Prieš pradėdamas rašyti apie Alpha Protocol ilgai galvojau kaip geriau tai padaryti. Būna tokių žaidimų kuriems tiesiog reikalinga pagalbinė ranka, tai ne tas atvejis kada įveikūs žaidimą žiovaudamas eini rašyti apžvalgą, o parašęs ramia sąžine laikaisi savo įsitikimų. Aplha protocol kitoks, pirmi bandymai pažiūrėti į žaidimą tiesiog kirtosi su vidiniu balsu, esmė tame, kad žaidimą galima labai lengvai sudirbti, jame pilna matomų ir įkyrių klaidų, kurios tikrai nepatiks žaidėjams mėgstantiems kokybiškus žaidimus ir jei esate būtent toks, Alpha protocol jums nepakeliui. Pažiūrėjus iš kitos pusės pusės, Obsidian studijos žaidimas privalo turėti kažką teigiamo. Prieš pasirodant Alpha protocol niekas nebūtų pagalvojęs, kad studija sukūrusi tokius tęsinius kaip Neverwinter Nights 2, Star wars: Knight of the old Republic II gali susilaukti nesėkmės. Visgi visada ateina tas nelauktas pirmas kartas.
Kodėl taip nutiko per daug nesigilinsiu. Faktai lieka faktais, žaidimas išleistas paskubomis, turi daug skylių ir šiaip įvairių gliukų. Paskutinius keletą metų studija kūrė žaidimų tęsinius, kurie dažniausiai per daug nesiskirdavo nuo pirmtakų, tai iš dalies lengvesnis kelias, kokybės link, išlaikant tam tikrus serijai būdingus rėmus. Alpha protocol kurtas nuo nulio, taigi savaime suprantama studija turėjo kiek laisvesnę aplinką realizuojant savo idėjas. Tų idėjų yra ir jos nėra prastos, tačiau pirmas įspūdis kurį pajunti įsijungęs žaidimą – nežavi. Ar studijai pritrūko fantazijos, ar pritrūko sugebėjimų? Klausimai lieka neatsakyti.
Pirmas pusvalandis su Alpha protocol gali nemenkai paveikti žaidėjo sąmonę, taip paveikti, kad žaidimas arba bus ištrintas arba padėtas į užmirštą vietą. Keturios sienos, keturi kampai, tardomasis kambarys. Neaiškus dialogai, kas ir kodėl, tada apmokymai. Išsiaiškinus kokį vaidmenį jūs vaidinate šiame kaubojų mūšį pasidaro aišku, kad esate įdarbintas super-slaptoje organizacijoje – Alpha protocol. Čia žmonės užsiima žvalgyba, šnipinėjimu ir panašiais James’o Bond’o darbeliais. Siužetui progresuojant suprasite, kad buvote pakištas ir prasidės konspiracinių teorijų narpliojimas. Nežiūrint į nė kiek nekabinantį pirmąjį įspūdį, istorija visai įdomi, kuo toliau einate tuo ji labiau įtraukia, o jei dar jaučiate potraukį šnipų tematikai, tai gali būti būtent tai ko ieškote.
Mūsų valdomas herojus – Maiklas Tortonas, toks atrodo visiškai pilkas personažas, gan kontrastingame paveiksle. Neskaitant ironiškų juokelių protagonisto dialogai skamba nuobodžiai, atrodo Maiklas viskam pasiruošęs ir jokie įvykiai jam nekelia nuostabos, vietomis atrodo, kad jam tiesiog nuobodu, o nuobodulys kaip žinote užkrečiamas. Padėtį gelbėja šalutiniai žaidimo veikėjai, tarp jų nemažas kiekis merginų, merginos su ginklais, seksualios reporterės ir panašiai. Ar čia toks specifinis humoras, ar tiesiog žaidimas prasilenkia su rimtumu?
Siužeto subtilumas pasireiškia jūsų galimybe daryti tiesioginius veiksmus ir matyti kaip tai atsilieps istorijai. Atlikti darbai ištiesų matosi tolimesniuose siužeto vingiuose, nėra tokio jausmo, kad sekate siužetą kaip kokia šalutinė figūra su minimaliais pokyčiais, čia siužetas seka jus ir tai puikiai matoma. Užduoties pradžioje nesugebėjote įtikinti kokio tipelio, negavote reikiamos informacijos, žaidimas tuom nesibaigia, žaidžiate toliau. Paprastai sėkmės atveju naujas užduotis atsirakinsite daug greičiau, o nepasisekus , teks išmėginti kitus būdus, norint toliau progresuoti žaidime.
