Atrodo, kad firma “Konami” išties pradėjo pilti iš kiauro į tuščią. Neseniai pasirodė „Silent Hill 3“, o štai, praėjus, vos metams, savo rankose laikome ketvirtąją šios siaubo serijos epopėjos dalį skirta PS2 konsoliai. Nenuostabu, kad kiekviena dalis yra vis prastesnė už prieš tai buvusiąją. Trūksta minčių, idėjų, trūksta naujų, intriguojančių „kabliukų“. Nors reikia pasakyti, kad kūrėjai šią problemą stengėsi išspręsti nauja vietove: „South Ashfield“. Tai miestas, pakeisiantis mums visiems iki skausmo pažįstamą „Silent Hill“ miestelį. Taip pat suteikta galimybė kai kurias vietas matyti iš pirmo asmens. Tačiau, kartais tai suteikia papildomų problemų, nepatogumų technine prasme. Taigi, pažvelkime į Silent Hill 4 pradėdami jo silpniausia ir baigdami stipriausia puse.

Taigi pati silpniausia pusė žaidime yra scenarijus ir siužetas. Jūs valdote personažą, kurio vardas ir pavardė šįkart yra Henris Tounšendas. Jis vakarais sapnuoja keistus košmarus, telefonas sugenda, jis negali prisišaukti pagalbos. Ir štai prieš jį atsiranda kitas pasaulis, kita erdvė, į kurią jis patenka per keistą portalą. Tai viena iš žaidimo siūlomų naujovių, kuri buvo labai prieštaringai įvertinta, visgi, savo nuomonę turi kiekvienas specialistas ir žaidėjas, tad paliksime šį dalyką nuspręsti jums patiems. Žaidimas šįkart siūlo mažiau galvosūkių ir daugiau veiksmo. Tad tikriems „Silent Hill“ serijos fanams, tai yra gana skaudi naujiena.

Pats scenarijus yra šiek tiek nuobodokas ir netgi ištęstas. Nepaisant to, žaidimas siūlo 15 žaidimo valandų. Žaidžiant su perėjimais, tai galima padaryti per 5 valandas. Tačiau tikras fanas niekada su jais nežais, tiesa?
Toliau aptarsime žaidimo muziką ir garsus. Tenka pabrėžti, jog „SH4“ sugebėjo išlaikyti tradiciją išleisti savo garso takelį su itin geromis dainomis. Tačiau, pačiame žaidime jos beveik neskamba, girdime mums iki skausmo pažįstamą „nervus tampančią“ muzikėlę. Garsų įvairovė yra nebloga, tačiau jų galėtų būti ir daugiau. Kai kur jaučiamas muzikinio fono trūkumas. Visgi, ji yra gana nebloga ir nors melomanui su ja neįtiksi, tačiau prisiekusiam siaubo žanro gerbėjui tai turėtų palikti nors ir ne neišdildomą įspūdį, tačiau gerus prisiminimus.

Na, ir stipriausia žaidimo pusė yra grafika. Neitin žavinti, nepasižyminti visomis galimomis šiuolaikinėmis technologinėmis, tačiau šiek tiek pralenkianti „SH3“ grafiką. Neblogos šiurpą keliančios tekstūros, siaubingi vaizdeliai paliks įspūdį. Tačiau čia, kaip ir visuose „SH“ žaidimo dalyse, mažiausias dėmesys skiriamas priešininkams, nors šį kartą jų yra kur kas daugiau, nei ankstesnėse dalyse. Tai yra keistokas „Konami“ taktinis ėjimas.

Jau yra tapusi tradicija, kad PC versija yra kur kas blankesnė nei „PS2“ ar „XBOX“ „Konami“ kūriniuose. Žaisti PS2 yra tikras malonumas, o štai, su PC patirsite įvairių nesmagių techninių nesklandumų. Kaip, pvz, grafika, valdymas.
Užbaigiant aprašymą dėrėtų pasakyti, kad kiekvienas gerbėjas, be abejonės, turėtų nusipirkti šį žaidimą, o jeigu dar nesate juo, o tik norėtumėte tapti, pradėkite „SH2“. Kur kas daugiau įspūdžių, malonumo ir siužeto vingių.