Tai žaidimas, dėl kurio pastaruosius metus pergyvenau labiausiai. Jeigu kas prisimena, senokai jau buvo kokia naujiena ir paveiksliukas susijęs su juo. Bijojau, kad tik neištiktų jo „StarCraft Ghost“ likimas, dėl kurio iki šiol man liūdna. Aišku, tai nepalyginami žaidimai, nes „Hydrophobia“ yra kuriamas 40 žmonių britų studijos pavadinimu „Dark Energy Digital Ltd“ ir niekas nesistebėtų, jei toks ambicingas projektas tiesiog paimtų ir žlugtų. Bet štai jis… Po trijų su puse metų kūrimo ir šlifavimo, „Hydrophobia“ išnyra į paviršių! Jau rugsėjo 29 dieną žaidimas taps prieinamas visiems „Xbox360“ savininkams, kurie žaidimą galės atsisiųsti iš „Xbox live“. Tuo tarpu visi personalinių kompiuterių turėtojai bei „PlayStation 3“ žaidėjai, tikėkimės, savo versijų sulauks vėliau šiais metais!



Kas ji?

Kai mane pasiekia klausimas, kuriuo norima sužinoti kas tai per žaidimas, kokia jo esmė ir kuo jis išskirtinis, aš iškart pasimetu, nes nežinau nuo ko pradėti. Todėl dabar pasielgsiu paprastai ir pradėsiu nuo siužeto, kuriame didžiausio atsitiktinumo dėka atsiduria ir pagrindinė „Hydrophobia“ veikėja Kate Wilson. O pats siužetas mane privertė nusišypsoti, nes būdami pirmame kurse su draugu darėme nemažą video ir teatro projektą mikroekonomikai apie Adamą Smitą ir Thomą Malthusą. Projektas vadinosi „Kaip mąsto ekonomistai?“. Jo esmė buvo ta, jog aš, vaidindamas ir įprasmindamas Adamą Smitą akcentavau jo teorijas, kurios skelbė, jog žmonėms ateityje visko užteks, kad visur nuolat bus išteklių ir kad nors populiacija toliau sėkmingai didės, žmonės ras būdų kaip išspręsti susidariusias problemas. Tuo tarpu mano grupiokas įprasmino Thomą Malthusą, kuris teigė, jog ateityje žmonių populiacija pranoks esamus išteklius ir viskas bus blogai. Na, nesileisiu į detales, bet bendrais bruožais viskas yra maždaug taip. Tai va, šiame žaidime viena arši teroristų organizacija, pasivadinusi Malthusianais (Malthusians) ir pasiryžusi žmonijai padaryti didžiulę paslaugą, tai yra išžudyti ją iki tokio lygio, kad visko visiems vėl užtektų, užpuola milžinišką prabangų laivą pavadinimu „Pasaulio karalienė“ (Queen of the World). Tai įspūdingas, miestą primenantis kūrinys, kurio gamyba pasirūpino viena klestinti organizacija. Akivaizdu, jog ši organizacija gali sau leisti tokius dalykus, todėl geresnio taikinio Malthusianai sau rasti kaip ir negalėjo. O užgrobimo metu laive buvo ir žaidimo protagonistė, kuri lyg tyčia jame dirbo sistemų koordinatore ar inžiniere, todėl jai norom nenorom tenka kažko imtis. Kodėl? Nes tose laivo vietose, kur ji yra, pradeda rastis vanduo, o Kate serga hidrofobija… Taip mes pradedame pieštis sau šiokį tokį vaizdą, kuris visiems tiems intriguojantiems paveiksliukams su žavia veikėja iki pusės įbridusia į pusiau apsemtą kambarį pamažu suteikia prasmę.



