Holivudas mus šį pavasarį/ankstyvą vasarą palaimino ne vienu, o net dviem filmais, interpretuojančiais Snieguolės istoriją. „Veidrodėli, veidrodėli“ nemačiau ir įtariu, kad jis skirtas jaunesnei auditorijai, todėl apverkiu taip švaistomą Sean Bean talentą. O į „Snieguolę ir medžiotoją“ (nors geriau tiktų, manau, „medžioklis“) neatsisakiau nueit. Filmas, visgi, įvertintas N13. Vadinasi, skirtas rimtiems vyrams, kuriems bent trys plaukai ant krūtinės iššokę, viršutinei lūpai grasina ūsų užuomazgos ir galvoje mezgasi blankios maištingos idėjos, kurių neabejotiną originalumą neišvengiamai įvertins 9gag lankytojai ir Facebook draugai.
 

 


Kai tai yra tavo aktorinės išraiškos viršūnė, nieko keisto, kad iš pavydo puoli gabesnius  konkurentus, pavyzdžiui, medžius. 

Štai kaip vystosi vyresnei auditorijai pritaikyta pasaka: kartą Nespecifėjos karalystės karalienė pamatė žiemą žydinčią rožę. Bandydama pasiekti žiedą ji įsidūrė pirštą (nes buvo kerėpla) ir stebėdama kraujo lašus ant sniego galvojo taip: kad nori dukros balta kaip sniegas oda, raudonomis kaip kraujas lūpomis ir (nes žiūrint į kraują ant sniego, belapių medžių apsupty, kyla gotiškos mintys) juodais kaip varnas plaukais. Jos noras neišsipildė, nes netrukus gimusi Snieguolė ilgainiui užaugs į Kristen Stewart. Tačiau kol princesė dar buvo jauna, jos motina pasimirė (pagal visus industrijos reikalavimus). Karalius be galo liūdėjo, kol galiausiai sumušęs eilinę blogio armiją mūšio lauke rado nuostabią kalinę (Charlize Theron). Po dviejų dienų įvykusios vestuvės baigėsi tuo, kad kraštas gavo visas teises į žiaurios raganos-karalienės tironiją. Ši savo grožį palaikė vogdama jaunystę iš gražių mergaičių, tačiau ilgainiui iškilo poreikis sukramsnoti ir Snieguolės širdį. Tačiau ši pabėgo, o ją pavyti buvo pasiųstas Medžiotojas (Chris Hemsworth).
 

 


…ir štai tokia ji prabūna beveik visą filmą. 

Tai, kaip greitai galima suprasti, yra darker and gritier (tamsesnė ir nešvaresnė) pasakos versija; visai kaip Nolano betmenai ar artėjantis Žmogus Voras su dar mergaitiškesniu Piteriu Parkeriu. Visa tai labai į naudą vaikinams, kuriuos neišvengiamai prie filmo pasodins merginos. Istorija, aišku, ilgai galvoje neužsiliks, tačiau bandymai humanizuoti karalienę ar suteikti apie ją daugiau žinių nei „tai va, atsirado pikta boba…“ yra pagirtini. Jos blogiui yra pretekstas ir net numetama užuominų, kad kitaip susiklosčius gyvenimui ji gal net būtų panaši į Snieguolę. Nors, kai pagalvoji, daug kas šiame filme yra gerai, kai nesimato Snieguolės…


Keista, bet ji visai visai gerai atrodo su šarvais. Čia tai amžių paslaptis, tikrai. 

Įvairios aplinkos yra įdomios (ir tinkamai purvinos), veikėjai – ryškūs, Medžiotojas apsirengęs kaip Geralto cosplayer. Pasitaiko intensyvių, įdomių mūšio scenų, karybą interpretuojančių rimčiau nei, tarkime, priešpaskutinė Game of Thrones serija (ar bet kuris kitas nerimtas filmas apie Viduramžius). Kažkaip keistai žavi kovos vidury siaučiantis pilnai šarvuotas lankininkas…. O dar keisčiau yra turbūt tai, kaip gerai šiame filme atrodo geriečių šarvai. Paprastai atrodo keista, kaip visa armija gali būti sudaryta vien iš plokštinius šarvus dėvinčių raitininkų, bet čia jie atrodo gerai. Net jei šarvai blizga kaip nesenai nupoliruoti!

