Per Antrąjį Pasaulinį karą, daug kareivių kovojusių ir nežuvusių fronte( pralaimėjimo atveju) buvo sušaudomi arba paimami į nelaisvę. Taip jie atsidurdavo priešo nelaisvėje – „barakuose“. Kiekvienos stovykloje savos taisyklės.

Tačiau viena taisyklė visur buvo vienoda – ŠNIPAI. Jų buvo kiekvienoje stovykloje. Vokiečių stovyklose, buvo parengiami šnipai, specialiai dirbti „barakuose“. Šnipas turėjo turėti visas būdingas savybes : puikiai kalbėti ta kalba, kurioje buvo „įkalintas“, infiltruotis ir tapti patikimu tarp kalinių.

Taipogi likti nedemaskuotu ir nuolatos perdavinėti informaciją vokiečių štabui. Taip buvo sugriauta daug pabėgimo planų, ir kaliniai turėjo atsargiau įvertinti kiekvieną, netgi šalia tavo lovos gulinti „draugą“, ar jis tik nėra vokiečių šnipas.

Na papasakojus trumpą prologą (kaip visuomet truputis istorijos nuotrupų) pakalbėkime apie filmą.

Filmas pasakoja apie STALAG 17 karo belaisvių stovyklą, kurioje naktį paslaptingai (kadangi niekas nežinojo) nužudomi du kaliniai. Pabėgimui buvo ruoštasi ilgai ir apgalvotai, atrodė, kad pabėgimas ranka pasiekiams, tačiau pačioje pabaigoje jau laukia vokiečiai su kulkosvaidžiu ir nušauna abu kalinius. Kitą rytą sušaukiamas susirinkimas (taip būdavo visuomet : rytinis, pietinis, vakarinis, naktinis susirinkimai), ir parodomi dviejų kalinių lavonai.

Taip būdavo bandoma paveikti dvasinę ir psichologinę būseną, jog pabėgti yra neįmanoma – tai tarsi savižudiška misija. Dabar kaliniai bandys regzti kitą pabėgimą, tačiau reikia saugotis – juk kažkas jų „barake“ yra šnipas. Taigi prasideda pabėgimo planas ir tuo pačiu šnipo ieškojimas.

Pats filmas yra gana senas 1953 metų, nespalvotas, taigi neišsigąskite. Tai visiškai netrugdo jam būti IMDB: Top 250: #206 ir turėti 8.1 reitingą. Filmo žanras priskiriamas kaip „karas“ ir „drama“, tačiau aš dar norėčiau jį priskirti kaip ir „komediją“. Kaip filmas apie karą man jis nepaliko tokio gilaus įspūdžio, tačiau kaip komedija… Labai patiko.

Filmo personažas Stanislas( akt. Robert Strauss) paliko neišdildomą įspūdį. Jo akys ir mimika tiesiog „žudė“ mane. Lyg koks senasis boratas. Taip pat jo kolega seržantas Hofis (akt. Harvey Lembeck).

Jie neprilygstama pora. Vien už jų vaidyba filmas vertas +1 balo. Tai filmui prideda žiupsnelį jumoro, nors veiksmas vykta „barakuose“. Dabar prisiminus filmą ryškiausiai iškyla 3 linksmos vietos iš filmo. Pirmoji tai būtų šių dviejų žmogelių kalbėjimasis su vokiečiu Sgt. Schulz‘u.

Jis sukalbamas sargybinis, kartais būna paperkamas, o kartais spyriojasi kaip ožys. Smagiausia, kai Sgt. Schulz‘as išvaro kalinius iš „barako“ patikrinimui, o Stanislas ir Hofis kaip flegmatikai dažniausiai palieka „baraką“ paskutiniai. Jie dar persimeta keliomis replikomis, pasiūlymais su Sgt. Schulz‘u, o pabaiga visuomet būna „raus rausss rau“ – pamėgdžiojamai kaip šunys.

Tai labai patiko ir pritapo toje vietoje (visiška priešingybė „Dievų Miške“, kur „raus“ buvo svaidomasi į visas puses, ir tai nesuteikė filmui visiškai NIEKO“.

Antroji vieta, kai Stanislas su Hofiu eina perdažyti kelio linijų (taip siekiama patekti į moterų dušus – vyrai gi ne vienus metus moters nematę), apgauna vokiečių kareivį, o vėliau jau viskam išaiškėjus, kareivis pasiunta, o Hofis su draugu, perbraukia dažais kareiviui per veidą, jis pasiunta, tuomet prasideda gaudynės.

Na ir pats paskutinis, kuris buvo tikrai gerai padarytas pasišaipymas iš vokiečių sargybinių, tai, kai kaliniai žaidė tinklinį ir( tinklo viela buvo priedanga, jog ji ištikro buvo radijo antena), ir taip sargybinis jau buvo beužtinkąs jų žabangas, kol Hofis ar Stanislas (neprisimenu jau), pasiūlo pažaisti kareiviui.

Na tas lyg mažas vaikas gavęs saldainį mėto kamuolį ir ploja. Kol neateina vokiečių vyresnysis karininkas. O filme dar apstu ironijos ir sarkazmo, kuris perteiktas labai aiškiai ir suprantamai kiekvienam. Kiti personažai taip pat suvaidino įtikinamai, nors buvo momentų, kai buvo tiesioginis kontaktas su kamera.

Filmas pradžioje „įsivažiuoja“ gana paprastai, neslėpdamas jokių paslapčių, tačiau viduryje filmo, pasisuka kitu kampu, ir tuomet leidžia „pažaisti“ žiūrovui. Surandamas ir apkaltinamas ( pasitaiko auka, netinkamu laiku, netinkamoje vietoje), tačiau vėliau išaiškėja, jog išdavikas yra visai kitas.

Charaterizuodamas veikėjus tarp Hofio ir Stanislo ir dar poros veikėjų, atspėjau išdaviką, nors iš jo veiksmų nesimatė jokiems šnipams būdingų klaidų (tiesiog man jo veido išraiška iškarto priminė „grynakraujį“ vokietį).

Filmo pabaiga pasirodė truputį netikėta, nors ir maniau, jog kažkas panašaus įvyks…
Taigi kaip filmas apie karą jam duočiau įvertinimą tarp 5/6, kaip komedija tarp 6/7,5, o kai jau yra tikrai puikus derinys „karas+komedija” manau rašyčiau 8/8,5

Filmą rekomenduoju istorijos (apie karą) mylėtojams ir visiems, kuriems jau nusibodo popsiški filmai. Pažiūrėkite senuosius filmus, juk jei nespalvota, tai dar nereiškia jog neįdomu.

-Įdomūs faktai –

1. Filmo pabaigoje (juodėjant ekranui) matosi kepėjo reklama – „When Johnny Comes Marching Home Again“

2. Filmavimo metu, daugelis operatorių juokėsi iš Stanislo mimikų, todėl filmavimas buvo nutrauktas 12 minučių.

3. Daina, kuri dainuojama per kalėdas pavadinimu „Ross Bagdasarian“ žinoma kitu pavadinimu ‘Dave Seville’, kurią atlieka „Alvinas ir Burundukai“ įgarsintojai.