Jau senai praėjo tie beprotiškai puikūs laikai, kai kompiuterinių žaidimų industrija žengė tik pirmus ir nedrąsius savo žingsnius į bekraštį galimybių pasaulį. Kiek nedaug tuomet mums reikėdavo iki pilnos laimės. Ir nenuostabu, juk mes absoliučiai nieko nežinojome apie šitą, dabar taip toli pažengusį, technologijų pasaulį. Todėl kiekvienas menkniekis mums atrodė tarsi Dievo siųstas stebuklas. Į tą patį „tetrį“ ne vienas žvelgėme kaip į kažką tokio, kas prieštarauja visom Visatos taisyklėms.

Ką jau kalbėti apie pirmuosius žingsnius tokių kompanijų kaip Squaresoft. Tai buvo pasakiški laikai. O dabar grįžkime į dabartį… Pavirtome prakeiktais snobais, reikalaujančiais tobulybės, nežinodami, kokia ta tobulybė turėtų būti . Mes žiūrime į tokius dalykus kaip grafika, kurie yra tik nelemtas rūbas. O tuo tarpu pamirštame, kad tikroji bet kokio kūrinio jėga slypi viduje, kuris nebūtinai turi prašmatnią aprangą. Tačiau kam dabar tas rūpi… „Kaip grafika?“, — paklausia vaikigalis. „Super“, — atsako pardavėjas, siekiantis „iškišti“ dar vieną nevykusį žaidimėlį. „Tada imu!!!!!!“, — nudžiugęs atsako vaikigalis. Štai jums ir progresas…Va taip… Mes pamiršome, kad žaidimas visų pirma turi būti pramoga, teikianti džiaugsmą ir kitas geras emocijas.

Nueikite į kokią prakeiktą kompiuterinę ir pažiūrėkite, kokias emocijas jaučia šiuolaikinis jaunimėlis… Pamiršę apie visą aplink juos egzistuojantį pasaulį nuo nemigos išvarvėjusiomis akimis jie nervingai spaudinėja klaviatūros mygtukus… Apgailėtina. Na bet ką aš čia. Tikiuosi, nesupyksite už tokius aštrius žodžius. Aš tikrai pasisakau už pažangą žaidimų industrijoje. Naujieji laikai mums siūlo nuostabius žaidimus ir tai, žinoma, yra puiku. Tiesiog į šį progreso garvežį įšoka daug šiukšlių, besitituluojančių šedevrais. Tačiau praeitis yra praeitis ir žmogaus prigimčiai matyt jau lemta ją šlovinti. Todėl didžios nostalgijos praeičiai veikiamas siūlau jums, brangūs skaitytojai, sugrįžti į 1992 metus. Būtent šiais metais SNES konsolėje pasirodė penktoji Final Fantasy sagos dalis (į PSone ji perkelta buvo, kaip matote, daug vėliau). Tais laikais šis šedevras traukė aplink save milijonus gerbėjų, tad kodėl gi nepažiūrėjus į šį gražuolį iš arčiau?