 


Mažasis Al Swearingen ir jo Lordo Tyriono Vardo Strateginis Nykštukų Plėšikavimo pulkas.

Tuo tarpu karalienės vyrai, pasiskolinę Gore (Quake III) šalmą ir vietoje vieno antpečio nešiojantys „kalpoką“ kaip tik atrodo nerimtai ir gadina įsitraukimą į filmą. Taip pat liūdnai neišnaudojamas Charlize Theron grožis – pikta, grėsmę spinduliuojanti seksuali karalienė atrodytų įspūdingiau, tačiau dabar ji daugiau laiko praleidžia subjaurota makiažo ir isterijos. Gal čia kokia nors užslėpta scenaristų mintis? Taip pat yra absurdiškų siužeto vietų, tokių kaip Snieguolės susitikimas su Elnių Jėzum fėjų Prieglobstyje (ta visa vieta yra košmarų kuras, kai pagalvoji): nei tas padaras buvo paminėtas ankščiau, nei išaiškinta kas jis toks yra, nei jį kas filme mini po to. Tiesiog turi patikėti, kad jis yra reikšmingas. O scena visa realiai tam, kad pamatytume, jog visas pasaulis lenkiasi Snieguolei.

 


Kaip ir realiame gyvenie, lengviausiai troliai nubaidomi nerodant jokios emocinės reakcijos.

O ji ir yra didžiausia filmo problema, mano manymu. Internetas teigia, kad Stewart negali vaidinti ir tai yra tiesa. Jos veidas yra toks neišraiškingas, kad „Pokerface“ galima laikyti jai dedikuota daina. Vienoje vietoje ji vaidina laimingą ir atrodo žmogiškai, tačiau tai vyksta laužo šviesoje ir kamera sceną rodo plačiu planu. Kai rodomas tik jos veidas galima išvysti tą vaikščiojančios skulptūros išraiškingumą, kurio tragiškumą paryškina jos siaubingos pusiau šypsenos, mirštančios kažkur pakeliui iki tikros veido išraiškos. Hemsworth, palyginus, šoka ratus aplink ją aktorinių sugebėjimų ringe. Šiame filme jo „Sons of Anarchy statisto“ išvaizda puikiai pasitarnauja ir jis kaip reikiant suvaidina gyvenimu nepatenkintą girtaujantį ex kareivį. Beveik gali patikėti, kad jam rūpi Snieguolė (aišku, padėtų jei filmas parodytų tiksliau, kodėl jam ji rūpi). Charlize Theron šiame filme yra iššvaistyta ir kartais šiek tiek pervaidina. Kitaip nei aklą nykštuką vaidinantis Bob Hoskins, kurio manymu akli žmonės arba šypsosi, arba ne – kitų išraiškų nėra. Tačiau visada netoliese būna Ian McShane – pastovi atrakcija Deadwood (ir Karibų piratų) fanams.

 

 

 


Pabaigai – blogoji karalinė. Ei, mažyte, gali kada tik nori užimti mano karalyste!

Ką dar galėčiau pasakyti apie filmą? Jam reikia laiko įsivažiuoti – tačiau dėl to negali priekaištauti nei vienas, kada nors rimtai gynęsis, kad Final Fantasy XIII pasidaro įdomus po 20 valandų. Tiesiog reikia palaukti, kol pasibaigs pradžios niūrumas. Ir nors aš bėgti į filmą neliepiu, Snieguolę ir Medžiotoją žiūrėčiau mieliau nei, tarkim, paskutinį Underworld.