Ištroškusiems

Turbūt aišku kaip dieną, kad žaidimo akcentas – vanduo. Tačiau ne bet koks vanduo… Ne pirmą kartą matau kaip kūrėjai žaidimuose stengiasi sukurti realistiška vandens paviršių, mirguliavimą, bangavimą, o štai „Dark Energy“ pabandė sukurti plastišką vandenį. Tai yra tokį, kuris gali užlieti, kilti ir leistis bei apskritai keisti formą kaip kad ją keičia tikras vanduo. Tam reikalui jie naudoja tris metus kurtą „HydroEndinge“, kuris, kaip teigia patys kūrėjai, padės žaidime atvaizduoti tekantį vandenį taip, kaip dar neteko matyti jokiame kitame žaidime. Ir kiek man teko vėpsoti bei pačiam mėginti demonstracinę versiją, „Hydrophobia“ tikrai pretenduoja pateisinti tokias ambicingas kalbas. Vanduo išties įdomiai užlieja veikėją, netikėtai atsidūrusia koridoriuje, kuris po akimirkos būna užpilamas. Trumpiau tarius žaidimas sukurtas iš tokių situacijų, apie kokias iki šiol paprasčiausiai nesusimąstydavome. Pavyzdžiui momentas, kuomet Tu stovi koridoriuje ir suvoki, kad tuoj tuoj jį visą užlies. Todėl stebina, jog šis žaidimas lyg ir sukelia tą jausmą ir be to stengiasi atsakyti į klausimą „kas būna po to, kai patalpą, kurioje esi, užlieja?“ Emocionali žmogaus ir vandens santykio pusė dar labiau paaštrėja kuomet Kate aikčioja ir aimanuoja, bijodama vandens, bet tuo pačiu suprasdama, kad su tuo būtina kovoti, nes tas pats vanduo jau tuoj taps vienu iš ginklu, skirtu įveikti priešus.



Išlikimas

Žavi kūrėjų sprendimas pagrindinę veikėją pačioje žaidimo pradžioje apriboti paprasčiausiu elektrošoko ginklu, kuriuo galima savo priešininkus pakratyti, bet nenužudyti. Aišku, jeigu pakratytas priešininkas kris veidu į vandenį, o Tu nesiliausi jo kratęs, jis greitai prigers ir mirs. Tuo pačiu ginklu galima stumdyti per nuotolį statines su vienokia ar kitokia sprogstamąja medžiaga, galima pramušti stiklą, už kurio vanduo ir tuomet atsipūtus stebėti kaip priešus parbloškia ir užlieja… Dar aplinkoje žaidėjas atras įvairiausių elektros laidų, kuriuos taip pat galima tuo pačiu pirmuoju ginklu nutraukti, po ko jie gražiai panyra po vandeniu ir jeigu ten tik stovi bent keletas žioplių, galima pasigrožėti elektros efektais. Tad kaip jau tikriausiai supratai, žaidimas nuolat siūlo žaidėjui pačiam išsirinkti būdą, kuriuo jis norėtų neutralizuoti savo priešininkus. O už tai, kad priešais atsikratai kiekvieną kartą vis kitaip, o ne taip pat, bus skiriami taškai. Kuo daugiau taškų – tuo geriau. Kaip visada. Kalbėdamas su viena mergina iš „Dark Energy“ pasiteiravau ar neturės tų taškų rinkimas kokios nors įtakos galimiems žaidimo pasiekimams? Klausimas buvo nelogiškas, nes ir taip tikriausiai aišku, kad turės. Bet turint omenyje tai, jog „Xbox live arcade“ žaidimų pasiekimai apriboti tik iki 200 taškų, protingai paskirstyti juos tokiam ilgam žaidimui gal būti sunkoka. Be to po siužetinės linijos žaidėjo lauks specialūs išbandymai, kuriems įveikti, aišku jau dabar, prireiks visko, ką jis išmoko iki tol. O prie to paties dar tenka paminėti ir keliose vietose pastebėtus momentus, kurių metu Kate kažką nulaužinėjo pasitelkdama savo profesinę įrangą. Tik bėda tame, kad tie nulaužimai kažkokie… pasiskolinti iš „Batman: Arkham Asylum“. Bet tai ne, net ne pasiskolinti, o plėšte išplėšti, nes kaip ten reikėjo vietomis suvienodinti dvi banguojančias linijas, taip ir čia tenka daryti visiškai tą patį. Negražu, bet kadangi tai tik viena kliurka, kurią pastebėjau, nesiruošiu ir per daug kritikuoti.