Bendravimas žaidime vyksta dialogų pagalba, kaip ir dera Obsidian žaidimuose yra ir reputacijos sistema, bendraudami su įvairiais personažais darysite įtaką, pašnekovas arba pamėgs jus, arba nekęs jūsų. Paprasta. Yra ir toks nematomas draugas, lydėsiantis jus visų užduočių metu, dažniausiai tai bus jūsų gerai pažįstama bendrininkė, tačiau retkarčiais leis pasinaudoti ir kitais pagalbininkais. Jei jūsų informatorius jaučia simpatiją gausite šiokių tokių teigiamų įgūdžių, tai gali būti keltą taiklumo taškų, keli procentai gyvybinių ir panašiai. Kitu atveju, jei informatorius nusistatęs prieš jūsų veiksmus, teks kentėti neigiamų įgūdžių efektus.
Kalbant apie įgūdžius, skirstyti juos galima būtų į perk’us ir klasei būdingus. Perk’ai tai visokie niekučiai, atrakinami po kiekvieno svarbesnio veiksmo. Jų visa galybė, o naudos ne tiek ir daug, nebent žiūrėti į visumą, žaidimo gale turėsite jų sočiai. Klasių įgūdžiai – kita kalba. Pirmiausia apie pačias klases, jos gan stereotipinės, Soldier, Field Agent, Tech Specialist, Freelancer, bei kelios atrakinamos veliau. Kareivis gauna pirmenybę sunkesniems ginklams, Field agent orientuotas į šnipinėjimą, Tech Spec – sprogmenis. Jei nepatinka tokie išdėstymai, imate Freelancer’į ir mokotės kas jums atrodo tinkamiausia. Įgūdžių mokymasis priklauso nuo jūsų, kitaip tariant keliate tai ką norite, tačiau tik klasei būdingi įgūdžiai gali būti pilnai maksimalizuoti. Prie to prisideda ir pasirenkama specializacija. Sakykim jei esate kareivis ir norite maksimaliai išnaudoti automato įgūdžius, rinksitės Commando specializaciją. Žinoma niekas nedraudžia ir eksperimentuoti, jei kareivį sudomino šnipinėjimo subtilybės, rinksitės – Spy. Charakterio tobulinimo lankstumas – pagirtina savybė.
Įgūdžiai įgūdžiais, bet kaip jie jaučiasi žaidžiant, visai kita kalba. Pirmiausia nustebino tokie „oldschool’iniai“ sprendimai, kaip taiklumas, priklausantis nuo išmoktų įgūdžių. RPG veteranams tai perliukas, bet naujiems žaidėjams tokie dalykai gali sukelti rimtus nepasitenkinimus. Kad ir kaip taikliai moki taikytis pele, tai dar nereiškia, kad išovusi kulka pataikys ten kur norėjai. Taiklumas priklauso ne tik nuo įgūdžių, bet ir turimos įrangos, apie kurią kiek vėliau. Toliau aktyvūs ir pasyvūs sugebėjimai, atrakinami tobulinant įgūdžius. Pačios idėjos gan originalios, pavyzdžiui kareivio sugebėjimais automatiškai nusitaikyti naudojant automatą, šnipas gali trumpam sustabdyti laiką, sužymėti taikinius ir stebėti jų egzekuciją, bėda tame, kad technologijos naudojamos tiems sugebėjimams vaizduoti yra baisiai pasenusios. Viskas kas liečia grafiką atrodo pasenę, žaidimą suka Unreal 3 varikliukas, Unrea 3! Galvoju dabar, ar kūrėjai nesugeba išnaudoti naujų technologijų ar kame čia ta problema.. Kaip pavyzdį paimsiu skydą, kuris garantuoja papildoma gyvybių skaičių tam tikram laikui, viskas puiku išskyrus jo išvaizdą. Aplink herojų švytinti mėlyna aura atrodo tiesiai iš žvaigždžių karų. Yra ir daugiau tokių nusivažiavimų, artimos kovos animacijos primena ankstyvuosius Briuso Lee pasirodymus televizijoje, o ką jau kalbėti apie lygiu bosus, kurie tiesiog prasilenkia su žmogiškumu ir prideda visiškai nelauktų sci-fi elementų.
