Į „The Witcher 2: Assassins of Kings“ pristatymą variau kaip ant sparnų. Veikiančią žaidimo demo mačiau jau prieš metus, Maskvoje, tada ji paliko neišdildomą įspūdį. Prabėgo beveik metai, iki žaidimo pasirodymo liko gan nedaug laiko, tad dabar tikėjausi pribloškiančių, išbaigto ir auksui paruošto žaidimo vaizdų. Deja, pačios demonstracijos metu mane kamavo sumiši jausmai. Stebint iš šalies, atrodė, kad niekas nepasikeitė. Prieš metus tai buvo darbinė alfa bendram įspūdžiui susidaryti, jai buvo galima (ir net reikėjo) atleisti gausybę matomų klaidų. Bet dabar?

Nors pati demonstracija toli gražu nebuvo skirta techninėms žaidimo savybėms parodyti. Pranešimą skaitantys kūrėjai, susitelkė į kitus, RPG žaidimams labiau būdingus elementus. Ypatingą pasitikėjimą savo jėgomis demonstruojantys lenkai, žėrė komplimentus savo parašytam kvestų mechanikos varikliui ir istorijai. Nenuostabu. „CD Project“ turi tvirtą užnugarį. Gerai „sukaltą“ pirmąją žaidimo dalį, A. Sapkowski ir šimtus tūkstančių gerbėjų. Kažkam (pavyzdžiui greta manęs sėdėjusiam Patarėjui :)) toks pasitikėjimas savimi pasirodė kiek perdėtas, gal net arogantiškas. Tas tiesa, kūrėjai negailėjo pagyrų sau, bet kitą vertus… Tuomet kai buvo kuriamas pirmas raganius, apie tokį žaidimą kaip „Dragon Age“ mes nebuvom nieko girdėję. Būtent Raganius pasauliui pateikė tai, kas dabar yra tapo pagrindiniu „DAO“ arkliuku. Brutalus, nešvankus, nesąžiningas ir savaip erotiškas pasaulis. „Bioware“ akcentuoja savo žaidimų „brandumą“ ir tamsumą. „Bioware“ dideli todėl apie jų pranešimus kalbama daug. Lenkai maži, todėl jei nori būti išgirsti, privalo rėkti garsiai. Ir jie rėkia. „Mes padarėme tai anksčiau, geriau, daugiau!“. O kas belieka. Būdamas mažas, privalai šokti aukščiau bambos, net nepaisydamas rizikos smarkiai kristi. Priešingu atveju juk amžiams liksi didžiųjų šešėlyje.

O pavojus būti užgožtam yra. Pirmajam Raganiui smarkiai pasisekė. Net ir kamuojamas visų įmanomų ligų, nesklandumų ir bug‘ų — Raganius kovėsi aukščiausioje lygoje. Ne todėl, kad buvo būtinai jos vertas, o todėl, kad buvo vienintelis toks. Atsiradus konkurentui, lenkai privalo pasitemti, išrauti technines klaidas su šaknimis ir sukalti dvigubai geresnį žaidimą nei pirma dalis. Nes iš mažų naujokų, rinka visuomet pareikalaus dvigubai, nei iš didelių senbuvių. Mano sąmyšis stebint Raganiaus demo siejamas būtent su šiomis eilutėmis. Aš nepamačiau nieko kas mane įtikintų, kad Raganius dvigubai pranoks savo artimiausią konkurentą. Bet… Tebūnie. Jei ir nepranoks. Reiktų deramai įvertinti ir tokį faktą, kad „CD Project“ darbai iš esmės yra pajėgūs konkuruoti (ir nukonkuruoti) „Bioware“ kūrinius. Daugybė RPG žaidimus kuriančių kompanijų niekuomet negalėjo ir jau nebegalės tuo pasigirti.

