Skaitytojai! Kas iš jūsų su šeima žiūrėdavo vesternus per LTV2? Kam iš jūsų patiko True Grit? Kas perėjo Call of Juarez (tuos gerus du)? Nesvarbu, kaip atsakėte, nes naujausias režisieriaus Quentin Tarantino filmas „Django Unchained“ („Ištrūkęs Džango“) patiks visiems, kad ir kokį skonį kinui turėtumėt. O jeigu nepatiks, tai galite save laikyti tokiu nepritapusiu prie visuomenės, kad jūsų šalinsis hipsteriai, zeitgeisteriai ir garsiai gatvėse dainuojantys bomžai. Net indie žaidimai nesileis žaidžiami!



Gali sudėti tik tuos kadrus, kuriuose kartu yra Django ir Shultz, ir vis tiek gera apžvalga išeis.  

O visiems kitiems bandau sutrumpinti istoriją, vykstančią pora metų prieš JAV pilietinį karą ir bet kokį vergijos panaikinimą. Daktaras King Shultz (nuostabusis Christoph Waltz) iš tikrųjų užsiima mažiau medicinos studijų ir bobučių skundų klausymo reikalaujančia profesija – premijų medžiokle. Naujausia užduotis – susekti brolius Britle, bet, laikais prieš „Facebook“, jų nuotraukos rasti neįmanoma. O kadangi sunku nušauti taikinį, kai nežinai kaip jis atrodo, Shultz nusiperka vergą Džango (Jamie Foxx), kuriam už pagalbą pažada ne tik laisvę. Daktarėlis jam padės surasti atskirai parduotą žmoną Brumhildą, nes kaip vokietis gali praleisti tokią progą?

Visai kaip aš nepraleidžiu progos sumauti recenziją vos tik pasitaiko puikus filmas (su „Killing Them Softly“ išimtimi). Dėl įprastos interneto prigimties, labai sunku juokauti apie kažką, kas iš tikrųjų yra geras – kitaip Angry Video Game Nerd nebūtų padaręs karjeros! Iš tokio atviravimo turėtų pradėti darytis aišku, kad „Django“ yra geras filmas, vertas visų aplodismentų salėje. Ir nors galima ginčytis, kad liaudis plojo ir „Twilight“, „Saulėlydžio“ auditorija, kaip taisyklė, yra daug homogeniškesnė – storos penkiolikmetės, paikos dvidešimtmetės… Tuo tarpu iš (nedidelės) asmeninės patirties galiu pasakyti, kad „Džango“ patinka „Expendables“ fanui, ir jų nekenčiančiam „Pasakos“ lankytojui, ir net moterims!



Taip ir jaučiu šį kadrą „meme“ 9gag’e virstant. Šiek tiek pykina!   

Ir kodėl turėtų nepatikti? „Džango“ yra puikus vesternas, kuriame yra daug veiksmo ir humoro, ir dėl kurio galima kelti diskusijas apie sisteminę vergiją, rasizmą bei juos palaikančius žmones ir struktūras, ar net – jei jau esi visiškai nukvakęs – ar galima baltajam režisieriui filme apie vergiją ir rasizmą tiek daug kartų vartoti žodį „nigeris“. Tas žodis filme skamba dažniau gabale „MC Nigger ft. Super Nigger –Nigger day‘s night (I‘m a nigger)“, bet turint minty, kaip smarkiai juostoje reiškiami sentimentai prieš vergvaldžius ir rasistus (ir kaip dažnai vartojamas kitas slengas, apibūdinantis juodaodžius vergus), tai yra pateisinama, sveikintina ir šalyje, niekad neturėjusioje panašios problemos, neretai juokinga. O amerikiečiams, kuriems nuolat kalama per galvą nevartoti „n-žodžio“ (Gwyneth Paltrow sukėlė diskusijas savo Twitter paminėjusi „Niggers in Paris“, nors taip ir vadinasi tas koncertinis turas), tai kaip ir pabrėžia, koks įsigėręs rasizmas buvo tam tikru jų istorijos periodu – nors tą labai gerai parodo ir beveik visų filmo žmogelių spoksojimas į „nigerį ant arklio“ kaip į burtininką, jojantį ant kosminio laivo.

Šiek tiek lengvesne tema: vargas tam, kuris žiūrės filmą anglų kalbos nemokėdamas… Humoras čia yra puikus ir dažnas, tačiau didžia dalimi tai grindžiama gebėjimu tikrai suprasti, ką sako veikėjai. Prapultis nemokančiam, nes jis nesupras daktaro Shultz kalbėjimo manieros! Kita vertus, audringas visos salės juokas padės nesusipratėliui atrasti kryptį.

 



Toks jau tas dantisto darbas laukiniuose vakaruose…

Kita vertus, vizualinė kompetencija yra universali kalba (nebent esi aklas), tad tuo džiaugsis net ir tie, priversti filmą patirti per titrus. Čechovo (nepainioti su čekistais, čekais, čekiais ir čecholais) šautuvas čia naudojamas taikliai ir dažnai, ką jau kalbėti apie kitus dalykus, kurių terminų nežinau. „Aš, JcDent, pasižadu prieš games.lt liaudį perskaityti knygą apie kinematografiją ar bent į tokią pašnairuoti…“. Liaudiškai kalbant, veiksmo scenos yra puikios – jau ko verta tai, kad supranti kas su kuo šaudosi – ir smurtas, čia pateikiamas nemažais kiekiais, savo perdėtumu ir teikia džiaugsmą, ir, kita vertus, nuvainikuoja estetišką, švarų Holivudo smurtą, verčia galiausiai pasišlykštėti pačiu aktu (o ne jo vaizdavimo) ir neduoda peno herojiškoms fantazijoms apie tai, kaip tavo kulkos šienauja tuntus blogiukų.

Ir, aišku, visa tai į gyvenimą (ar ekraną) atneša puikus aktorių kolektyvas. Jamie Foxx puikiai vaidina iš pradžių dar nevisai susipratusį, bet kuo toliau, tuo labiau žaidimo taisykles įvaldantį Džango. Kita vertus, nepaisant veikėjų statuso ekrane, visą dėmesį nuolat vagia charizmatiškasis Christoph Waltz, nuostabiai perteikiantis gudragalvį, išsilavinusį (ne visad sutampantys dalykai) daktarą Shultz. Stebėti jį yra didžiausia filmo pramoga – ne tai, kad kiti veikėjai būtų nuobodesni. Leonardo DiCaprio neįtikėtinai gerai vaidina stambų vergvaldį mesje Candy, labai natūraliai pereidamas nuo pietietiško viešningumo prie absoliutaus, šlykštaus blogio, nuo kurio, nemeluoju, gali kraupti salėje. Įdomu stebėti ir Samuel L. Jackson, vergą ūkvedį, kurio rasizmas ir vergvaldystės sistemos palaikymas yra, kiek subtilesne prasme, kraupesnis dalykas, nei jo massa Candy įniršis.



Christoph Waltz: užkietėjęs scenų vagis.  

Apibendrinant, „Išlaisvintas Džango“ yra puikiausias metų pradžios filmas, keliantis abejonių, ar ką nors panašiai kokybiškos išvysime visus 2013-uosius. Nepabijosiu ir pasakysiu, kad čia, mano požiūriu, yra smagiausias ir geriausias Tarantino filmas, nors laikas parodys, ar jis pralenks Pulp Fiction. O kol laukiame istorinės neišvengiamybės išsipildymo, griebk pinigus ir draugą/draugę, eik į kiną, žiūrėk „Džango“ ir nesigailėk!