Dead Rising 2, visų pirma, yra tęsinys, o tęsiniai, na, tikrai ne visuomet būna verti originalo. Ir šiaip žaidėjai jau įpratinti, kad labai dažnai tęsinys būna arba visiška pirmos dalies kopija arba kažkas labai skirtingo, po ko paskui itin smarkiai rykštėmis plaka žaidimo fanai. Bet kad ir kaip ten būtų, didžiai mano, užsienio kritikų ir, tikiuosi, Jūsų nuostabai Dead Rising 2 išėjo labai panašus į pirmąją dalį, kas šiuo atveju yra gerai, bet tuo pačiu ir pridėjo to, ko labai trūko anksčiau. Trumpiau tarius žaidimo kūrėjai „Blue Castle“ ir „Capcom“ kažkaip sugebėjo pataikyti į tą siaurutę nišą tarp pirmos dalies fanų lūkesčių ir visaverčio tęsinio.

Žaidimas prasideda daug kontroversijų Dead Rising 2 visatoje sukėlusiu TV šou „Terror is Reality“. Jo metu į sceną išbėga juodaodis Tyrone King (mėgstantis save trumpinti kaip TK), pašūkauja žiūrovus užvedančių frazių ir tada į apačioje esančią areną pasipila besmegeniai zombiai, paskui kuriuos į tą pačią sceną įvažiuoja keturi žaidėjai. Ir įvažiuoja jie ne bet kuo, o dviem benzininiais pjūklais prie šonų pritvirtintais motociklais. Čia truputį nuklysiu nuo pradėtos minties ir pastebėsiu, kad tokiu motociklu pranėrus pro zombių minią, pjūklai jais „eina“ kaip sviestu! Taigi, vienu tokių „zombių pjaustytojų“ šiame TV šou tapo ir pagrindinis žaidimo veikėjas Chuck Greene (ne, neklauskit, ar tai turi ką nors bendro su kitu Chuck`u, kurio vardo šiaip nevalia minėti). Žinoma, kaip ir reikia tikėtis, mūsų veikėjas laimi varžybas (nes jį, vis dėlto, valdome mes) ir gauna tam tikrą piniginį prizą, kurio jam verkiant reikia norint savo dukrai Katey nupirkti eilinę dozę „Zombrex`o“ (labai brangus ir sunkiai gaunamas preparatas, kurio po zombių įkandimo žmogui reikia suleisti reguliariai kas 24 valandų). Bet kai tik Chuck`as po rungtynių susiskaičiuoja pinigus ir jau yra beeinąs pasiimti savo dukros, pasigirsta neaiškūs sprogimai ir jau netrukus po to koridorius užplūsta minios zombių. Pagrindinis veikėjas truputį sutrinka, bet ne dėl to, kad bijo zombių ar turi jiems kokią alergiją, o todėl, kad kaip žaidėjams leidžiama suprasti, jo gyvenime anksčiau jau buvo įvykę kažkas panašaus. Pasirodo, visiškai analogiška situacija kažkada buvo Las Vegase, kur Chuck`as neteko savo žmonos. Jis pakraupsta, nes dabar, atsidūrus analogiškame Las Vegasui Fortune mieste situacija gali pasikartoti, tik šį kartą jis netektų vienintelės dukrytės.