Grįžkime prie pagrindinės pranešimo temos. Prieš parodydami patį žaidimą lenkai pažėrė šiek tiek statistikos apie taip, kaip naujasis Raganius taps didesniu už buvusį. Žaisdami „Witcher 2“ turėsime tris skirtingas žaidimo pradžias vietoj buvusios vienos. Atitinkamai galimų pabaigų skaičius augs iki 16, vaizdo intarpų bus per 250, o galimų aprangos variantų per 30 (plius gausybė modifikacijų). Čia pat ekrane buvo parodyta viso žaidimų kvestų išklotinė, kurioje aiškiai matėsi keletas stambių išsišakojimų, vedančių skirtingų žaidimo pabaigų link. Smulkesnių, šalutines užduotis žadančių, atšakėlių iš pažiūros irgi netruko, tad žaidimo turėtų būti daug. Jei domitės šiuo žaidimu ko gero jau esat girdėję, kad jis bus trumpesnis nei pirmoji dalis, tad dabar žinote ir šio veiksnio priežastis. „The Witcher 2: Assassins of Kings“ iš tiesų bus kiek trumpesnis, nes žaidimas „augs“ ne į „ilgį“, o į „plotį“. Iš esmės tai labai geras ir teisingas sprendimas, bet žinoma tik tuo atveju, jei bus gerai įgyvendintas. Kiek trumpesnis žaidimas tikrai nesupykdys gerbėjų, jei žaisdami jį antrą ar trečią sykį, galėsime gauti visiškai naujų nuotykių.

Pirmoji žaidimo eigos demonstracija ir buvo skirta šių skirtumų išryškinimui. Geraltą sutikom kalėjime jis buvo sukaustytas grandinėmis ir kūrėjai pasakojo apie kelis įmanomus būdus iš jų išsipančioti. Galima buvo mėginti sprukti pačiam, galima prisivilioti sargybinį ir pasprukti nulaužus jam sprandą. Vėliau tame pačiame lygyje buvo demonstruojamos galimybės ištrūkti į laisvę kalavijo ir slaptumo pagalba. Kol kovojantis Raganius erzino demonstruodamas kiek nepatikimai atrodantį kautynių mechanizmą, atsargusis raganius demonstravo naujus savo įgūdžius. Sėlindamas Geraltas galėjo atpažinti potencialiai pavojingas vietas, o išgėręs tam tikro gėralo žiūrėti kiaurai sienas.
Kitą akimirką kovojantis raganius jau pjaustė gerkles sargams, kurios sėlinantis ignoravo. Netrukus buvo pademonstruoti ir šių veiksmų atoveiksmiai — gyvi likę sargai paleido iš kameros kažkokį veikėją, su kuriuo žaidėjas vėliau galėjo turėti kontaktą. Galutinėje žaidimo versijoje žadama išplėtota „flashback“ sistema, kuri tam tikrais momentais atkurs praeities įvykius ir taip leis žaidėjui suprasti, kokie jo veiksmai turėjo įtakos šiuo momentu susiklėsčiusiai situacijai.

Kalbant apie žaidimo istoriją, daugeliui RPG ir Sapkowskio kūrybos gerbėjų ko gero patiks tai, kad žaidime neatsiras joks visą pasaulį norintis sunaikinti blogis. Demonas, slibinas ar numirėlis burtininkas norintis visiškai sunaikinti žmonių pasaulį yra neatsiejama populiarių „fantasy“ istorijų dalis. Raganiaus knygos niekada nebuvo tokios ir manyčiau būtent ši savybė padėjo joms užkariauti daugelio skaitytojų širdis. Raganius niekuomet nekariavo dėl pasaulio išgelbėjimo, jis visuomet kovėsi dėl savęs ir dėl sau brangių žmonių, o gerus darbus atlikdavo pakeliui. Tai, kad knygose jis ne sykį padėjo kažkam išvengti nelaimės, greičiau buvo sutapimai nei apgalvoti veiksmai, o visi skaitę romaną žinom, kad galėdamas pasirinkti tarp to kas juoda ir balta, Geraltas visuomet pasirinkdavo pilką.

