Vienas iš pagrindinių tikslų parodoje buvo išsiaiškinti ar veikia „Kinect“. Ir mums pavyko tai padaryti! Bent iš dalies…

Iki „Kinect“ pasirodymo beliko nepilni tris mėnesiai, o blogų naujienų įrenginio atžvilgiu vis daugiau. Kasdien pasirodo pranešimai, kad kažkas neveikia. „Netinka juodi rūbai ar oda“, „neveikia sėdint“, „starto metu „Kinect“ nereaguos į balsą“, „žaidžiant juntamas lag’as“, „įrenginys jautriai reaguoja į greta stovinčius žmones“…
Tokie ir panašūs pranešimai jau tapo kasdienybe. Neketinu jų nuneigti, nes tam neturiu pakankamai žinių. Mano sąlyčiai su „Kinect“ buvo labai trumpi ir riboti, tačiau jų pakako, kad įsitikinčiau —„Kinect“ veikia!

Ne. Ne iš techninės pusės. Ištestuoti „Kinect“ elgesį naršant X360 meniu langus, žiūrint video ar panašiai, nebuvo galimybės. Nemėginau ir valdymo balsu. Apskritai, viskas ką galėjau padaryti pirmą dieną, tai savo įkyriais judesiais sutrukdyti tiems, kas laimingi žaidė „Dance Central“. Man nieko neišėjo. Gerai, kad bent pats turėjau gero laiko, kas jau dabar garantuoja mano meilę „Dance Central“ žaidimui. Pagaliau radau, kas pakeis „Groove“:

„Kotaku“ teigia, kad nuo svetimų judesių apsaugo stori, gaubti plastiko langai, bet tai nėra visiška teisybė. Geras 10 minučių stovėjau eilėje prie žaidimo, kurį kaip tik žaidė Kudo Tsunoda. Tiesą sakant, buvo mano eilė žaisti, bet jis ir jo draugė, naudodamiesi tarnybine padėtimi, ėmė ir užlindo. Tai štai. GamesCom’e Kudo siautėjo kaip beprotis, tad natūralu, kad paskui jį nuolat driekėsi eilutė žurnalistų, o ten kur jis žaisdavo susiformuodavo sambūriai. Kudo žaisdavo visiškai atvirose erdvėse ir niekas jo žaidimo netrikdė. Be abejo, tai nereiškia, kad analogiškai veiks visi žaidimai. Jei teisingai supratau, programinė įranga kurioje reikia daryti pasirinkimus (paimti ietį, pradėti žaidimą, pasirinkti nustatymus ir t.t.), kartais susivelia. Šiuo metu galioja tokia teorija, kad būtent todėl prieš pradedant žaidimą kurį laiką reikia laikyti savo ranką tam tikroje zonoje. Teigiama, kad tuo metu X360 susieja žaidimo valdymą su rankos savininko kūnų, tad vėliau, žaidimo eigoje, Kinect’ui nusispjaut į tai kas dedasi aplinkui. Teorija panaši į tiesą ir leiskit pabrėžti, kad jei „Kinect“ veiks tokiomis sąlygomis, tai bus didelis pasiekimas. Kažkada, norint pažaisti su „EyeToy“ tekdavo ne tik atsinešti porą papildomų lempų, bet ir perstumdyti baldus, nukabinėti nuotraukas ir paveikslus nuo sienų. Teoriškai su „Kinect“ to daryti nereikės.

Aš ne be reikalo prisiminiau „EyeToy“. Nesitikėjau, bet „Kinect“ galvoje sukėlė lygiai tokį pat sprogimą, kokį savo laiku patyriau su „EyeToy“. Būtent šią prasme „Kinect“’as ir veikia. Emociškai, tai jėga aparatas, puikus priedas vakarėliams ir pobūviams su ne žaidėjais. Jei jo kaina būtų kokie 180 litų, sakyčiau griebkit nedvejodami, bet… Šiuo metu kalbama, kad „Kinect“ kaina starto dieną gali siekti 500 litų ir daugiau. Už tokią kainą norėtųsi visaverčio ir gerai išmėginto aparato, todėl su išvadomis nenoriu skubėti.

Vėliau gavom specialius leidimus, leidžiančius išmėginti „Kinect“ nestovint beprotiškų eilių, tad įrenginį išmėginau su dviem žaidimais. Keliasdešimt minučių pakankinom sporto rinkinį (išmėginom ieties svaidymą, sprintą, co–op futbolą), vėliau įveikėm keletą „Kinect Adventures“ lygių. Kaip man sekėsi sportuoti pamatysit video šio teksto pabaigoje, o apie patį žaidimą kažko per daug ir nepapasakosi. Vaizdas ekrane vargu ar lenkia Wii žaidimų kokybę, o ir pati žaidimo eiga analogiška. Didžiulę nuostabą šioje vietoje sukėlė suvokimas, kad štai tokius žaidimus be pultelio žaisti tikrai smagu. Pagrindinė to priežastis judesio laisvė nesibaiminant, kad kažkas išsprūs iš rankos, nutrūks apsauginis dirželis ar šiaip pultelio galu sudaužysi lempa (kaip man jau buvo nutikę). Arkadinius sporto žaidimus laisvai galima žaist ir be pultelio, nevaržant nei savęs, nei savo judesių. Kita vertus, nesu tikras, kad tą patį sakyčiau pabandęs rimtesnį golfo simuliatorių, tad šioje vietoje galiu tik mėginti patikėti kūrėjų pažadais, kad „Kinect“ žaidimai gebės nuskenuoti ir į virtualią erdvę perkelti realius daiktus. Šiuo atveju tai būtų golfo lazda. Deja parodos metų, objektų skenavimo funkcijos išmėginti taip pat nepavyko.