Prieš pradėdamas Alpha Protocol tikėjausi žaidimo nors dalinai atitinkančio realius šnipų kriterijus, peržaidęs žaidimą keletą kartų, galiu pasakyti, kad šnipinėjimas tai lyg neįgyvendinta svajonė. Bandyti žaisti tyliai sugebės nekiekvienas, bukas dirbtinis priešininkų intelektas sugadins visas įmanomas sėlinimo galimybes, ką jau ten apie sėlinimą, priešai be jokių emocijų lenda jums po kulkomis, retkarčiais nesupratę pradeda laipioti kopečiomis ar tiesiog sustingsta vietoje. Sustings ne tik priešininkai, bet ir jūs, naudojant skylėtą priedangos sistemą. Nepaslaptis, kad mechanika žaidime viena iš silpnesnių pusių, nepadeda ir tokios smulkmenos kaip laužymasis į terminalus ar spynų rakinėjimas. Jei žaidimas turėtų nors kažkiek panašų gameplay’ų kokį matėme Splinter Cell: Conviction, viskas galėjo būti kitaip.
Reiktų paminėti ir lygių dizainą, kuris, nors ir atrodo ne pats dailiausias, turi įdomių sprendimų. Visų pirmą prieš užduotis lankysitės savo apartamentuose, kaip ir pridera slaptajam agentui. Veiklos daug nesitikėkite, bet va pavyzdžiui galima pakeisti Maiklo išvaizdą arba pažiūrėti žinias. Vietinio kompiuterio pagalba ir naujos įrangos įsigyti galima, arba spintoje pasikeisti apdarus. Pačios užduotys vyksta keliuose miestuose, pabuvosite Maskvos sniegynuose, Romos griuvėsiuose ir panašiai, patys lygiai kuriuose vyksta užduotys – nemaži. Paprastai yra keletas būdų nukakti į vieną ar kitą vietą ir tai džiugina, geriau paieškojus galima ir kokių vertingų patobulinimų rasti ar tiesiog pinigų jūsų išlaidoms.
O išlaidauti yra kur. Ginklai, modifikacijos, nauji kostiumai, net informacija. Pastaroji nedažnai sutinkamas reiškinys žaidimuose, pavyzdžiui vietinio tinklo pagalba galite įsigyti žemėlapį kuris rodys patruliuojančių sargų maršrutus, arba primokėjus didesnę sumą būsite nematomas vaizdo kameroms. Ginklų tobulinimo galimybės tiesiogine to žodžio prasme pritrenkia, kiekvienas ginklas turi tokias savybes kaip taiklumas, atatranka, stabilumas, daroma žala, apkabos dydis, žodžiu RPG fanatikams tai yra atgaiva. Gaila, kad mechanikos pagalba šios galimybės prarandą savo žavesį. Nepagailėjo ir tokių dalykų kaip skirtingos kulkų rūšys ar įvairios granatos ir kiti įtaisai, viskas gražu, bet va kaip realiu laiku juos reikia naudoti, prisimeni visus nepatogumus. Vieno klavišo paspaudimu jų nepakeisite, turite atsidaryti specialu meniu išsirinkti norimą įtaisą ir tuomet grįžus jį naudoti. Greičiausiai kūrėjai negirdėjo apie tokius dalykus kaip „shortcut“ ar ką nors panašaus kas palengvintu žaidėjo sąsają.
Pabaigai pasilikau saujelę minčių pasvajoti, koks gi galėjo būti žaidimas, jei viskas būtų savo vietose. Atrodo trūko visai ne daug, subalansuotos mechanikos, sklandžių animacijų, šių dienų grafikos ir žaidimas tikrai rastų vietą daugelio casual žaidėjų lentynose. Savu laiku Obsidian žaidimai turėjo viską ir atrodė puikiai, kodėl dabar studija nesugebėjo pilnai išnaudoti pasirinkto varikliuko, kaltint galima tik kūrėjus arba leidėjus, kurie irgi prisidėjo prie šios nesėkmės. Prisidėjo ir krūvos klaidų, tačiau kaip ten bebūtų yra tokia kategorija žaidėju, kuriems šios problemos nesukelia didelio nepasitenkinimo. Tai žaidėjai kurie vertina žaidimus ne pagal jų išvaizdą ar klaidų skaičių, bet tokias vertybes kaip įtraukiančią atmosferą ar platų galimybių ratą. Jei ieškai kokybiško žaidimo savaitgaliui, tai tikrai ne tai ko tau reikia. Jei nori rimto iššūkio, kuris iš pradžių nors ir neatrodo patrauklus, vėliau vis labiau įtraukia, pasvarstyk apie žaidimo įsigijimą.