Įspūdis

Bet tai dar toli gražu ne viskas, ko verta „Hydrophobia“. Pradėti žiūrėti ir vertinti reikėtų nuo to, jog žaidimas, visgi, skirtas „Xbox live arcade“ projektų sąrašui, o visiems jau aišku kaip dieną, jog tokie žaidimai dažniausiai būna paprasti ir visiškai neįpareigojantys. Aišku, esama išimčių ir mano akimis ryškiausiomis jų tapo „Shadow Complex“ bei „Lara Croft and the Guardian of Light“. Tai buvo du žaidimai, kurie išėjo kaip eiliniai „Xbox live arcade“ projektai, bet visus nustebino savo kokybe, ilgumu ir išbaigtumu. Aš manau, kad toks bus ir „Hydrophobia“, tačiau jis ne tik bus kaip pastarieji du, o juos paprasčiausiai pranoks. Nes šis žaidimas yra kaip įprastas trečio asmens veiksmo/nuotykių žaidimas, kuriuos paprastai perkame iš parduotuvių. Ir štai dabar toks žaidimas bus atsisiunčiamas kaip eilinis „Xbox live arcade“ žaidimas, kainuos vos 1200 Microsoft taškų ir svers apytikriai vos 1 Gb! Taigi turint omenyje tokias sąlygas, net jei žaidimas ir nenusiseks kuriose nors vietose, jis vis tiek bus labai gero kainos ir kokybės santykio. Net pernelyg gero, jei kas paklaustų konkrečiai mano nuomonės. Na ir pridėkime prie viso to dar kartą faktą, jog „Hydrophobia“, vis dėlto, bando kažką naujo, neįprasto. Asmeniškai aš tikrai neprisimenu daugiau žaidimų, kur veik nuolat tektų kovot su vandeniu, o vėliau pasitelkiant jį kovot su žmogiškosios prigimties priešais. Akivaizdu, jog kūrėjai nori pastatyti žaidėją priešais vandens stichiją, bet tuo pačiu praturtinti tą kovą ir įvairiausiais blogiečiais, kurių dėka ir įvyksta patys dramatiškiausi momentai. O dar tikriausiai nepaminėjau, kad čia labai įspūdingai atrodo ir ugnies efektai, kurių kažkaip niekas neakcentuoja. Net patys kūrėjai kalbėdami akcentuoja vien vandenį ir apie ugnį net neužsimina. Na, bent aš užsiminsiu už juos: tikrai kažkas tokio. Ypač kai ta pati ugnis persimeta kur nors šalia vandens paviršiaus ir visos liepsnos atsispindi vandenyje. Na tiesiog gražu žiūrėti ir tiek, ypač kai žiūrėdamas suvoki, jog tai tėra (ar turėtų būti) viso labo parsisiunčiamas žaidimas!