O buvo taip…

Keisti dalykai darosi planetoje… Žmonės ne kvaili, jie jaučia, kad kažkas ne taip. Silpsta vėjas. Negi? Ne, juk tai neįmanoma… Negi tai tikrai tiesa? Karalystės valdovas nutaria tai patikrinti, jis skubiai iškeliauja į vietą ir pamato tai, ko visi labiausiai baiminosi. Vėjo kristalas pradėjo skilinėti. Baisiausia hipotezė pasitvirtino. Tuo tarpu karaliaus dukra Lenna niekaip negali nurimti, todėl susirūpinusi išvyksta ieškoti tėvo, tačiau ją parbloškia nežinia iš kur nukritęs meteoritas. Tuomet pasirodo pagrindinis žaidimo herojus Bartas (šį vardą naudoju kaip pavyzdį, nes vardo pasirinkimo teisė paliekama jums). Šis eilinis jaunuolis klajodamas po pasaulį netikėtai atranda parblokštą Lenną. Kaip tikras didvyris, jis nukauna keletą niekšų goblinų ir herojiškai išgelbėja princesę. Jiems besikalbant, pasigirsta žmogaus balsas. Porelė skubiai suranda gulintį senį, o šis pasako patį keisčiausią ir RPG pasauliui svetimą dalyką. Pasirodo, senis nieko neatsimena, matyt, bus susirgęs amnezija. Tiesa, vardą jis sugeba atsiminti — Galuf, būtent taip vadinosi ir iki pat galo vadinsis šis senukas. Trijulė nutaria keliauti prie vėjo kristalo ir išsiaiškinti paslaptingų pasikeitimų gamtoje paslaptį. Tačiau pakeliui jiems buvo lemta sutikti dar vieną heroję — Faris. Tai drąsi piratų laivo kapitonė. O iš tiesų ji… (Negi tikitės, kad taip viską jums ir pasakysiu? Ne, ne, teks pažaisti… :)). Galų gale keliautojai pasiekia vėjo šventovę ir… kristalas suskyla prieš pat jų akis. Kristalo jėgos tvirtai gyvavo per amžius, ir tik jo dėka karalystė galėjo klestėti. Taigi šis įvykis smarkiai sukrečia kompaniją, bet liūdesiui ir aimanavimui laiko nėra. Netrukus atsitinka tai, kas nulėmė tolimesnį šio ketvertuko gyvenimą. Kristalo fragmentai atiduoda savo galias šiems keturiems herojams ir taip įpareigoja juos išgelbėti kitus kristalus ir visą pasaulį! Ne tokie jau kuklūs įsipareigojimai, kai pagalvoji, ar ne?
Atlikti pačios gamtos patikėtą užduotį nebus taip lengva. Vandens karalystės valdovas netiki kristalų skilimo teorija ir neklauso pasaulio gelbėtojų. Jo manymu, vėjo kristalas galėjo suskilti atsitiktinai. Naivuolis… Taigi vandens kristalas netrukus irgi skyla. Vėliau tas pats likimas ištinka ir ugnies kristalą. Kristalai skyla ir pasaulį apgaubia tamsa. Ateitis bauginanti: vėjas jau sustojo. Tai reiškia, kad žydrosiomis padangėmis nebegalės skrajoti paukščiai, žmonių laivai nebegalės didingai plaukioti aplink pasaulį, o švelnus vėjelis rudenį nebenešios į šalis nuo medžių nukritusių lapų. Baisiausia, kad tai tik pradžia — žuvus vandeniui ir ugniai, pasaulio vandenynai, jūros, upės ir ežerai išdžius. Dugne beviltiškai blaškysis žuvys, kol pagaliau uždus ir išsigelbės iš beprasmiškos kančios, o senutė nebegalės pavaišinti anūko gardžia arbata iš miško žolelių. Jaukūs židiniai niekada nebešildys kaimiečių namų, o fakelai gūdžią naktį nebenušvies jaunuoliui kelio pas mylimąją. Kitais žodžiais tariant, tokiame pasaulyje nei žmogus, nei kas kitas gyventi nebegalės. Tačiau dar nevėlu likimą pakreipti kita linkme. Žemės kristalas dar gyvas, kaip kad gyva yra viltis…

Komanda

O dabar apie herojus. Squaresoft tuo metu dar nebuvo pažengusi taip toli, kad galėtų kurti sudėtingus charakterius, todėl šie keturi FF pasaulio piliečiai vienas nuo kito ne per daug skiriasi. Nors reikia pasakyti, kad charizmos ir žavesio nė vienam netrūksta. Visi jie geraširdžiai, draugiški ir drąsūs. Būtent tokie, kokie ir turėtų būti pasaulio gelbėtojai :). Žinoma, šiokie tokie skirtumai išryškėja — Lenna yra pati sentimentaliausia veikėja. Ji nuoširdžiausiai dėsto savo jausmus ir išgyvenimus. Ji taip pat turi labai stiprią valią, tuo tarpu Faris, nors viduje ir būdama panaši į Lenną (kažin kodėl..?), savo jausmus dažniausiai slepia. Kur neslėpsi, kai visą gyvenimą praleidai su piratais… Džentelmenai irgi turi savo išskirtinių bruožų: Bartas iš pažiūros paprastas nuotykių ieškotojas, tačiau vėliau išaiškėja, kad jis kur kas svarbesnis, nei atrodė iš pradžių. Ar jis tikrai tik eilinis vyrukas, o gal jo gyvenimo knygoje slypi šis tas daugiau? Galuf vaidmuo žaidime taip pat nuolat didės. Kai amnezija po mažu nyks, Galuf prisimins, kad jis apskritai ne iš šio pasaulio ir kad jam būtina ištaisyti susidariusią padėtį planetoje

