Pasitaikė puiki proga anksčiau už kitus pamatyti ilgai lauktą, dalinai dokumentinį filmą Purpurinis sparnas: flamingų paslaptis. Iš karto užbėgdamas įvykiams už akių galiu pasakyti, kad ši juosta pranoksta visus galimus lūkesčius ir jos net neįmanoma priskirti kokiam nors pavieniam žanrui. Pačia bendriausia prasme tai yra nufilmuota ir puikiai sumontuota video medžiaga stebint flamingų gyvenimo ciklą ir puikus „The Cinematic Orchestra“ garso takelis.

O jeigu gilintis, šis filmas yra dviejų kino teatrų ekranuose debiutuojančių režisierių Matthew Aeberhardo ir Leanderis Wardo (iki šiol kūrė filmus iš karto televizijos ekranams) bendras darbas, už kurio įgyvendinimą buvo atsakinga dar visai jaunutė „Disneynature“ studija. Ši studija yra visos „Disney“ kompanijos padalinys, kuris nuo šiol bus atsakingas už panašaus turinio filmų realizavimą ir pateikimą visiems, kas vertina ne tik kovinius, siaubo arba romantinius filmus. „Purpurinis sparnas“ tikrai yra kažkas neįprasto ir emocionalaus – kiekvieną dieną to nepamatysime.

Iš esmės šis filmas pernelyg nenutolsta nuo 2001 metais rodyto „Migruojantys paukščiai“ ir 2006-ųjų „Imperatoriaus kelionė“. Negalėčiau pasakyti, kad „Purpurinis sparnas“ pasiūlė ką nors naujo kalbant apie filmo tematiką – tas pats gyvenimo ciklas, tie patys pavojai, tas pats poravimasis; vienintelis skirtumas – kad šį kartą vietoje paukščių ar pingvinų mes regime flamingus. Bet drįstu pasakyti, kad operatorių darbas (prie šio filmo dirbo net keturi profesionalūs operatoriai!), maloniai nustebinęs „The Cinematic Orchestra“ sukurtas garso takelis ir šių dienų technologijos visgi išskiria šią juostą iš prieš tai matytų. Ji kur kas kokybiškesnė. Dar neteko matyti, kad kas nors taip dinamiškai gamtos vaizdus sulietų į vieną visumą su muzika, panaudotų visus įprastų filmų komponentus dokumentikoje. O angliškai skaitantis garsintojas (nors skaitomo teksto juostoje ir nėra labai daug) puikiai nuteikia ir paruošia vaizdams. Bežiūrint filmą kilo mintis, kad netikėtai ekrane pasirodęs marabu visa savo povyza galėtų pranokti net visokius siaubo filmų monstrus. Neveltui juk sakoma, kad žmogus gali tik kopijuoti gamtą, o ne kurti su ja išvien.

Tarp kitko, filme net toks daugiau mėgstamas nei peikiamas žvėrelis mangusta vaizduojama kaip flamingus medžiojanti plėšrūnė. Galbūt bežiūrėdami šį filmą žmonės įžvelgs ir kažką daugiau, ne vien gražius paukščius ir atpalaiduojančią muziką. Juostoje sąmoningai žiauriausi vaizdai uždengiami, paliekama tik užuomina. Galiausiai kai galvoje viskas susiguli, susimąstai. Dokumentika juk vaizduoja Afriką, kur klimatas ir be galo skurdžios sąlygos verčia net pačius nekalčiausius suktis, medžioti kitus. Ir vis dėlto kaip man tai primena žmonių pasaulį, kuriame kartais ir be priežasties mėgstama lipti per galvas visiškai nepaisant to, kad kai kurie iš mūsų paveldėjo būtent flamingų prigimtį – stebinti aplinkinius savo grožiu.

Filmas „Purpurinis sparnas: flamingų paslaptis“ visuose kino teatruose ForumCinemas – nuo kovo 13 d.