Na ir antrasis šio vakaro dublis – antras S0rrow bandymas pačiupti pagrindinį konkurso prizą – „Creative SoundBlaster X-Fi Xtreme Audio“ garso plokštę. Skaitom gausiai autoriaus iliustruotą pasakojimą.

Šio rašinio konkursinis numeris 15 – įsidėmėkite jei patiko ir balsuokite nuo liepos 2 dienos vakaro.

O vieną karta buvo taip…

Kai man buvo 8 metai (tuometiniai 1998 metai), mes su šeima kaip kiekvieną mėnesį traukdavome į sodybą, kurioje susirinkdavo visa mūsų plati ir graži giminė. Ruošėmės švęsti senelio gimtadienį. Visų nuotaika buvo pakylėta. Dieną atlikome būtinus darbus, vakarop turėjome vakaroti ir švęsti. Prasidėjo šventė…

Kas iš kur traukė dovanas ir sveikino senelį. Matėme jo džiaugsmo ašaras ir kaip jis džiaugiasi, jog turi tiek daug anūkų. Kai visi išdalino dovanas, buvo pasakytas tostas ir prasidėjo balius  Mes prisivalgę, su pusbroliu nusprendėme pasižiūrėti televizorių. Deja senelis nebuvo iš tų žmonių, kuriai rūpėjo informacinės technologijos(na vis dėl to kaimo žmogus jis, pasižiūrėdavo panoramą ir užtekdavo), o mes pagrandukai norėjome veiksmo, animacinių filmukų ar dar bala nežinom ko. Patraukėme į kambarius ieškoti televizoriaus. Radome… Kambaryje ant seno medinio stalo dulkėjo senas sovietinių laikų palikimas – senas 64 įstrižainės ar kiek(tada nebuvo tokių standartų kaip 51 ar 54) „Dorodovskie“ ar kažkokios panašios firmos televizorius. Kaip žinia ir pultų tais laikais nebūdavo. Bandžiau rasti foto, tai atradau kažką panašaus į šį :

Taigi „užkūrėme“ jį. Pasigirdo šaižus ausis rėžiantis garsą spengimas – O tu dieve, negi teks jo klausytis ? – pagalvojau aš. Po keletos minučių, kai televizorius apšilo, pradėjome gaudyti kanalus( sukinėti ratukus į vieną ir kitą pusę – va tau ir techniką, čia tau ne su pulteliu dažnį nustatinėti) Ieškojom ieškojom, ogi nieko. Nuliūdome. Tada man gimė idėja. Taigi turi būti antena ar kažkoks „velnias“, kuris turi padėti televizoriui pasiekti dažnį be trukdžių. Ilgai bimbynėję kampas iš kampo ieškojome laido. Šiap ne taip radome, kokį tepaluotą, purviną laidą. VALIO!

Jis tiko. Liko problema užkelti laidą kur aukščiau(manėme, kad šis sprendimas pasiteisins) ir taip televizorius „gaudys“ geriau programas. Šiaip ne taip išprašėme mano tėčio, kad jis(kaip koks alpinistas), užliptų ant stogo ir užkeltų anteną. Buvo pasakytas griežtas – NE! -. Buvome ganėtinai nusiminę, tačiau tėtis po kokio pusvalandžio prisistatė „jau formoje“ ir mielai sutiko užkelti laidą. Jam pavyko. Buvo šaunu. Ëjome gaudyti kanalų. Šiap taip sugaudėme LTV.. Buuuu – pagalvojau aš. Kažkokios „bobų vasaros“ ar kažką panašaus rodė. Judėjome toliau ir „atkapstėme“ LNK – per ją rodė „Dar ne vakaras“. Ganėtinai įdomi laida( tuo laikotarpiu, kai nebuvo iš ko rinktis), tad su pusbroliu nusprendėme žiūrėti. Na štai žiūrime žiūrime… Valanda, dvi… O štai jau ir „Aukselis“ – laida tuo laikotarpiu susilaukusi tikrai aukštų reitingų, dėl savo „Wiskass“ katinų maisto valgymo gatvėje ir žagsėjimo po to už pinigus. Buvo įdomu… Štai momentas, kai babulė jau ima šaukštą su katino maistu( o matosi, kad jai jau iš burnos pabėgs visas ryto valgytas maistas) ir staiga dingsta vaizdas. –Kas per velnias? – pagalvoju aš. Apžiūrime televizorių. Rodos viskas veikia.Einame laukan, kol staiga išėjus užkliūnu už kažkokios virvės. Ooo. Taigi čia mūsų antena. Ji jau ant žemės voliojasi. “Smagu“. Tą vakarą lašnojo ir griaudėjo… Na ką teko antrą kartą prašyti tėčio. Jo drąsa jau buvo išgaravusi,(kaip ir jo bokalas), tačiau šiaip ne taip pavyko prikalbinti lipti antrą kartą… Kai pagalvoju dabar, nereikėjo to daryti.

Jam puikiai sekėsi, jis buvo puikus „žaibolaidis“ su ta antena rankoje, tačiau vargais negalais jis užkėlė ją į vietą, kai staiga driokstelėjo perkūnas iš giedro dangaus kažkur kitoje sodyboje. Trenksmas buvo toks didelis, kad man rodėsi, kad kažkas sprogo netoliese. Tėtis pagautas baimės jausmo neišlaikė pusiausvyros ir „nudardėjo“ visomis čerpėmis žemyn. Kabakšt, tiesiai į senelio daržą. Pasisekė atsipirko tik mėlynėmis ir išsinarino koją. Kai viskas nurimo mes su pusbroliu nusprendėme toliau žiūrėti televizorių. Buvo jau naktis, ir per LTV turėjo rodyti „Pasakos iš rūsio“ (tuo laiku tai buvo gana įdomus serialas, net ir dabar norėčiau pamatyti…). Žiūrėjome vis dar LNK. Paršliaužė tėtis (taip galima teigti, nes fizinės formos buvo ne kokios). Mes kaip tikri tinginiai paprašėme perjungti kanalą į LTV. Na tėtis kaip visuomet paslaugus, judėjo link televizoriaus, kol BUM! Driokstelėjo žaibas.

Kambarys buvo juodas nuo dūmų bei svilėsių kvapo. Man užėmė kvapą, tokio reginio nebuvau matęs niekada gyvenime ir tikiuosi daugiau neteks jo pamatyti… Tėtis sustingęs dar vis buvo netoli televizoriaus. Kaip per filmukus rodydavo, jis taip pat buvo visas pajuodęs. Atidundėjo visa giminė. Televizorius buvo virtęs į šipulius.. Na tėčiui tą dieną kaip matote nesisekė. Nuo to laiko visuomet išjungiu, kai žaibuoja, elektrinius prietaisus(na name yra žaibolaidis), tačiau vis tiek dėl šventos ramybės, tai tapo inkstintu.

Moralas šios istorijos būtų toks, kad nežaiskite su žaibu, o tai pasigailėsite, ne tik jūs bet ir artimieji. Vaizdas ir garsas žinokit ne iš maloniųjų.

Ps. Galima pagalvoti, kad man visuomet įvyksta tik nelaimės ir kuriozinės situacijos. Taip nėra 😀 Tiesiog prisimenu įdomiausius gyvenimo momentus, perteikiu tai į popieriaus lapą (o tuomet jau į švarraštį „worde“) ir pristatau jums. Kartais galima pagalvoti, kad mūsų šeima, kaip Adamsų šeimynėlė – traukianti nelaimes, kurių net nepastebi Žodžiu gyvenkite ir džiaukitės visais nutikimais ir keistais įvykiais.