Nuo pat pirmųjų apžvalgos eilučių, galiu drąsiai pareikšti, jog esu didelis „SimCity“ serijos fanas. Dideliomis miestų statybomis žavėjausi dar tuomet, kai rinkoje pasirodė patys pirmieji serijos žaidimai. Tad tikriausiai save sunkiai, bet vis dėlto galėčiau priskirti prie tos „SimCity“ serijos žaidėjų rūšies, kuriems šis žaidimas be galimybės kruopščiai ir labai iš lėto planuoti savo miestą, su visais reljefo išlyginimais ir elektros laidų nutiesimais, yra paprasčiausiai bauginantis. Pirkti žaidimą su „SimCity“ ženklu, kuriame nebūtų tų pagrindinių elementų, lėmusių serijos išpopuliarėjimą, būtų paprasčiausias pinigų išmetimas.

Tačiau dėka savo „trumpos patirties“ žaidimų pasaulyje, keletą kartų esu patyręs visiškai kitokias situacijas. Dažnai žymioms serijoms netgi reikia, kad jų kūrėjai pabandyti žengti žingsnį į kitą pusę ir pasiūlytų kažką naujo. Didžioji paslaptis šioje vietoje yra ta, kad kūrėjams reikia labai atsargiai įvertinti kiekvieną naujovę ir būti tikriems, jog tikrosios originaliojo žaidimo šaknys išliko tos pačios. Kažko panašaus mes tyliai tikimės ir nekantriai laukiame iš tokių žaidimų, kaip „Fallout 3“ ar „Civilization Revolutions“.

Bet didelei gerbėjų nelaimei, šitokia lemtis neištiko naujausio studijos „Tilted Mill“ darbo „SimCity Societies“. Ir didžiausia problema šioje vietoje yra ne tai, kad žaidimui nepavyko pasiekti to standarto, arba galima sakyti, pataikyti į „SimCity“ stilių. Pats žaidimas turi pernelyg daug problemų, kurios neleidžia jam netgi savo srityje tapti bent jau geru. O su visa „SimCity“ serija žaidimą sieja nebent vardas ir tai, jog reikia statyti kažkokį miestą.

Aišku, jeigu žvelgtume tik į žaidimo koncepciją ir kūrėjų sumanymus – prieš mus stovėtu visai įdomus projektus, kuris turėtų patikti daugeliui, bent kiek besvajojančiu turėti savo miestą. Taigi, šiek tiek apie pačią idėją. Skirtingai nei senesnėse „SimCity“ dalyse, čia jau nereikės mastyti, kaip galima kuo strategiškiau išdėstyti policijos nuovadas ar parinkti optimalią mokesčių naštą. „Societies“ žaidime teks orientuotis į taip vadinamasias socialines energijas, kurios bus naudojamas ir gaminamos tūkstančių skirtingų pastatų. Iš viso šių energijų bus šešios: kūrybingumas, autoritetas, gerovė, dvasingumas, pažinimas ir produktyvumas. Jūsų užduotis žaidime – išmokti parinkti optimaliausia balansą tarp visų šešių energijų.

Tačiau jeigu iki šio momento žaidimas jums atrodė dar ganėtinai įdomus ir suprantamas, tai toliau viskas eina tik blogyn. Štai pavyzdžiui, suprasti kaip realiai šios energijos yra paskiriamos bus gan sunkoka. Kai kurie pastatai, kurie atrodytu turėtu gaminti tos rūšies energiją, iš tikrųjų ją eikvoja. Vienu geresniu pavyzdžiu galėtu tapti bankai, kurie gamina autoriteto energiją, o policijos postas ją naudoja. Šioje vietoje galima spėti, jog policija sunaudoja autoriteto energiją tuomet, kai kuris nors bendruomenės narys nusprendžia tapti policijos pareigūnu. Kitas gan įdomus dalykas yra su pažinimo energija. Štai Ateivių Artifaktų Laboratorija naudoja šią energiją, o Astrofizikos Laboratorija ją gamina. Kuo šios dvi įstaigos tokios jau skirtingos – sunku pasakyti. Galėtume šią idėją lengvai suprasti, jeigu pažinimo energiją naudoti įvairios laboratorijos, o ją gamintu universitetai, bibliotekos ir panašiai. Bet kai žaidime yra tokio stiliaus netvarkos, tai ilgainiui išmoksite statyti pastatus ne pagal jų paskirtį, o pagal tai, kokią energiją jie naudoja ir kokią gamina.