Iš pokalbių su Peter Jones…

Nematau prasmės slėpti, jog parodos metu netikėtai teko akis į akį susidurti su vienu pagrindiniu šio projektų vykdytoju Peter Jones. Iš pradžių aš į nieką nekreipdamas dėmesio prišokau prie žaidimo ir žaisdamas bandžiau išsiaiškinti, kas jame kur ir prie ko. Ir momentais prie manęs prieidavo kažkoks pagarbiai atrodantis vyras ir pasakinėdavo. Mane tokie jo įsiterpimai sunervindavo, tačiau nieko nesakiau. Bet ko gero iš veido matėsi, kad žaisti man nebe taip malonu su jo pagalba, nes jis nuolat atsiprašinėjo. Na, o kiek vėliau, trumpam atšokęs nuo pulto aš kažkaip sumojau paklausti „kada pagaliau žaidimas pasirodys?“ Ir tik tuomet, kai jis pradėjo man entuziastingai pasakoti, o aš atsakomai klausinėti, suvokiau, jog tai vienas iš pagrindinių žmonių, stovinčių už „Hydrophobia“ pavadinimo. O pokalbis išėjo toks lengvabūdiškas ir šiltas, pradedant „Lady Gagos“ muzika, sklindančia aplinkui ir baigiant kitų studijų projektais, pavyzdžiui Uncharted. Buvo nepaprastai malonu pasikalbėti su žaidimų kūrėju iš Mančesterio ir išgirsti jo nuomonę apie tai, kas šiuo metu darosi aplinkui. Beje, pokalbio metu Peter Jones paminėjo, kad E3 parodos metu pas juos buvo užsukęs pačių „Naughty Dog“ atstovas („Uncharted“ bei „Jak and Daxter“, o taip pat ir pirmųjų „Crash“ kūrėjai) ir teiravosi, kaip „Dark Energy“ studijai pavyko sukurti TOKĮ vandenį. Žinoma, paslaptis nebuvo atskleista ir „Uncharted 2“ to nebuvo. Be viso to Peteris dalinosi mintimis apie ateities planus, patvirtindamas, jog „Hydrophobia“ versija, skirta „PlayStation 3“ bei asmeniniams kompiuteriams tikrai bus tik dar tiksliai neaišku kada. Dar aš sužinojau, jog kūrėjai neketina apsiriboti šiuo žaidimu, o planuoja sukurti dar dvi dalis. Iš esmės visa tai priklauso nuo to, kaip bus perkamas pirmasis „Hydrophobia“, bet jei viskas bus gerai, tai išaugs į trilogiją. Ir joje viskas pasiskirstys maždaug taip: pirmoji dalis apie tai, kaip Kate pamažu įveikia savo vandens baimę, antroji apie tai, kaip ji toliau ugdosi pirmosios dalies pabaigoje įvaldytas galias manipuliuoti vandeniu, o trečioji orientuota į co-op režimą, kuris leis vienam žaidėjui valdyti Kate, o kitam – pirmoje dalyje išgelbėtą vyriškos lyties personažą. Nupiešiu tik tokias gaires, kad per daug neprispekuliuočiau ir kad nedingtų malonumas vėliau žaidžiant pačiam.



Protingi sprendimai

Taip pat mane labai sužavėjo kūrėjų pasirinkimas dėl pagrindinės žaidimo veikėjos, Kate Wilson įgarsinimo. Ją garsina airė ir kol žaidi – negali atsiklausyti. Ir tuo pačiu metu žaviesi jų sprendimu: jeigu jie būtų pasirinkę britų aktorę, Kate kalbėtų kaip Lara Kroft iš „Crystal Dynamics“ studijos prikelto „Tomb Raider“, o jeigu Kate garsinimas būtų buvęs patikėtas amerikiečių aktorei, greičiausiai tai virstų eiliniu žaidimu su moteriškos lyties veikėja. Aišku, didele dalimi tai yra skonio reikalas, bet man asmeniškai atrodo, jog žaidimą vertą išbandyt vien dėl to, kad išgirstum kaip gali skambėti pagrindinė žaidimo veikėja. Na, o prieš dėdamas paskutinį tašką dar pasikartosiu ir priminsiu, jog jau oficialiai pranešta, kad žaidimas pasirodys rugsėjo 29 dieną, kaip dalis eilinės „Xbox live arcade“ akcijos. Tuo tarpu asmeniniams kompiuteriams bei „PlayStation 3“ skirtos versijos turėtų pasirodyti vėliau šiais metais. Ką gi, panašu, kad tris su puse metus brandintas projektas pagaliau išvys dienos šviesą!