Praėjo maždaug keturi metai, nuo pirmosios „Mercenaries“ dalies pasirodymo. Žinant, kaip šiais laikais yra mėgstama greitai kurti tęsinius, toks „EA“ delsimas yra gan keistas. Tuo labiau, kad apie antrąją „Mercenaries“ dalį buvo kalbama jau labai ilgai. Norėtųsi tikėti, jog šis laikas buvo naudojamas žaidimo tobulinimui, tačiau bent jau kol kas pats „Mercenaries 2“ palieka visiškai kitokį įspūdį. Kokį? Įsivaizduokime didelį atvirą pasaulį, su daugybę unikalių mašinų ir atakomis, kuriomis galite griauti viską iš eilės. O dabar pridėkime tuziną įvairiausių „bug‘ų“, kvailą DI, dar kvailesnį ginklų valdymą, lėkštą istoriją ir nuolat pasikartojančias misijas. Štai jums ir antroji „Mercenaries“ dalis.
Žinoma, mes galėtume šitokia gaida ir užbaigti savo pasakojimą, jeigu jis iš tikrųjų būtų toks žiauriai prastas. Bet viskas šiame pasaulyje yra reliatyvu, ir kas vienam atrodo visišką nesąmonė, tas kitam bus visai smagus momentas. Mes pabandysime plačiau išsiaiškinti, kokie gi momentai žaidime yra verti dėmesio, o kokių verčiau jau išvis nebūtų. Taigi, žaidimą pradėsite kaip vienas iš trijų samdinių. Verta pažymėti, kad kiekvieno istorija yra stebėtinai panaši į kitas dvi. Bendrai apibūdinant galime pasakyti, kad žaidimo siužetas pasakoja apie keršto trokštanti vyruką, t.y., jus, kuris imasi parodyti savo buvusiam bosui kas atsitinka, kai už įvykdytas užduotis yra nesumokami pinigai.
Pačioje pradžioje kažin ar labai pastebėsite kvailą istoriją (tiesa, įgarsinimas žaidime tikrai labai prastas), tuo labiau, kad kiekvieną intarpą visada galima praleisti ir labiau susikoncentruoti ties pačiomis misijomis. Jos iš pradžių taip pat neatrodys blogai, daugiausia dėl to, kad viskas atrodys naują ir nematyta, bei dar nebus atsibodęs visa naikinimo džiaugsmas. O ir pats žaidimas pirmas 30 minučių suteikia jums galimybę apsiprasti su viskuo, tad galėsite ir pašaudyti iš įvairių ginklų, ir padėlioti C4 sprogmenis, išbandyti įvairas transporto priemones: mašinas, valtis, džipus ir svarbiausia – susirasti savo namų bazę. Todėl ir po to sekantys keli pirmi kontraktai tikrai nebus nei nuobodus, nei neįdomus. Pažaidus vos vieną valandą gali netgi pasirodyti, kad žaidimas išėjo geresnis negu galėjai tikėtis, tačiau toliau žaidžiant panašūs pojūčiai ims lankytis pas jus vis rečiau.
Pirmieji simptomai pasijaus šaudant ginklais. Galbūt iškart nepajausite kur slypi problema, bet vėliau gerokai jausis pats ginklų silpnumas (nėra jokio „tikro“ ginklo pojūčio). Blogų žodžių nereiktų pagailėti ir pačiam šaudymui, bei taikymo sistemai: ji tikrai nežiba. Ypatingai sunku kartais yra pataikyti į judančius taikinius, todėl bus atvejų, kuomet užgrobti sraigtasparnį ar tanką pasirodys lengviau nei jį sunaikinti. Iškart norėtųsi pažymėti, kad sunkesnio tipo ginklai, kaip RPG, šių problemų turi šiek tiek mažiau. Pirmiausia, jie gali sunaikinti beveik viską, į ką pataikys (apie nusitaikymą jau rašėme) ir būtent lakiojant su RPG gali pasijausti esantis stiprus vyrukas. Ir nors rasti amunicijos šiam ginklui nėra labai lengva, bet tos kelios akimirkos yra išties žavingos.
„Mercenaries 2“ veiksmas vyksta Venesueloje, kurioje ir vystosi visas pagrindinis veiksmas. Iš vienos pusės, visas pasaulis yra didelis ir techniškai įspūdingas, tačiau tuo pat metu – tai ir jo problema. Jame beveik nėra ką veikti. Aišku, galima prisigalvoti pačiam nemažai linksmų dalykų, ytokių kaip pastatų sprogdinimas ar civilių terorizavimas su tanku. Bet nors visa tai ir linksma, tačiau jeigu jūs planuojate baigti žaidimo kampaniją, tokie veiksmai jums tikrai nepadės. Jūs ne tik uždirbate baudos taškų už civilių žalojimą, bet ir vieną „ne į tą“ asmenį pataikusi kulką gali suerzinti visą kurią nors grupuotę. Šios grupuotės yra ne tik jūsų pajamų šaltinis, bet kartais gali būti labai svarbios kai kurioms misijoms. O suerzintos, jos ne tik neduoda jums nieko, bet ir pamatę jus šaudo be perspėjimo. Kita pasaulio problema susijusi su jo dydžiu – kelionės. Gerai, jeigu jums pasisekė būti vietoje kurioje galima pasinaudoti transportu, kadangi jeigu ne, tai kulniuoti pėstute teks labai daug. GPS naudotis irgi yra nepatartina, kadangi jis aiškiai gamintas Kinijoje: nuolat rodo ne ten, kur jums reikia. O savus sraigtasparnius nuolat taikliai numuša vienintelė priešų paleista raketa.