Bet kas daro dramą ir atima iš žaidėjo viltį išgyventi bei ką nors pakeisti jau pačioje žaidimo pradžioje? Na, bet kokiu atveju, tik ne „Capcom“. Jiems patinka žaisti su žaidėju… Todėl Chuck`as suranda savo dukrą (aplinkui tuo metu vienas po kito yra zombių sukramtomi gyvieji) ir tekinas pasiekia slėptuvę, kurioje viską kuruoja kategoriškas Sullivan`as. Aišku, mūsų veikėjui pavyksta įtikinti senį, kad viskas gerai ir kad mes sugebėsime savo dukrai kas dvylika valandų atnešti ir suleisti „Zombrex`o“. Sullivan`as galiausiai leidžiasi įkalbamas įsileisti į slėptuvę Chuck`ą su Katey, tačiau primena, kad po 72 valandų atvyksta kariuomenė visų išgelbėti (viskas visai kaip ir pirmoje dalyje, ar ne?) ir tai reiškia, kad iki tol Chuck`ui teks surasti tikrai ne vieną dozę „Zombrex`o“ savo dukrytei. Ir kai viskas pamažu, atrodo, stoja į savo vietas, kažkas žiūrėjo televizorių ir pamatė, kad per žinias intensyviai kalbama apie Fortune miesto katastrofą, už kurią kaltinamas ne kas kitas, kaip tik Chuck`as Green`as. Teigiama, jog būtent jis sukėlė sprogimą ir paleido į laisvę TV šou laikytus zombius, kurie tuoj pat ėmė kramtyti visus Fortune miesto lankytojus ir to pasekoje zombiada tęsiasi. Aišku, tiek Chuck`as, tiek žaidėjas žino, jog tai netiesa, bet sunkiausia įtikinti tuo visą likusį pasaulį, o dar sunkiau, tuos, kurie kartu su juo yra slėptuvėje. Visų pirmiausia mūsų veikėjas pasistengia įtikinti savo nekaltumu žavią protestantę prieš zombių žudymą ir naudojimą „Terror is Reality“ programoje Stacey. Būtent ji mums viso žaidimo metu ir padės daugiausiai, sėdėdama slėptuvėje ir iš ten vis siųsdama žinutes, kuriomis nurodys kur ir kam visame Fortune reikia pagalbos arba kur ir kas daro kažką visiškai neįprasto (tai dažniausiai bus psichopatai). O be jos Chuck`as dar pirmoje žaidimo pusėje susitinka ir žavią siauraakę reporterę Rebecca Chang (džiugu, kad japonų kūrėjai pagaliau neprisibijo įdėti į savo žaidimus rytietiškų bruožų veikėjų moterų – jos tikrai gražios!), kuri ir perdavė informaciją apie mūsų veikėjo zombių paleidimą laisvėn žiniasklaidai. Po šio momento Chuck`as, padedamas abiejų moterų kaip įmanydamas turi spėti per tas varganas 72 valandas išsiaiškinti kas iš tikrųjų sukėlė zombių šturmą Fortune mieste ir kaip tai susiję su juo pačiu. Verta pastebėti, kad šį kartą „Capcom“ žaidime pridėliota tikrai nemažai klaustukų ir jie nuolat verčia judėti toliau, gilintis ir narpliodamas šią istoriją niekaip negali atsižavėti jos veikėjais bei tuo, koks logiškas ir liūdnas finalas laukia žaidėjų. Be to žaidime yra stiprių užuominų į pirmąją dalį ir ką čia užuominų – veikėjai atvirai kalba apie visų labiausiai pamėgtus pirmosios dalies personažus, aptaria jų poelgius. Cha, ir tarsi to būtų maža, Chuck`o dukrelė Katey sėdi slėptuvėje ant minkštos sofutės ir gniauždama savo mažose rankutėse rožinį PSP žaidžia kažkurią „Mega Man“ dalį. Štai taip „Capcom“ džiugina savo fanus. Ką čia ir kalbėti, ši studija tai tikrai sugeba.

Žinoma, po visų pažinčių su pirmaisiais veikėjais ir siužeto klaustukais žaidėjas paleidžiamas laisvėn ir jam leidžiama su zombiais daryti viską, ko tik geidžia širdis. Šioje vietoje praeitos dalies gerbėjams nieko nė sakyti nereikia, o tiems, kas su Dead Rising susiduria pirmąjį kartą pasakysiu, jog tai nėra įprastas veiksmo išlikimo žaidimas. Tai veikiau smėlio dėžės tipo produktas, kuriame zombiai tampa pagrindiniu linksmybių objektu. Čia galima su jais daryti TIEK daug, kad aš net nesivarginsiu vardinti, bet nors kelias atrakcijas minimaliai pažinčiai paminėti privalau: pavyzdžiui galima prisirinkti iš įvairių parduotuvių kaukių ir visas jas užmaukšlinus zombiams ant galvų padaryti teminį vakarėlį arba tiesiog eiti su kūju ir svaidytis į šalis, trankant vargšus numirėlius lyg nežinau net ką. Ir dar labai azartą kursto dešiniajame apatiniame kampe esantis skaitliukas, kuris nuolankiai fiksuoja kiek zombių žaidėjas pagalabijo. Bet tuo pačiu labai smarkiai į tai negalima pasinerti, nes tuo pačiu tenka dažnai sekti laikrodį ir akylai stebėti, kada bus koks nors kitas siužetinis uždavinys, kurį teks tam tikroje vietoje per tam tikrą duotą laiką išspręsti. Todėl taip, galima sakyti, kad visas Dead Rising 2 (kaip, beje, ir pirmoji dalis) yra griežtai įvilktas į laiko rėmus. Tačiau tai, galima sakyti, yra nedidelė kūrėjų gudrybė, leidžianti jiems užtikrinti, kad žaidėjas žaidimą pereidinės dar ir dar vieną kartą, o neapsiribos vienkartiniu peržaidimu.