Jobs
Nesmagu tai sakyti, tačiau tenka. Visos FF dalys iš esmės skiriasi tik tuo, kad žaidimo veiksmas vyksta skirtinguose pasauliuose, o skirtingi herojai veikia kitokiose istorijose. Visa kita Final Fantasy dalyse labai panašu, o skirtumai paprastai tik paviršutiniški ir ne esminiai. Tai, žinoma, nėra blogai. Kam galų gale keisti patikrintus ir visų dievinamus standartus? Tačiau originalumas, ponai, visuomet yra pageidaujamas. Identiškumas būdingas visoms kitoms dalims, tačiau ne FFV. Šis mums pasiūlė job sistemą, kurios iki tol nebuvo ir vėlesnėse dalyse nepasirodė (FF 11 kažkas panašaus yra, tačiau tai jau visai kita era). Kitaip tariant, žaidime yra 22 taip vadinamos profesijos. Štai jums sąrašiukas: Knight, Monk, Thief, Lancer, Ninja, Samurai, Berserker, Sorcerer, White mage, Black mage, Time mage, Summoner, Blue mage, Red mage, Trainer, Chemist, Geomancer, Bard, Dancer, Mime, Elemental ir Archer. Įspūdingai skamba, ar ne? Pamėginsiu paaiškinti. Dūžtant kristalui gamtos jėgos atiduos herojams savo galias. Tad po kiekvieno kristalo skilimo gausite vis daugiau job‘ų. Kiekvienam herojui paskiriate po profesiją, pavyzdžiui, padarote Lenną White mage, ji, žinoma, gydo jūsų komandą, tačiau tuo pat metu ji dar ir mokosi White mage savybių. Profesiją galite bet kada pakeisti. Tarkim, pakeičiame Lennos profesiją į Monk ir suteikiame jai jau išmoktą baltosios magijos savybę. Gauname puikią kovotoją kumščiais, kuri taip pat gali gydyti sužeistus bičiulius. Gal ir ne pats puikiausias pavyzdys, tačiau turėjote susidaryti įspūdį, kad profesijų kaitaliojimas ir naujų gebėjimų mokymasis yra raktas į universalaus, tobulo kario modelį. Tik šitaip žaisdami jūs sukursite nepriekaištingą, silpnybių neturinčią kovotojų komandą. Ši sistema tikrai įneša naujų vėjų į konservatyvų fantazijos pasaulį. Žmonės, žaidę vėlesnes dalis, bus tikrai maloniai nustebinti šio įdomaus Squaresoft eksperimento. Job sistema įtraukia ir dažnai atsitinka taip, kad žaidėjas pasineria į įvairiausius profesijų ir ability derinius bei bando juos kovos lauke, užuot keliaudamas istorijos keliu.

Garsų pasaulis

FFV muzika, nesuklysiu, kerinti. Melodijos, nors kokybiškai ir nėra geros, tačiau jų turinys tikrai puikus. Visa žaidime skambanti muzika sukrečia žaidėją savo sentimentalumu. Pasakiškos melodijos sujaudina ir perteikia jums herojų emocijas. Pati šauniausia, be jokios abejonės, yra pagrindinė kristalų temos melodija. Kaip ir daugelis kitų, ji lyriška ir jausminga, tačiau pagrindinė jos mintis aiški — viltis visada gyva. Žaidime skamba ne vien tik sentimentalios melodijos. Išgirsite puikiai pažįstamas mūšio ir chocobo melodijas. Tiesa, pastaroji kažkokia „remiksuota“ :). Muzikai laiko suktukas įtakos turėti negali, todėl už fantastišką Squaresoft kompozitorių darbą galime parašyti didelį gražų dešimtuką.

Tam plačiam, plačiam pasauly

Fantazijos planeta šauni. Žinoma, viskas žemėlapyje atrodo itin juokingai, tačiau čia jau priklausys nuo jūsų. Jei žiūrėsite į žaidimą kaip šiuolaikinis snobas, nieko gero jame ir neišvysite, o jei atsiribosite nuo išankstinių nusistatymų, pajusite simpatijas tiems dvylikos metų senumo kvadratukams. Po šį primityvų, tačiau žavingą pasaulį keliaujame įvairiai: dažniausiai žinoma tenka vaikščioti pėsčiomis, kartais gauname pajoti ant seno bičiulio chocobo, o vėliau ant šio paukščio galima ir skraidyti. Jūromis plaukioja įvairūs laivai, o vėliau galima paskraidyti ir išsvajotu orlaiviu. Tuomet jau niekas neberibos jūsų laisvės ir galėsite bastytis po visą planetą ir dar kai kur. Miestai taip pat šaunūs. Nors pastatai visur beveik vienodi, gyvenvietės skiriasi savo išplanavimu, muzika ir žmonėmis. Vienas — piemenų kaimelis, kitas uostas, trečias ugnies miestas. Žodžiu, įvairovė plati, tačiau labiausiai žavintis bruožas — miestų jaukumas — jaučiamas visur. Išvarginti sunkių kovų, susierzinę jūsų herojai atvyksta į kokį mažą miestelį. Užgroja paprasta, tačiau sielą gaivinanti, dvasinga melodija, ir visos neigiamos emocijos atslūgsta. O kur dar raminantis vandens čiurlenimas… Jūs nueinate į smuklę, iš žmonių sužinote naujausius gandus, dar pasišlaistote po parduotuves (pinigus kažkur juk reikia išleisti), o tuomet jau ramia širdimi keliaujate į savo apartamentus. Užgros ta mūsų mylima nakties melodija ir išauš naujas rytas…