Bėgant laikui, jūs galėsite pasinaudoti mechanikės, sraigtasparnio ir naikintuvo pilotų paslaugomis. Pirmiausia pradėkime nuo naudingiausio: sraigtasparnio piloto. Jis galės ne tik perkelti jus į reikiamą vietą, bet ir atskraidinti reikiamų atsargų ar nuvykti paimti pinigų ir degalų, reikalingų oro atakoms. Naikintuvo pilotas, kuris yra stereotipinis girtas rusas, yra sąlyginai naudingas, kadangi teoriškai jis gali numesti bombas ant reikiamo taikinio ir taip jį pašalinti. Tačiau dažniausiai būna labai sunku pažymėti reikiamą taikinį, kuomet neįmanoma prieiti iki taikinio nepastebėtam. Ir šiaip, nuolatos vis kas nors trukdo siųsti signalą oro pagalbai, todėl dažniausiai daug patogiau tiesiog nueiti ir iššaudyti ką reikia. O štai mechanikė yra mažiausiai naudinga, kadangi jos paskirtis yra tinkamai panaudoti įvairų šlamštą, kurį galima rasti vietomis žaidime. Bet dažniausiai jis būna labai gerai paslėptas ir jeigu jūs specialiai jo neieškoti, tikimybė rasti atsitiktinai yra gan maža. Realiai, daugiau rimtesnės naudos iš jos beveik nėra.
Apskritai, „Mercenaries 2“ nuolat bando sudaryti įspūdį, kad jums yra suteiktą nepakartojama veikimo laisvę, bet realybėje situacija dažnai būna visiškai kitokia. Štai vienas geras pavyzdys: nors žaidimo žemėlapyje įvairių grupuočių jūs sutiksite nemažai ir visos jos siūlys savo kontraktus, tačiau tik kurios nors vienos užduotis bus toji vienintelė, kurią praėjus bus galima judėti toliau istorijos režime. Dažniausiai užduotys reikalauja jūsų užimti priešakinį kurios nors grupuotės postą, tiesa vėliau žaidimas suteikia galimybę pasirinkti „kitokią“ užduotį, kaip eskorto misijos ar lenktynės. Taip pat kiekviena grupuotė turi vadinamuosius „aukštos vertės taikinius“ (HVT), už kurių pagrobimą arba nužudymą (ir nufotografavus įrodymams) yra mokami nemaži pinigai. Tiesa, visa šitas žudymas už pinigus yra įdomus tik kokius kelis pirmus kartus, vėliau pats pajunti, jog tavo gaunama suma yra visiškai neverta to darbo, kurį įdedi.
O minėtųjų postų užėmimas ilgainiui irgi pradeda demonstruoti tas pačias problemas. Nors jie iš pirmo žvilgsnio ir atrodys skirtingi (na, savo dydžiu, pavyzdžiui), tačiau jų užėmimas beveik visada klostysis taip pat. O kai jau visus viduje esančius priešininkus išgalabysite, iškviesite žemės komandą ir viskas padaryta. Gal ši rutina ir būti šiek tiek įdomesnė, jeigu ne visiškai prastas priešų DI. Aš jau nekalbu apie tokias situacijas, kuomet jūs sužeistas pasislepiate, kad spėtumėte susitvarkyti žaizdas, o priešininkams neiškyla nė menkiausia problema dėl to ir jie kaip niekur nieko toliau mėgaujasi puikia diena. Bet štai kartais užduotyse, kuomet jūs turite sunaikinti kokią nors transporto priemonę, daug patogiau yra tiesiog į ją įlipti ir leisti priešams padaryti darbą už jus. Jie nė nesusimąstydami šaudys į tą patį objektą, kurį jiems ir reikia apsaugoti.
Bet ne viskas šiame žaidime taip jau ir blogai. Štai tinklinis bendradarbiavimo režimas, kuriame pabūti samdiniu galite kartu su savo draugais, yra tikrai šaunus. Galite bendrauti su savo draugais ilgo skrydžio sraigtasparniais metu, taip pat atgaivinti juos po nesėkmingo bandymo susiremti su priešininkais ir panašiai. Žinoma, ši sistema turi ir trūkumų: jums nepavykus per nustatytą laiką atgaivinti savo draugo, žaidimas pasibaigia abiems. Jūsų draugui paerzinus kurią nors grupuotę, ji visą savo pyktį gali išlieti ir ant jūsų, bei tuomet, kada mažiausiai to tikėsitės.
Šiaip žiūrint į žaidimą iš šalies, sunku pasakyti, kad yra labai blogas. Idėjos jame tikrai yra puikios ir jeigu viskas būtų įgyvendinta bent 80 procentų, turėtume puikų, smagiam laiko praleidimui skirtą produktą. Aišku, kelis momentus, bent jau mano nuomone, būtų galima padaryti visiškai kitaip, tačiau jeigu ne milžiniškas įvairių klaidų skaičius, „Mercenaries 2“ neabejotinai būtų gavęs daug aukštesnį įvertinimą. Juk nerašysi balo, tik už tai, kad jis turėjo potencialo.