Žaidimas, kur prieš mane užlindo Kudo Tsunoda vadinosi „Kinect Adventures“ ir jis… Jėga. Būtent šis smagumynas padėjo man įžvelgti skirtumus tarp „Kinect“ ir „PlayStation Move“ ar „Wii“. Žaidimo valdymas visu kūnu, vis dėl to yra žaidimo valdymas visu kūnu. „Kinect Adventures“ esmė keliauti per skirtingus lygius ir rinkti kokius tai ženklelius. Lygiai skirtingi, skiriasi ir žaidimo patirtis. Vienuose jų žaidėjai varžosi tarpusavyje, kituose turi dirbti išvien ir čia svarbu viskas. Svarbu kiek tu gali išsilenkti, svarbu kiek tu gali pašokti, svarbu kaip plačiai ir greitai gali išskėsti rankas stovėdamas ant vienos kojos. Vienu metu tenka rinkti taškus ir vengti kliūčių, tad visas maivymasis ir staipimasis turi prasmę. Žaisdamas su konkuruojančiais įrenginiais aš irgi maivaus ir staipaus, bet ten tai darau šiaip sau. For fun.

„Kinect Adventures“ žaidėm dviese, atviroje patalpoje, už nugaros buvo minia žioplių ir tikrai nepasakyčiau, kad dėl to patyrėm kažkokių trukdžių. Net pats faktas, kad žaisdami nuolat ir tyčia trukdėm vienas kitam siekti rezultato, įrenginiui tai nesukėlė jokių problemų. Net ir tada kai įnirtingai stumdėmės, mūsų judesius avatarai atkartojo gan tiksliai.

Ar „Kinect“ lagina? Taip. Būtent todėl slampinėdami apie žaidimui skirtus akvariumus mes visiškai netryškom optimizmu. Stebint iš šalies, judesių perkėlimo į žaidimą vėlavimas atrodo labai akivaizdus. Žaidžiant taip jau neatrodo. Didelis žaidimų tempas ir jų valdymas lemia tai, kad žaisdamas paprasčiausiai nesutelki tiek dėmesio į ekraną, kad tą vėlavimą pajustum. Kita vertus mes tik labai aktyvius žaidimus ir žaidėm. Kokią įtaką vėlinimas turės ramesnio pobūdžio pramogoms, kino peržiūrai ar naršymui po meniu? Sakau visiškai atvirai, nežinau.

Reziumuosiu.

„Kinect“ veikia. Bent jau smegeninę tai tikrai. Išties įtraukianti ir atpalaiduojanti pramoga. Ir visiškai atvirai pasakysiu, kad pojūčiu prasme tai kažkas nauja. Atsiimu savo teiginį, kad tai tėra „papimpintas EyeToy“.

Turiu pasiūlymą vykti į Varšuvą ir testuoti Kinect’ą tiek kiek norėsiu, dar nesu tikras ar man pavyks tai padaryti, bet jei pavyktų sulauksit išsamios ataskaitos. Kita vertus abejoju, kad net ir po pilnos dienos testo surinkčiau pakankamai duomenų, kad pateisinti papildomas 500 litų išlaidas. „Kinect“ be jokios abejonės yra super šaunus žaisliukas, ypač namams, kuriuose yra tik X360 konsolė, bet net ir tuo atveju, jei esat užsispyrę viską turėti pirmi, kol kas nuoširdžiai patarčiau neskubėti su Microsoft naujiena. 250–300 litų už šį įrenginį ir porą žaidimų jam būtų ideali kaina. Tokios ir siūlyčiau palaukti.

Na, o pabaigai (kaip sakydavo mano mėgiamas „Labo ryto“ laikraščių apžvalgininkas) nugirstas pokalbis:

Įkišau nosį į kambariuką ir klausiu:
– Ką čia darot?
– Ietį mėtom, — atsakė.
– Galima ir man?
– Žinoma, esi jau bandęs „Kinect“?
– Nea.
– Nu tai mes numetam 70m. pabandyk sukalt mūsų rekordą!
– Okay. TUOJ!

– Nusipieškit didesnį stadiką vyručiai, – pasakiau išeidamas.

Games.lt dėkoja kompanijai NVIDIA už paramą ruošiantis kelionei, o taip pat WD ir Hama už paskolintą įrangą.