Neil Gaiman yra išties labai gerbiama literatūros pasaulio asmenybė už Atlanto. Žinoma, kad jis tokią garbę pelnė būtent populiariosios literatūros garbintojų dėka, nes Neil Gaiman yra pasižymėjęs ne tik novelių rašyme, bet ir komiksų istorijų, filmų scenarijų kūrime. Nors jis negali pasigirti itin dideliu romanų bagažu, tačiau visa jo kūrybos apimtis išties stebina.

Bet visgi, mano manymu, vienas iš pagrindinių dalykų, dėl ko galima laikyti šį rašytoją, vertu dėmesio bei vietos šiuolaikinės literatūros panteone, yra tai, kad jis nestokoja originalių idėjų. Kad ir paimkime vaikiškai prozai priskiriamos „Coraline“/“Koralaina“ istoriją, pagal kurią, ne paslaptis, šiais metais pasirodys ekranizacija. Toli neieškojus, yra ir „Stardust“/“Žvaigždžių Dulkės“, nors aš šioje vietoje susilaikysiu nuo komentaro, kadangi apie pačią knygos istoriją galiu spręsti tik iš ekranizacijos. Bet visgi filmas man buvo neįtikėtinai nuotaikingas ir įtraukiantis (labai priminė dar vieno nuostabaus rašytojo, Terry Pratchett, darbus), todėl neabejoju, kad pati knyga yra daugelį kartų nuostabesnė. Dėl to minėto originalumo, ne išimtis, yra ir „American Gods“/“Amerikos Dievai“.

Iš pažiūros, istorija prasideda nelabai įspūdingai. Kaliniui, vardu Šešėlis, lieka labai nedaug sėdėti kalėjime. Jo vienintelis noras tėra ramiai išlaukti sėdėjimo terminą, grįžti namo pas savo žmoną ir dar ramiau nugyventi likusį savo gyvenimą. Kadangi jam jau viskas įgriso, o dar kartą patirti tuos siaubingus išgyvenimus, dėl kurių jis ir pateko į cypę, jam jau nebebuvo jokio noro. Visgi likimas nebuvo toks jau maloningas: gera naujiena – jį paleido anksčiau laiko, bloga naujiena – namuose jo jau niekas nelaukė. Tad netikėtai sulaukęs keisto tipo, vardu Trečiadienis, pasiūlymo dirbti, kaip ir apsauginiu, pamąstęs sutiko. Taip prasidėjo Šešėlio kelionė per JAV, užklystant į visokius užkampius ir įžymias vietas, su tikslu, suregzti visuotinį senų, pamažu pamirštamų, dievų sąmokslą prieš naujus, vis labiau įsigalinčius naujajame pasaulyje, dievus.

Šiame kūrinyje rašytojas supyna neįtikėtiną viją, kurios pagrindiniai elementai yra amerikietiško gyvenimo atributai, fanatazija bei mitologija. Skaitant, tiesiog net nuostabu darosi, nes idėja iš tiesų yra labai paprasta. Amerika jau nuo seno vadinama „tautų katilu“, nes čia yra tokia įvairių tautybių žmonių gausa, kuria nepasižymi nė vienas kitas kontinentas. Todėl pagrindinė kūrinio mintis, kurią autorius ir bando mums apsakyti yra tokia pat paprasta: o kas gi atsitinka tų tautų dievams, kurie, jų garbintojams persikėlus per didžiulius atstumas, taip pat turėjo atsidanginti į šią milžinišką, tiek kultūrų absorbavusią, teritoriją.

Kūrinyje paminima daugelis daugiau ar mažiau žinomų dievybių, mitinių būtybių. Šis sąrašas yra tiesiog įspūdingas, bet iškart kritika kūrinio vertėjui – negi buvo taip sunku suteikti skaitytojui standartinę informaciją apie tas dievybes. Žinoma, mes esame labai išprusę ir žinome, kur kreiptis, kai mes ko nors nežinome. Visgi išnašos būtų nepakenkę. O kita – naujųjų dievų – pusė verčia susimąstyti, nes teisybė yra tiesiog akis badanti. Laikas keičia pusiausvyrą, ir tiesiog smalsu pažvelgti į šiuolaikinių žmonių vidų, kas moderniajame pasaulyje įgauna vis daugiau galios ir reikalauja vis daugiau aukų.

Tie intarpai, pasakojantys apie senus, istorinius laikus bei įvykius taip pat sukuria tam tikrą atmosferą, kurios jau nebesugadina pagrindinis pasakojimas, tad istorija tampa turtingesnė ir įdomesnė.. Nes kaip sakiau, pradžia atrodo nei šiokia nei tokia, nes pagrindinių personažų vardai (arba gal geriau sakykime, pravardės) iškart sukelia įspūdį, kad skaitai stebuklinę pasaką. Vėliau, įpratus prie to, bei jau įsigilinus į po truputį praskleidžiamus istorijos užkulisius, viskas susideda į tinkamas vietas.

Dar viena detalė, kuria pasižymi kūrinys, yra paprastas ir trapus transcendentalizmas, vis išlendatis ir nepastebimai vėl pranykstantis. Šiaip, iš pažiūros, kaip tokiam kūriniui ir nereikia to gilaus transcendencinio pagrindimo, visgi daugiau ar mažiau čia ir pasakojama apie dalykus, esančius už bet kokio žmogui žinomo supratimo ar patyrimo. Visgi kalbant apie Šešėlio kelią į savęs ir pasaulio pažinimą, tai irgi galima apibūdinti kaip trancendentine kelionę, kuri čia užima tik pikantišką, „tarp kitko“, vietą. Turbūt nereikia ir perdaug norėti.

Vienintelis dalykas, dėl ko man pačiam kilo tam tikrų klausimų, tai kūrinio vertimas į lietuvių kalbą. Kažkaip man vis užkliudavo sakinių struktūra ar išreikšta mintis – keliose vietose net dilgtelėdavo mažutė mintis, kad čia kažkas ne taip, tarsi originale turėtų būti visai kita ta reikšmė. Visgi tvirtinti nieko negaliu, nes skaičiau tik verstą kūrinį.

Perskaičius „Amerikos Dievus“, nesukėlė pernelyg didelės euforijos, bet negaliu sakyti, kad nuvylė. Kūrinio idėjos originalumas ir išpildymas neleidžia to daryti. Be to, man visada patinka kūriniai, kurie priverčia susimąstyti, o šiuo atveju, tiesiog pafantazuoti: Neil Gaiman tikrai suteikia skaitytojui visą pagalbą, kokią tik įmanoma. Telieka tik tuo pasinaudoti.