„The Witcher 2: Assassins of Kings“ istorija žada per daug nenukrypti nuo to, kaip „fantasy“ suvokia knygos autorius. Atsitiktinumo dėka nuo politinio sąmyšio išvadavęs Temeriją raganius, dabar laikosi greta karaliaus Foltesto. Po to, kai buvo nuslopintas Liepsnojančios Rožės maištas, karalius Foltestas greičiau nei per mėnesį išmušė likusius sukilėlius ir dabar organizuoja, nuo karalystės mėginančios atsiskirti baronės La Vallete pilies apgultį. Raganius (nebūtinai savo noru), kurį laiką keliauja kartu. Vieni mano, kad jis tapo svarbia politine figūra, kiti teigia, kad jame prabilo samdinio dvasia ir jis džiaugiasi radęs šiltą vietą karaliaus sargyboje.
Mes žinom, kad ir tie, ir tie klysta. Geraltas ypatingai susidomėjo naujos kartos mutacijomis, kurių pagalba buvo sukurti Foltesto žudikai. Jo asmeninis tikslas rasti šių mutacijų kūrėją ir padėti tašką žudikų gamybos istorijoje. Taip Raganius taps tyrėju ir šnipu, ieškos slapto žudikų ordino, mėgins suvokti jų motyvus ir sąlyti su Raganių mokykla. Netikėti postūmiai tyrime, nuves Raganių į Pontarą (ypač maištingos žemės esančios tarp Kaedveno ir Aedrino), kur žaidėjo lauks nauji nuotykiai ir miiiiiilžiniški monstrai.

Pasibaigus demonstracijai, dar buvo galima užduoti klausimų. Kadangi kovos sistema žaidime buvo demonstruojama tam tikros, milžiniško mūšio vizijos metu, automatiškai pasipylė klausimai apie tai ar nauja kovos sistema sukurta atsižvelgiant į tai, kad „The Witcher 2: Assassins of Kings“ planuojama išleisti ir konsolėms. Kūrėjai atsakė, kad ne. „CD Project“ patvirtino, kad tiek žaidimo variklis, tiek pats žaidimas kuriamas atsižvelgiant į tai, kad kada nors pasaulį išvys ir konsulinė versija, bet tuo pat metu paneigė spekuliacijas, kad kova paprastėja dėl tų pačių priežasčių. Lenkai teigia, kad kovos mechanizmas keičiamas siekiant sukurti daugiau dinamikos ir vizualiai perteikti Raganiaus judesius. Aš asmeniškai tokiu paaiškinimu nepatikėjau, nes dabartinė Raganiaus kova visiškai neprimena šokio. Vizualiai tai tikrai. Galbūt išmėginus žaidimą ir valdant jį pačiam atrodys kitaip, bet kol kas aš drįsčiau teigti, kad kautynių elementas labiau primins veiksmo RPG (slasher), nei RPG žaidimus. Kadangi progos išmėginti žaidimą „in action“ neturėjau, nutariau apie eigą ir neklausinėti. Mane labiau sudomino kariai su kuriais kovėsi Geraltas. Tai buvo Nilfgaardo armija, kuri knygose atspindėjo keistai patrauklią „aukso ordos“, „kryžiaus ordino“ ir „trečiojo reicho“ samplaiką. Todėl aš ir paklausiau, ar Nilfgaardas atakuoja. Spėkit ar sulaukiau atsakymo į klausimą?

Žinoma ne.

Bet pasakė bent tiek, kad Nilfgaardo armijos ir agentai čia gros ne paskutinę rolę. Dar bandžiau išsiklausinėti šia tema plačiau, tačiau žmonės kilo iš kėdžių ir kėlė neperrėkiama triukšmą. Tame triukšme ausys dar spėjo užfiksuoti atsakymo į paskutinį mano klausimą nuotrupas „…Cirila?… taip…“. Nesu tikras, kad nugirdau ir supratau teisingai, bet jei žaidime bus Cintros liūtukė, aš jau nupirktas.

Prisimenant teksto pradžią… Vis tik gaila, kad mane nupirko užuominos apie trapią baltaplaukę mergaičiukę, o ne prezentacijos metu kelis sykius lūžusi žaidimo versija…

P.S.: „Kad žaidime bus milžiniški žemėlapiai be įkrovimo langų, kad į kardus įdėtos rūnos atsispindės žaidime keisdamos kardų išvaizdą ir kad Raganius galės šokinėti per gyvatvores, parašyti pamiršau. Bet jūs tą puikiai žinote ir be manęs.“

Atnaujinau paveiksliukų galeriją, užmeskit akį.

Games.lt dėkoja kompanijai NVIDIA už paramą ruošiantis kelionei, o taip pat WD ir Hama už paskolintą įrangą.