Kovos, ginklai ir panašiai…

Nuo pat pirmos Final Fantasy dalies iki pačių naujausių laikų, šios sagos kovos sistema visąlaik išliko tokia pati, o skirtumai tarp dalių neesminiai. Ne išimtis ir FFV. Galbūt reikia paminėti, kad kautis turėsite keturiese, o ne trise, kaip įprasta FF žaidimuose. Kaip ir visur, herojai turės skirtingą arsenalą ir magijos pasirinkimą, kurie priklausys nuo profesijos. Ginklus, kaip visada, pirksite parduotuvėse. Keisčiau yra tai, kad ir magiją turėsite nusipirkti, o ne išmokti. Tai, žinoma, skonio reikalas, bet kovos FF sagoje yra tik šalutinis dalykas, užpildantis tarpus tarp istorijos posūkių. Tiesa, Job sistema kovoms suteikia daug dinamikos ir kautis FFV pasaulyje visai linksma, nes veiksmų pasirinkimo įvairovė yra pati plačiausia.

Ir dar šis tas, kas liko už borto

Nepaisant to, kad FFV žiūrint siaurąja prasme labai panašus į vėlesnius Hironobu komandos darbus, ši dalis daug kuom išsiskiria iš vėlesniu Square kūrinių. Visų pirma siūlau pažvelgti į pirmąsias dvi Playstation konsolei sukurtas dalis. Modernūs miestai, šautuvai, kompiuteriai ir kita įvairiausia technika — kitaip tariant, fantazija pažengusi į ateitį. O FFV, atvirkščiai, neišvysite nė vieno kompiuterio. Tai viduramžių stiliaus žaidimas, kuriame techniką kuo puikiausiai gali pakeisti magija. Čia jūs klajosite po pilis su daugybe patalpų, taip pat aplankysite gražius senoviškus miestelius, o įvairiausius dangoraižius ir kitokias velnio išmones palikim vėlesnėms dalims. Ši graži viduramžiško stiliaus tradicija atgimė tik Zidano ir kompanijos laikais. O tiems, kurie jau seniai persisotino mokslinės fantastikos, šis senovinės atmosferos dvelksmas bus tikrai malonus.

Štai ir pabaiga, ponios ir ponai

Viltis miršta paskutinė. (Patarlė, apie kurią jūs tik ką pagalvojote, čia visai netinka!!!) Būtent tokia yra viso žaidimo pagrindinė mintis. Savitas, originalus žaidimas, kuris taip daug skiriasi nuo tuštybe persisunkusios šių dienų realybės. Dvasinga ir jauki žaidimo atmosfera nors trumpam padės jums pabėgti nuo kamuojančių rūpesčių. Ir tikrai patariu kiekvienam nepatingėti, susirasti ir pamėginti šį seną, bet gerą žaidimą. Tereikia atsikratyti tų milžiniškų šiuolaikinių reikalavimų, kurie baigia užsmaugti kompanijų kūrybingumą, ir, patikėkite manimi, FFV pasirodys kur kas malonesnis ir kokybiškesnis už daugelį šiuolaikinių „stebuklų“, o jūs patirsite puikių emocijų žaisdami šį be galo gilų Square kūrinį. Juk pagaliau tai tik dar vienas Final fantasy. O kadangi naujosios dalys pereitos dešimtis kartų, šis žaidimas tikrai jums reikalingas.
Ir dar šis tas: bet kuriam, išdidžiai save vadinančiam FF ekspertu, tikrai ne pro šalį bus sužinoti apie sagą daugiau ir išvysti, kokie gi buvo tie pirmieji kuklūs, tačiau prasmingi žingsniai.