Vėlgi, kas žaidė pirmąją dalį jau žino, jog čia be viso kito reikės pagal Stacey nurodymus ieškoti ir gelbėti žmones, kuriems kažkokiais būdais taip pat pavyko išvengti zombių antpuolio. Aišku, tas „pavyko“ be mūsų įsikišimo tebus laiko klausimas, todėl dažnai teks viską mesti ir norint visus iki vieno išgelbėti aktyviai ieškoti išgyvenusiųjų. Turiu pripažinti, kad būtent tų žmonių gelbėjimas mane labai prikaustė ir vertė prie žaidimo išsėdėti kaip galima ilgiau. Kurį laiką svarsčiau kodėl, bet atsakymas netruko išryškėti: kiekvienas žmogus, kurio ieškome ir kurį stengiamės išgelbėti turi savo charakterį, mąstyseną ir kartais net nedidelę asmeninę istoriją. Bėgdamas pas žmogų per visas tas zombių užtvindytas sales jauti, kaip truputį spurda širdis, bet ne todėl, kad aplinkui zombiai – jie visiškai tau nerūpi – o todėl, kad niekada nežinai, kaip reaguos žmogus, pas kurį bėgi. Jis bet kada gali tave pasiųsti arba ko nors tavęs paprašyti, arba pradėti filosofuoti zombių bei išlikimo temomis. Ir tu visada turi būti pasiruošęs reikalui esant pabūti psichologu, terapeutu ar net nešiku – nes laikas spaudžia ir niekas tavęs nelauks, arba spėji ką nors išgelbėti iki tam tikro siužetinio įvykio arba ne – tai tavo asmeninis reikalas. Dėl to labai labai veža kai atbėgi prie kokio fontano, o ten gūžiasi bejėgė undinėlė, kuri dėl savo undiniškos uodegos negali net atsistoti (tokia tat Fortune miesto besišypsanti dekoracija dailiame fontane), todėl tu čiumpi ją ir nešdamas ant rankų kaip kokią lobių skrynią leidiesi per zombių minias slėptuvės link. Ir ilgainiui toks žmonių gelbėjimas tampa maniakiškas, nes tu nuoširdžiai nori išgelbėti kiek tik įmanoma daugiau, tave pradeda kabinti žmonių nuoširdumas, padėkos arba kaip tik – išgąstis ir panika, nes Chuck`as juk, atseit, visos šios zombių fiestos kaltininkas. Be to smagu matyti, kad vieni žmonės norės ir galės mums padėti, o kiti atkakliai spyriosis ir net prašysis panešami. Kiti prisigalvos netikėčiausių prašymų, pavyzdžiui viena moteris nesutiks keliauti į slaptavietę kol Chuck`as neateis pas ją su vienomis trumpikėmis ir t.t. Ir šiaip visi žmonės, kuriuos gelbėji, elgiasi kaip žmonės, daro tai, ką tokiomis aplinkybėmis tikriausiai darytume mes ir porą dienų prabuvusios slaptavietėje dvi merginos pasikviečia Chuck`ą pažaisti pokerio. Tai įrodymas, kad žmonės sėdi slaptavietėje, saugūs, ramūs, pavalgę ir belaukdami kariuomenės prisigalvoja visokių smagybių. Taip, pokeris iš nusirenginėjimo su išvaizdžiuoju Chuck`u yra viena iš jų.

Kitas dalykas, kurį be jokių abejonių atpažins ir įvertins fanai yra Dead Rising 2 bosai. Tik čia bosai bendru kūrėjų ir žaidėjų susitarimu vadinami psichopatais ir bet kuris pažaidęs pirmą arba antrą serijos dalį, supras kodėl. Dažniausiai psichopatai turės pasigrobę kokį nors sėkmingai išvengusį zombių žmogų, todėl aukotis ir bandyti kovoti su psichopatais vertės vien todėl, kad tai leis parsivesti į slaptavietę dar vieną išgyvenusįjį. Bet šiaip kovos su psichopatais tikrai nebus pačios lengviausios. Na, viską iš dalies gelbėja tai, kad dažniausiai jos bus panašios struktūros, tai yra turėsi lakstyti po lygį ir stengtis kiek galima labiau pakapoti psichą, o jo smūgių išvengti. Aišku, nors pirmieji susidūrimai su tokiais bepročiais ir bus gniuždantys, vėliau, pasikėlus Chuck`o lygį ir pasiėmus į kovą su savimi pakankamai maisto (maistas čia, beje, veikia kaip vaistinėlės kituose žaidimuose, t.y. atstato gyvybes) reikalai tikrai palengvės. Taip pat kovos su jais įdomios ir vertos dėmesio vien todėl, kad prieš ir po jų žaidėjas apdovanojamas kietais video intarpais, kuriuose kartais išgirsime senuosius veiksmo filmus menančių Chuck`o frazių arba taip vadinamų „one-liner`ių“.

