Connor Ullmann žaidimų kūrimu susidomėjo dar 2005-ais, būdamas 13-os metų. Iš pradžių savo kurė su „Game Maker“. Vėliau su „Flash“. Na, o neseniai, būdamas 22-ų, nusprendė, kad tai yra ta sritis, su kuria reikėtų visgi sieti savo gyvenimą – tapti profesionalu. Kad tai nebūtų vien gražūs žodžiai, Connor sukūrė bei „Adult Swim Games“ dėka išleido savo pirmąjį žaidimą, šiek tiek keistu pavadinimu – „Oblitus“.

Jei reikėtų kažkaip vienu sakiniu paprastai paaiškinti kažkam, kas per velnias yra šis žaidimas, greičiausiai nedvejodamas pasakyčiau, jog „tai – „Dark Souls“ bei „Legacy of Kain“ serijų kokteilis viename, pateiktas labai gražaus dvimačio atviro pasaulio pavidalu“. Skamba gal keista? Bet būtent viso to po truputėlį ir galima išvysti šiame žaidime!

„Oblitus“ žaidime už klaidas baudžiama turbūt taip pat smarkiai kaip ir kokiame „Dark Souls“. Kiekvieną kartą numirus teks viską daryti iš pradžių. Kažkodėl nėra jokių galimybių kaip nors išsaugoti žaidimo progresą, ar kaip šiuo metu madinga – dažnų automatinių išsaugojimų. Žinoma, kai kas visgi išsisaugo – tai įvairios smulkmenos, reikalingos pasiekimams gauti, bet kažin, ar „casual“ tipo žaidėjui tai didelė paguoda… Kitavertus, pereiti visą žaidimą (be peržaidimų) užtrunka ne tiek ir daug – tik 25 minutes. Ir už tai, žinoma, duodamas dar vienas specialus pasiekimas.

Iš ties, pereiti visą „Oblitus“ būtų tikrai juokų darbas, jei ne žaidimo bosai ir galimybės konfigūruoti valdymo nebuvimas. Negaliu teigti, jog valdyti veikėją yra košmaras, bet galiu drąsiai pasakyti, jog kovojant prieš bosus, kai kurių mygtukų pakeitimai labai padėtų. Greitai spaudant juos visai nesunku suklysti. Pavyzdžiui, norint padaryti didelį šuolį tenka spausti W ir S mygtukus vienu metu, bet jei tenka greitai atšokti nuo taikinio arba panaudoti skydą, reikia nepamiršti ir paspausti tarpo mygtuką bei pakreipti pelės kursorių reikiamą kryptimi. Būtent tokia žaidimo mechanika sąlygoja tai, kad turbūt net daugiau kaip žaidžiant kokį „Dark Souls“ reiks keiktis, jei nepavyks ir vėl viską reiks kartoti.

Apkritai žaidimo kovos mechanika iš esmės remiasi šokinėjimais, vartaliojimais, skydo naudojimas bei ietimi, kuria galima smogti arba mesti. Numetus turi praeiti keliolika milisekundžių, kad vėl būtų galima kuo naudotis. Kaip minėjau, kad atlikti visus šiuos veiksmus reikia naudotis tiek pele tiek ir klaviatūra. Yra taip pat ir pultelio palaikymas, bet kiek teko domėtis kitų žmonių įspūdžiais, vien šia priemone neužteks pasinaudoti, nes kai kurios žaidimo vietose reikia naudotis taikymu, o tam jau iš esmės reikalinga pelė. Atrodo, be jos nei iš vietos.

Dar viena aplinkybė, kuri priklausomai nuo asmeninių savybių, kuri gali padaryti peržaidimą dar didesne kančia arba atvirkščiai – dideliu malonumu, nes kai kurie žaidimo elementai (pvz., šarvai) keičia pozicijas peržaidimo metu. Todėl vieną kartą juos ten radus, antrą kartą gali ir nepavykti. Laimė dažniausiai objektai nebūtina labai nutolę, nuo prieš tai buvusios pozicijos, bet visgi, taip jau aklai pakartotinus kartus žaidžiant nepavyks visko įveikti.

Na, o „Legacy of Kain“ seriją paminėjau dėl to, kad „Oblitus“ žaidime norint prisidėti gyvybių iš esmės yra tik vienas būdas – žudyti kitus ir rinkti jų sielas. Norint pasinaudoti kitu būdu – rasti sklandančią sielą, kuri atstato akimirksniu visas gyvybes – nepavyks labai dažnai, nes tokių vietų paprasčiausiai žaidime nėra daug.

O kaipgi yra su žaidimo istorija? Ji kartu yra ir kartu nėra. Pradedant žaidimą parodomas tekstas apie tai, kad kažko reiktų ieškoti prie medžių ir daugiau jokių instrukcijų ką daryti bei kur eiti. Bevaikštant galima susitikti šį bei tą (nežinau kaip būtų galima pavadinti tuos padarus), kurie taip pat tekstų pavidalu suteikia daugiau informacijos apie viską, kas vyksta bei paprašo kažkokių paslaugų.

Visgi, nepaisant normalios intriguojančios istorijos nebuvimo, visgi turi kuo „Oblitus“ pasigirti. Galiu drąsiai pasakyti, jog žaidimo grafinis stilius iš pastarojo meto platformerių tikrai išsiskiria, o garsų bei muzikos kombinacija sukuria tikrai ypatingą atmosferą. Turbūt šia prasme artimiausias „Oblitus“ konkurentas galėtų būti gal tik koks „Lunnye Devitsy“, kuris taip pat paleidžia žaidėjo valdomą personažą į pasaulį, nenurodydamas tikslų, o svarbiausia vaidmeny žaidime vaidina grafinės aplinkos, garsai bei muzika. Nors sakyti, kad tai labai panašu irgi būtų klaidinga. „Oblitus“ yra šiek tiek didesnis kūrinys! Daugiau jame yra įvairių elementų! Nors yra ir tam tikrų trūkumų…

Tad pagrindinis klausimas belieka tik ar verta leisti savo pinigus pirmam Connor’o rimtesniam kūriniui? Atsakymas čia, deja, nėra toks jau labai aiškus. Jei plius minus patiko viskas, ką rašiau apie šį kūrinį tuomet reikėtų sakyti „Taip! Tikrai verta įsigyti!“, bet, deja, taip paprastai to pasakyti negaliu, nes mano kuklia nuomone šio žaidimo dabartinė kaina – 14,99 eurų – tikrai yra šiek tiek per didelė už tai, kas yra žaidimo viduje. Visgi, jei netyčia kokio išpardavimo metu pavyktų užmatyti, kad „Oblitus“ pardavinėjamas už mažiau nei 5 eurus, tuomet nemanau, kad reikėtų dvejoti.