Režisierius C. Eastvudas( Clint Eastwood), yra režisavęs ir suvaidinęs nelabai daug filmų, tačiau kaip viename interviu jis sakė:

– Aš kuriu filmą, tik tada, kai esu 100 procentų įsitikinęs, kad žiūrovui tai patiks, jis įsijaus, pajus filmo dvasią…

Taip jis ir daro jau gana senai, nuo 1982 metų.

2006 metais jis režisavo filmą „Laiškai iš Ivo Jimos“ (Letters from Iwo Jima). Filmas pasakoja apie Japonų kareivius, kurie išsiunčiami į Ivo Jimos salą, iš kurios grįš nedaugelis. Generolo Kuribayashi atvykimas į salą padarė didelius pokyčius japonų taktikos išdėstyme, kurie lėmė didžiulį pasipriešinimą prieš amerikiečių pajėgas.

Teko skaityti keletą knygų susijusių su šiais įvykiais, tai galiu pasakyti, kad buvo šiokių tokių nukrypimų (geografiškai, loginės klaidos), bet jei nesate plačiau tuo domėjęsi, tai nekliudys bendro filmo įspūdžio…

O jis tikrai geras, pilnai gali stoti į užnugarį kitiems antrojo pasaulinio karo filmams. Na, bet galima ginčytis. Filme veiksmo, kraujo (kas pasidarė labai reiklu?), nėra labai daug, bet japonų žiaurumas ir pasiaukojimas atskleistas puikiai.

Sužavėjo japonų karinė tvarka, kuri parodyta kaip be galo žiauri ir, bet kokia klaida atsiliepia smurtu. Mušami kareiviai, tačiau, kai atvyksta generolas viskas pasikeičia. Atsiranda DISCIPLINA. Įvyksta persilaužimas.

Kuribayashi perima vadovavimą ir pakeičia taisykles. Tiesa filmo pabaigoje tai atsisuka prieš jį, nes ne visiems patinka jo tvarka. Filme nėra daug „galingų“ efektų, kurie leistų aiktelėti iš nuostabos ar euforijos, tačiau, ne tai svarbiausia buvo kuriant šį filmą. Svarbiausia buvo parodyti japonų filosofiją, supratimą, išgyvenimus, gyvenimiškas problemas ir į pirmajį planą iškeliama garbė ir žmogiškumas, kurio taip trūksta kare.

Gal šis filmas ir nėra toks įkvepiantis ar prikaustantis žiūrovą veiksmo scenomis, tačiau neskubėkite jo nuvertinti. Pažiūrėkite jį visą, nieko netrukdomi (kaip sakant šis filmas ne prie alaus), o tada spręskite, ar jūs tikrai norėjote gero veiksmo filmo, pasišaudymų, ištaškytų žarnų. To čia nebus. Gal tik šiek tiek.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad šį filmą turi pamatyti tie žiūrovai, kurie matė filmą „Mūsų tėvų vėliavos“ ir tada pabandyti juos sulyginti, na o jeigu neteko pamatyti nei vieno iš šių filmų, pirmiau griebkitė „Mūsų tėvų vėliavos“, kadangi pradžioje jūs pamatyse kaip JAV įsivaizdavo, susikūrė savo priešės Japonijos „paveikslą“.

Apibendrinant pasakysiu, kad „Laiškai iš Ivo Jimos“ man patiko žymiai labiau nei „Mūsų tėvų vėliavos“(kol nemačiau „Laiškai…, nuomonė buvo kitokia), dėl to, kad nesitikėjau iš šito filmo daug, tačiau kai pamačiau, pakeičiau savo nuomonę. Pabandykite ir jūs. O dabar galite žvilgtelėti į šio filmo treilerį ir kaip buvo filmuojamas pats filmas.