusais, tačiau toks neįpareigojantis išdėstymas gerokai pakenkia nuoseklumui… O gal tai tik įspėjamasis ženklas, kad į istoriją pernelyg nesigilintum? Šiaip ar taip, ji ir neverta gilinimosi, o pačiais geriausiais savo momentais ragina susitelkti tiesiog į momentinius atradimus ir kuriozus: pavyzdžiui epizodas, kuriame Laharlas virsta moterimi ir kt. Vienu žodžiu, žaidime pasitaiko šiek tiek rimtesnių momentų, tačiau jie per daug išklibinti ir nesusieti su bendra linija, kad susilietų su kontekstu, o paėmus bendrai, „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ dominuoja lengvas, neįpareigojantis, skaidrus (gaila, kad vietomis ir blondiniškai ar net dar blogiau kvailas) tonas, tad visi rimtų istorijų bei veikėjų jRPG žaidimuose mėgėjai viso to vienareikšmiškai turėtų ieškoti kitur. Nors siekdamas išlikti visiškai sąžiningu turiu pripažinti, kad šiame žaidime su humoru ir netikėtomis situacijomis kartais tikrai pataikoma, tiesiog bendra nuotaika, nuolatinių herojų pasireplikavimų tarpusavyje temos ir įvairūs smulkesni, tačiau gerai jaučiami dalykai dažnai atrodo per daug japoniški…

Dalykas, dėl kurio vienareikšmiškai verta rekomenduoti „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ tiek tokio žanro veteranams, tiek žaliems žaidėjams, yra šio žaidimo kovos sistema. Žodžiu tai, kas vyksta kovos lauke yra perteikta sumaniai, neperkrauta, o viskas pagrįsta labai lengvu strategijos + taktinio ėjimų rpg mišiniu, kas labai primena tokius žanro grandus kaip žaidimų seriją „Fire Emblem“, tik „Disgaea“ siūlo kur kas kompleksiškesnį ir tuo pačiu smagesnį priėjimą. Žinoma, „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ gausu pakitimų bei tam tikrų naujovių, kuria čia neaprašinėsiu, nes kažkokios reikšmės tai turės nebent serijos gerbėjams (naujiems žaidėjams viskas šiaip ar taip bus nauja ir dar nematyta), o susitelksiu verčiau į patį žaidimo procesą, kuris laukia visų naująją „Disgaea“ dalė įsijungusių žaidėjų. Taigi, kiekvienas kovos laukas bus sudarytas iš specialių ėjimo kvadratėlių, kuriais galės vaikščioti žaidėjo pasirinkti veikėjai. Akivaizdu, kad kiekvienas veikėjas vienu ėjimu galės nueiti ribotą kvadratėlių skaičių ir atlikti ribotą skaičių veiksmų. Tam, kad prailginti norimą nueiti distanciją vieni herojai gali mėtyti kitus, o atsistoję į vieną eilę ar tiesiog vienas šalia kito – atlikti specialias atakas, kuriomis susižaidžia tarpusavyje. Jei su kuriais nors veikėjais daug bendrauji tiek kovų metu, tiek už jų ribų (pvz. Laharlo pilyje), tarp personažų atsiras tam tikros simpatijos, todėl jie užsistos vieni kitus kovoje ir t.t. ir pan. Pasakoti apie „Disgaea“ kovas yra tiesiog laiko gaišimas, nes geriausia viską pamatyti, įsisavinti bei išmokti pačiam, juoba, kad pats žaidimas daugiau nei pusantros valandos viską išsamiai, žingsnis po žingsnio uoliai išaiškina.

Reziumuojant, galima drąsiai teigti, kad „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ yra neabejotinai savo patrauklia ir gana gilia kovos sistema įtraukiantis žaidimas, todėl tuos, ką vilioja būtent ši sistema, naujasis „Disgaea“ įtrauks ir nepaleis valandų valandas. Tuo tarpu tie, kuriems kovos sistema didelės reikšmės neturi (arba visos gerai) bei kurie labiausiai tokio tipo žaidimuose akcentuoja istoriją, daugialypius personažus, gylį, filosofiją ar dar ką, „Disgaea D2: A Brighter Darkness“ gali pasirodyti per daug vienkryptis, per daug paprastas ir lengvabūdiškas, kas visiškai susikirs su atitinkamais prioritetais.

Tiems, kas mėgsta daug laiko praleisti prie kovos sistemos, džiūgauja, kai žaidime milijonai smulkmenų ir kuriems bent kartais atrodo, kad tam tikrais vakarais nėra nieko geriau už žiauriai gerai sukaltą strateginį jRPG, šis žaidimas kaip tik. Taip pat yra beveik 100% garantija, kad išeis iš proto tie, kas jau vieną kartą buvo išėję iš jo 2003 metais, kuomet pasirodė pirmas „Disgaea“. Šiaip žaidėjams, manau, tai gali pasirodyti per daug tolimas šuolis į praeitį ir, galbūt, pernelyg prėskas humoras bei nesuprantama veikėjų, siužeto bei paties žaidimo pasaulio pateikimo stilistika.