Beveik prieš dvi savaites vienas lankytojas pasiūlė parašyti straipsnį apie Einšteino nuopelnus fizikai, atkreipiant didesnį dėmesį į reliatyvumo teoriją. Tai labai plati tema; net jei nuosekliai dėstyčiau tik svarbiausius dalykus, niekaip nepavyktų visos informacijos sutalpinti į vieną kelių puslapių straipsnelį. Paprastumo dėlei padarysime išsamią straipsnių seriją. Pasirenkime pasinerti į daug paradoksų žadančią kelionę painiais XXa. Einšteino suręstais fizikos labirintais. Pradėkime nuo pat pradžių…

Albertas Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14 d. Vokietijos mieste Ulme. Netrukus po Alberto gimimo šeima persikraustė į Miuncheno priemiestį, kur tėvas kartu su broliu valdė elektros prietaisų dirbtuvę ir krautuvę. Šeimos galva buvo motina; pamačiusi savo pirmagimį labai didele kampuota galva, išsigando, kad sūnus nebūtų apsigimęs, tačiau berniukas vystėsi normaliai, tik kalbėti išmoko vėliau negu kiti vaikai. Motina buvo gabi muzikai, todėl lavino ir Albertą. Vaikas pamėgo dainuoti ir pats kūrė daineles. Albertas buvo lėtas ir ramus, mėgo žaisti vienas. Penkerių metų sirgdamas jis gavo iš tėvo dovanų kompasą ir juo buvo labai susidomėjęs.
Septynerių metų Albertas buvo atiduotas į karališkąją pradžios mokyklą. Jis lėtai kalbėjo ir sunkiai įsisavindavo naują informaciją, tad mokytojai jį laikė negabiu. Albertas netapo pirmūnu ir gimnazijoje – nemėgo vokiškos mokyklinės disciplinos, žinių demonstravimo, o sportiniai žaidimai jam tiesiog nesisekė. Tačiau dvylikametis Einšteinas labai susidomėjęs perskaitė Euklido „Pradmenis“. Po metų jam į rankas pateko serija gamtos mokslo populiarinimo knygų, ir jas Albertas perskaitė neatsitraukdamas.
Kai Albertas Einšteinas perėjo į priešpaskutinę gimnazijos klasę, jo tėvai išsikėlė į Šiaurės Italiją, tačiau jaunuolio kartu nesivežė. Jį, nusamdę kambarį, paliko vieną baigti mokyklą. Po pusmečio, neapsikęsdamas disciplinos ir bijodamas šaukimo į armiją, jis metė mokslą ir išvyko pas tėvus. Pasimokęs savarankiškai, Einšteinas bandė stoti į Šveicarijos federalinę politechnikos mokyklą Ciūriche, tačiau gerai išlaikė tik tiksliųjų mokslų egzaminus ir nebuvo priimtas. Jam teko grįžti į vidurinę mokyklą, bet jau Šveicarijoje, Arau mieste. Po metų antras bandymas įstoti į Politechnikos mokyklą buvo sėkmingas. Einšteinas buvo priimtas į fizikos ir matematikos skyrių, rengusį vidurinių mokyklų mokytojus.
Politechnikos mokykloje Einšteinas irgi nepasižymėjo stropumu, lankė tik kai kurias jam patinkančias paskaitas. Užtat jis daug dirbo savarankiškai, studijavo Bolcmano, Helmholco, Lorenco, Maksvelio ir kitų žymių fizikų veikalus. Didįjį įspūdį jam paliko fiziko ir filosofo E. Macho darbai, kritikuojantys klasikinės fizikos pagrindus.
Dvidešimties Einšteinas atkreipė vienintelės savo kurso merginos serbės Milevos Marič dėmesį. Ji buvo trejais metais vyresnė už Einšteiną, nedidukė, šluba, tačiau protinga ir atkakli.

1900 m . jie laikė baigiamuosius egzaminus. Albertas gavo gerus pažymius, o Mileva prastesnius ir jai diplomas nebuvo išduotas. Tačiau ir Einšteinas negavo tikėtos asistento vietos fizikos katedroje. Taigi Milevai teko grįžti pas tėvus, o Albertas bandė ieškotis darbo. Mileva bandė laikyti egzaminus antrą kartą, bet ir vėl nesėkmingai. 1902 m. pradžioje ji pagimdė nesantuokinę judviejų dukterį. Tuo metu Einšteinas, tarpininkaujant draugo tėvui, pagaliau gavo darbo vietą Berno patentų biure. Į nesantuokinį vaiką, juo labiau valstybės tarnautojo, tuo metu žiūrėta gana neigiamai, tad greičiausiai Einšteino iniciatyva mergaitė buvo kažkur atiduota ir visi jos pėdsakai dingo (ta paslaptis paaiškėjo tik paskelbus išlikusius jo ir Milevos laiškus). 1903 m. pradžioje Albertas ir Mileva susituokė.
Patentų biure Einšteinas turėjo tikrinti išradimų paraiškas. Darbas nebuvo nuobodus, reikalavo įvairių žinių, netgi keldavo minčių, nors mažai siejosi su Einšteino tuo metu sprendžiamomis mokslinėmis problemomis.
Vakarais Einšteinų namuose neretai rinkdavosi draugai: bendrakursis matematikas Kondrotas Gabichtas bei filosofas Morisas Solovinas. Jie su Einšteinu buvo sudarę trijulę, vadintą „Akademija Olimpija“ ir kartu nagrinėdavo filosofijos, gamtos mokslų bei grožines knygas, diskutuodavo. Einšteinas, kaip pripažintas lyderis, buvo laikomas draugijos prezidentu. Mileva irgi klausydavosi jų pokalbių, bet į diskusijas nesiveldavo. 1904 m. ji pagimdė sūnų Hansą Albertą.
1905 metai – patys kūrybingiausi Einšteino gyvenime. Albertas Einšteinas ne tik apgynė daktaro disertaciją, bet ir paskelbė keturi straipsnius, kurių kiekvienas buvo labai reikšmingas fizikai. Visus straipsnius atspausdino žinomas fizikos žurnalas „Annalen der Physik“:

1. Paaiškinta fotoefekto prigimtis.
2. Paaiškintas Brauno judėjimas.
3. Sukurta specialioji reliatyvumo teorija.
4. Išvesta garsioji masės-energijos sąryšio formulė.

Čia verta stabtelti ir atskirai išnagrinėti visus keturis darbus: pagrindines prielaidas ir iš jų sekančias išvadas. Fotoelektrinio efekto ir Brauno judėjimo prigimčių išaiškinimas (1905 03 17 ir 1905 05 11) buvo pirmieji reikšmingi fizikai Einšteino darbai. Juos abu populiariai išnagrinėsime kitame straipsnyje. Dar kitame straipsnyje išsiaiškinsime, ką teigia specialioji reliatyvumo teorija ir tiesiogiai iš jos išplaukianti masės-energijos sąryšio formulė. Po to panašiu principu visi kartu žygiuosime prie kitų Einšteino atradimų.