Taigi, žmonijai ir vėl gresia pavojus. Išnykimas. Nežinomas virusas Žemėje pradėjo tikrą sumaištį, privedusią prie katastrofos. Žmonės virto zombiais. Ne jūsų gerai pažįstamais „The Walking Dead“ tipo vos kojas velkančiais ir mėsą ėdančiais zombiais, bet ypač stipriais ir greitais pabaisomis, kurie virusą sveikam žmogui perduoda per kelias minutes. Virusas plinta per daug greitai, o atsakymų į svarbius klausimus yra per mažai. Todėl žmonijos gelbėtojo „uniformą“ velkasi Bredas Pitas. Vis dar jaunas ir vertas merginų susižavėjimo šūksnių. Visi žinome, kuo tai baigsis, tačiau juk svarbiausia – procesas.

Filmo režisierius Marc Foster sukūrė ne vieną pelningą ir sėkmingą kino juostą, todėl ir šįkart žiūrovai bei kritikai iš jo laukė kokybiško rezultato. Ir, iš esmės, jam pavyko pasiekti savo tikslą. „World War Z“ yra išmaniai pateiktas veiksmo trileris su akiai maloniais vizualiais efektais bei moralais humanizmo ir žmonių gebėjimo aukotis tema.



Kaip ir dera katastrfos žanro filmui, pamatysite kelias neblogas masines scenas. Jomis juosta prasideda ir baigiasi. Tačiau atrodo, jog jų galėjo būti ir daugiau. Filmas, be abejonės atrodo įspūdingai, bet po peržiūros palieka tokį neišbaigtumo jausmą. Lyg žiūrovas gavo ne viską, ką galėjo gauti iš tokio žanro juostos.

Vaizdo kokybė ir bendra techninė pusė tikrai džiugino akį. Tačiau kai kurie naudoti efektai sukėlė dvigubas emocijas. Pavyzdžiui nestabilios kameros efektas – kai kuriuose filmuose jis yra puikiai vertinamas, suteikiantis realistiškumo pojūtį, priartinantį žiūrovą prie juostos veiksmo. Šiuo atveju jo panaudojimas tik apsunkino žiūrėjimą ir buvo sunku susigaudyti bei suprasti, kas vis gi vyksta žmonių pilnose Amerikos gatvėse.



Įtampa – taipogi viena silpnesnių kūrinio vietų. Mums įprasta, kad filmo metu įtampa vis didėtų, herojai po truputį rastų atsakymus į rūpimus klausimus ir veiksmas rutuliotųsi su tam tikra progresija. Šiuo atveju viskas, ką gauna žiūrovas, yra nestabilus veiksmas ir šokinėjanti įtampa. Filmo pradžioje jos labai daug, istorija rutuliojasi netgi kiek per greitai. Prasideda kova prieš naujos kartos ligą, iškeliamos pagrindinės hipotezės. Tačiau atrodo, kad nepraėjus nei pusei filmo viskas sustoja. Ir kad ir kaip lauktum, tai prilygsta negyvėlio širdies plakimui. Jo tiesiog nėra. Žinoma, galima pasiteisinti tuo, kad pagrindinis filmo akcentas buvo ne masinės kovos prieš zombius, o vaisto atradimas ir vieno žmogaus karas su virusu, tačiau daugiau naikinimo ir kovų nebūtų sugadinę vaizdo.

Šalia viso to (kas kitiems žiūrovams gali atrodyti tik kaip teigiamos savybės), siužetinė linija yra pakankamai originali ir ne visai lengvai nuspėjama. Žinoma, filmas kurtas pagal Maxo Brookso bestselerį, nuo kurio stengtasi per daug nenukrypti, todėl skaičiusiejį romaną gali kiek skeptiškiau viską vertinti, tačiau šviežioms šiai istorijai akims sekti besirutuliojantį veiksmą nuobodu nebus. Pagrindinis herojus, o tai yra vis dar nuostabus Bradas Pittas, šįkart yra buvęs karys, turintis amerikietiškos svajonės vertą šeimą. Jis mylintis ir rūpestingas vyras bei tėvas, įkūnijantis svarbiausias vertybes. Ant jo pečių krito nemaža našta – išgelbėti žmoniją nuo visiško išnykimo, o pagrindine motyvacija tapo šeimos saugumas ir gerovė. Tokiu būdu, besirutuliojant siužetui, žiūrovui pateikiamos idėjos ir leidžiama spręsti, kaip jis pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, kiek galėtų paaukoti dėl savęs ir kitų gerovės. Tai suteikia filmui išliekamąją vertę ir pakelia kiek aukščiau virš didelio biudžeto Holivudo veiksmo filmų, neperteikiančių jokios žinutės žiūrovui.

 

Žiūrint bendrai, World War Z yra dar vienas pasaulinės katastrofos filmas, kuris kitaip pateikia zombius ir naują, originalų žvilgsnį į juos. Juosta suteikia dar vieną galimybę pasigėrėti išsiilgtu didvyrio Brado Pito veidu ir pasinerti į žūtbūtinę kovą už išgyvenimą.