Na, o dabar nekantraudamas noriu plačiau pristatyti didžiausią ir labai taiklią serijos (truputį kvailą rašyti „serijos“, kai išėjo dar tik dvi dalys, na bet gal man atleisite) naujovę. Iki šiol negaliu atsidžiaugti tuo, kaip taikliai ir apgalvotai „Blue Castle“ drauge su „Capcom“ ją integravo į žaidimą. Tai – galimybė tarpusavyje sujungti įvairius ginklus arba pačius paprasčiausius, netikėčiausius daiktus, randamus Fortune parduotuvėse arba tiesiog besivoliojančius ant grindų. Būtent iš to žaidimo eigoje ir gimsta invalido vežimėlis su prie šonų pritaisytais automatais, net viršelyje pavaizduotas irklas su iš abiejų pusių pritaisytais pjūklais, grąžtas su jame įtaisyta indėniška ietimi ir t.t. ir pan. Žaidžiant atrodo, kad kombinacijų galimybės – beribės. Ir visi kombinacijų keliu pasidaryti ginklai duoda kur kas daugiau taškų ir, turbūt neverta nė sakyti, daro kur kas daugiau žalos. Kai kurie iš jų visiškai beprotiški ir nerealūs, bet tai suteikia tik daugiau džiaugsmo ir pramogų, juk tai, galų gale žaidimas, todėl kurį laiką pasiraukęs galiausiai paklausi savęs – o kodėl ne? Tikrai nenoriu atskleisti šių kombinacijų ir to, ką galima pasidaryti sujungus du, atrodytų, visiškai tarpusavyje nederančius daiktus – geriausia tai išbandyti ir žaidime pajusti pačiam. Tiesa, kad žaidėjas nenusimintų, jeigu neturi fantazijos, kūrėjai žaidime prifarširavo daug kortelių, kuriose nurodyta po vieną kombinaciją. Tas korteles kartais galima bus surasti visiškai netikėtose vietose, bet šiaip po vieną gauni nugalėjęs eilinį psichopatą arba išgelbėjęs žmogų ar žmones. A, beje, yra dar tokių, kurie galvoja, kad sukombinuoti ginklai neprideda pakankamai azarto šiai serijai, kad vertėtų įsigyti Dead Rising 2? Puiku! Daugiau kopijų liks tiems, kas supranta, apie ką aš. Nes… negi niekada vaikystėje nesvajodavai, kas būtų jeigu panaudojus lipniąją juostą ir dar ką nors, ką nors nerealaus, pavyktų sukryžminti kūjį su milžinišku kirviu? Arba žolepjovę su… Ai, tiek to.

Aišku, prie tų dalykų, kurių dar nepaminėjau, aš nelabai ir noriu apsistoti, bet visgi teks. Visų pirma tai grafika, kuri čia apskritai nelabai kam turėtų rūpėti. Taip, ko gero tai nėra gražiausia, ką šiuo metu galime pamatyti video žaidimuose, bet žaidžiant, patikėkit, tai taip nerūpi, kad net sunku apsakyti. Kur kas labiau žaidžiant domina, kiek vienu metu ekrane gali būti zombių ir kad lekiant per visus tuos šimtus negyvėlių taškytųsi kraujas, dribtų į visas puses pjaunami mėsgaliai ir kad nesijaustų kadrų sekos greičio kritimas. Ir čia tikrai nesijaučia, gali prasinešti pro zombius su kuo tik nori ir net pačios keisčiausios užgaidos bus pateisintos. Muzika čia taip pat didelio vaidmens nevaidina, nes viskuo tikrai puikiai pasirūpina intriguojančiai sukurti video intarpai, siužetinės situacijos ir tikrai geras įgarsinimas. Visų veikėjų pradedant psichopatais ir baigiant Chuck`u įgarsinimas įtikina ir net norisi jį girti, liaupsinti, kalbėti apie tai savo draugams.

Tiesa, prieš užbaigiant dar norisi bent keliais žodžiais užsiminti apie Dead Rising 2 atsiradusį daugelio žaidėjų režimą. Taigi, jei atvirai tai keturiems žaidėjams skirtas mini žaidimų rinkinys, kuris įvilktas į to paties TV šou „Terror is Reality“ rėmus, kurio metu tas pats TK pristato žaidėjus, mini žaidimus ir vėliau pasveikina nugalėtoją. O piniginės premijos, pelnytos internetinio mačo metu gali būti išgrynintos į Chuck`o sąskaitą vieno žaidėjo režime. Be to visą siužetinę kampaniją galima pereiti dviese su draugu, kuris numetęs žinutę gali bet kada prisijungti ir žaisti drauge. Bet visa tai tik malonūs priedai prie to, ką ir taip siūlo visas milžiniškas ir sumaniai išplėtotas Dead Rising 2 pasaulis – nesibaigiančias pramogas besipildančių svajonių Fortune mieste. Tik, aišku, su zombiais.

„Dead Rising 2“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!