Kita nelabai maloni žaidimo pusė yra tai, jog minėtieji energijos efektai paveikia tik pastatus, o ne visus žmones apskritai. Kalbant paprastai, tol kol jūsų žmogeliai turės vietą kur galės miegoti, dirbti ir žaisti, tol jiems visiškai nerupės kokioje valstybėje jie gyvena – totalitarinėje ar kokioje hipių bendruomenėje. Aišku, teorinėje dalyje šis dalykas atrodė kiek kitaip. Iš tikrųjų kai kurie jūsų gyventojai gali retkarčiais aplankyti tam tikrus pastatus ir tapti savo srities specialistais. Vėliau jie galės keliauti ir daryti šiokia tokia įtaka kitiems žaidėjams. Tačiau bendrame paveiksle ši įtaka yra beveik bevertė ir didesnės reikšmės jūsų valdomai politikai ji tikrai neturės.

Kita puiki „SimCity Societies“ dalis, kurios viena dalis jau buvo paminėta, yra žaidimo nelogiškumas arba kartais – tiesiog neišbaigtumas. Štai pavyzdžiui įvairios dekoracijos ir miesto puošmenos. Tikrame pasaulyje jų paskirtis mums dažniausiai jokių abejonių nekelia, žaidime šie želdiniai tarnaus kiek kitaip – kaip įvairių energijų padidinimo resursas. Bet pavyzdžiui, kokio nors reikalavimo, kaip statyti tik tą energiją keliančias dekoracijas šalia tokia energiją gaminančių pastatų visiškai nėra. Užtenka juos numesti bet kur mieste, kur tik yra jiems vieta, ir būti ramiems – savo darba jie atliks. Kartais net pagalvoji, kad šie dalykai buvo sugalvoti po to, kai kūrėjai suprato, jog jiems patiems nelabai pavyks subalansuoti pastatų skleidžiamus energijos kiekius. Tad štai jie padarė minėtąsias dekoracijas. Panašiai vyksta ir su elektrinėmis – statykite jas kur norite, elektra pati ras kelią į vartotojų namus.

Kalbėti apie panašius žaidimo pokštus galėtume labai ilgai, nes jums tikrai reikėtu išgirsti apie valstybei pinigus uždirbančius gaisrininkus, tikruosius gaisrus paliekant gesinti jums patiems. Bet užtenka šių neigiamų emocijų, pažvelkime ir į kelis geruosius žaidimo momentus. Visų pirma – tai puiki „Societies“ vartotojo sąsaja, kurioje daugelis dalykų išdėstyti aiškiai ir protingai, leidžiant kiekvienam prieiti prie beveik visų funkcijų be didesnių problemų (kai kuriems žaidimams iš tikrųjų reikėtų pasimokyti šio „meno“).

Kitas vertas pagyrų žaidimo momentas – tai grafika. Visas žaidimas yra puikiai stilizuotas, spalvingas ir atrodo būtent taip, kaip galbūt ir būtų galima tikėtis iš „Sim“ serijos žaidimo. Tiesa, kai kuriems gali ir nepatikti animacinė grafika, bet bent jau žaidimo poreikius ji sugeba patenkinti kuo puikiausiai. Šalia to, mūsų akis galės pasigrožėti daugybe gražių vaizdo efektų, kurių mano vienas mėgstamiausių – audra. Jai iš tikrųjų pavyksta gan realistiškai atkurti šios gamtos išdaigos nuojautas. Bet šalia daugybės gražių ir įspūdingu efektu yra ir kita pusė. Laikui bėgant ir jūsų miestui plečiantis, kartu plėsis ir efektų gausa, kol galiausiai jūs pasieksite tokį momentą, kai įsijungus keliolikai efektu vienu metu dideliame mieste, jūs netgi ir su galingu kompiuteriu vargiai begalėsite ką nors padaryti – kadrų kaitos greitis sumažės tiesiog katastrofiškai.

Kaip jau tikriausiai supratote iš apžvalgos – žaidimo idėja buvo tikrai gera ir pažiūros jis atrodo gan neblogai. Bet užtenka pažaisti kiek ilgiau ir tu jau labai greitai supranti pagrindines problemas: „Societies“ neturi to vadinamojo žaidybinio tikslo. Žinoma, galime bandyti įrodyti, jog be šio tikslo kuo puikiausiai gyvavo ir daugiau žaidimų, bet jie visi turėjo labai puikiai išbaigtą „gameplėjų“. Tuo tarpu ši sritis „Societies“ irgi gerokai stringa: pradedant mažais nelogiškumais ir baigiant esminiais nesklandumais. Yra žaidime ir gerų momentų: grafika, garsas, vartotojo sąsaja ir panašiai. Tačiau jie nėra ta esminė dalis, kuri priverstu jus grįžti prie žaidimo vėl ir vėl. O be to – „Societies“ gyvavimo laikas jūsų kompiuteryje tikrai nebus ilgas.