Dirbdami su „Guitar Hero: Warriors of Rock“, kūrėjai vis kartojo, kad ši dalis, lyg grįžimas prie serijos šaknų. Aišku kalba sukosi apie dainų sąrašą ir bendrą žaidimo atmosferą, bet kaip paaiškėjo jau žaidžiant, tas „grįžimas“ daugiau ar mažiau pasireiškė visose srityse. Kai kuriais atvejais tai gerai, kai kuriais nelabai, bet kad naujojo žaidimo nesupras naujokų minios, tai faktas.

Tiesa serijos „senbuviai“ irgi neliks visiškai patenkinti, nes gyvenime yra dalykų prie kurių geriau negrįžti. Pradėsiu nuo mažiausiai su pačia žaidimo eiga susijusio dalyko t.y. grafikos, vartotojo sąsajos ir bendros atmosferos. „Guitar Hero: Warriors of Rock“ kaip ir pirmosios žaidimo dalys visa savo išvaizda deklaruoja savo polinkį į sunkų metalą. Žaidimo vaizdai šaržuoti, kuriami naudojant klasikinės sunkiosios muzikos epochos simboliką. Gitarom it kirviais mosuojantys roko ir metalo dievai kaunasi dėl teisės dominuoti pasaulyje. Po jų vėliavomis buriasi armija, kurios kariai nejausdami nei gėdos nei saiko grimuoja savo veidelius, vilki kniedėmis prištabeliuotą odą ir staiposi kaip „Lordi“ per Euroviziją.

Visa tai yra gerai, nes jaunai kartai tai atrodo tiesiog juokingai. Vyresniems šis vaizdelis irgi greičiausiai sukels šypseną, tačiau ji bus su krisleliu nostalgijos, primenanti jaunystę ir uždraustąjį vaisių, perfotografuotą „Kiss “ plakatą slepiamą apatinių rubų spintoje. Klausimas tik kodėl šiuos vaizdus lydinti vartotojo sąsaja ir meniu langai atrodo pasenę. Ne, ne tą gerąja prasme. Jau spėjote įprasti prie to, kad ritmo žaidimai yra vienu mygtuku pasiekiama pramoga? Patys kalti, pamirškite tai. Norint kažką „ant greituko“ pakalti žaidžiant „GH:WOR“ teks prasibrauti pro tankų menių langų mišką, taip išdeginant kūriniui turėtas kelias minutes laiko.

Tas pats liečia ir kampanijos režimą, kuriame vėl neliko pasirinkimo laisvės. Aš asmeniškai visiškai nesinervinu, kad norint atrakinti vieną ar kitą „Setlist“ tenka privaloma tvarka sugroti 5-7 dainas. Patinka jos ar ne, bet pirkdamas žaidimą esu pasiryžęs išmėginti KIEKVIENÀ jo siūlomą dainą. Kiek žaidžiu ritmo žaidimus, visuomet juose atrandu naujo skambesio, naujų žanrų ir naujų grupių kurių vėliau klausausi. Kita vertus dalį žmonių norinčių iškart pradėti nuo pavyzdžiui nuo „Dire Straits“ toks kūrėjų žingsnis suerzins. Juolab, kad jau nuo „Guitar Hero: World Tour“ laikų prasidėjęs liberalėjimas penktoje žaidimo dalyje pasiekė aukščiausią tašką. Kūrėjai vis dar iškeldavo kažkokias užduotis „atrakinamoms“ dainoms, bet tuo pat metu per daug nenurodinėjo ką turėtum groti. Ši savybė, o taip pat ir pastebimai „skystesnis“ (skambesio prasme) garso takelis, pavertė „Guitar Hero V“ megahitu. Žaidimas suviliojo ir sugundė gausybę su sunkia muzika sąsajų neturinčių žmonių, tad natūralu, kad išmėginę „GH:WOR“ jie jaučiasi it gavę šlapiu skuduru per veidą. Čia pat verta paminėti, kad buvo atnaujintas ir natų greitkelis (highway), jame atsirado naujų elementų ir blizgučių, kurie bus vienodai nepriimtini tiek naujokams (nes trikdo), tiek senbuviams (nes erzina).

Pats dainų parinkimas irgi savotiškas žvilgsnis atgal. Aš asmeniškai naują žaidimo garso takelį vertinu palankiai. „GH:WOR“ siūlo 93 gabalus, kurių pusę galima vadinti sunkaus roko klasika, o kita pusė turi kietą metalinį skambesį. Patikusių dainų žaidime vos trečdalis, bet jei „Guitar Hero“ daugiau žaidžiam nei klausomės, patikusių dainų kiekį galima būtų padvigubinti. Tiek sudėtingų kompiliacijų, sunkiai sugrojamų jau Hard ar kartais net Medium lygiais, senai nemačiau jokiam ritmo žaidime. Vis tik greta turiu pripažinti, kad bendrąja prasme muzikos parinkimas stokoja šarmo, galingų, uždegančių kūrinių. Tikėtina, kad tai lemia serijos gyvavimo laikas ir gausus pernai pasirodžiusių žaidimų kiekis. Metalinės scenos ikonomis tapę kūriniai, ritmo žaidimuose pasirodė jau po kelis sykius, tad dabar kūrėjai stengėsi sukurpti kažką iš to kas liko. Rezultatas gavosi neblogas, tobulu jo nepavadinčiau, bet priežasčių kodėl jis turėtų nepatikti žmogui su GH esančiam dar nuo „Harmonix“ laikų irgi nematau.

Aišku garso takelyje stebina kai kurios dainos apšilimui. Tarkim kokie nors „Nickelback“ čia visiškai nesižiūri, o panašios kompleksijos kūrinių septintajame dešimtmetyje buvo debesys. Geriau jau būtų parinkę kažką iš jų, bet šioje vietoje greičiausiai suveikė komercinis modelis. „Nickelback“ pavadinimas ant pakuotės tikrai parduos vieną kitą žaidimo kopiją. Tas pats liečia ir „Queen“ kurinį „Bohemian Rhapsody“. Aš jį tiesiog dievinu, bet turiu pripažinti, kad groti pianino partijas gitara yra… Mažų mažiausiai keista ir „neskanu“.

„GHWOR“ turi visus serijai būdingus žaidimo režimus, bet „Quickplay+“ galimybės buvo šiek tiek išplėstos, o klasikinis „Career“ virto „Quest‘u“. Dauguma kritikų kvestionuoja kūrėjų sprendimą karjerą perteikti nuoseklios, ne ypač patrauklios ir neįsomintinos istorijos fone, bet man pats sprendimas patiko. Galbūt kažką panašaus derėtų pritaikyti ir labiau masėms skirtuose ritmo žaidimuose, mat naujasis režimas išties priartėja prie „žaidimo“ sąvokos. Eiga paprasta. Mums reikia sugroti kiekvieno žaidimo herojaus setlist‘ą tam tikram žvaigždučių kiekiui, tuomet herojus tampa mitine būtybe kariu ir mes judam toliau. Quest‘o viduryje (atrakinus 4 herojus) visų serijos gerbėjų laukia šioks toks siurprizas, tuomet atrakinami likę 4 kariai ir žaidėjas subūręs dviejų grupių komandą puola žaidimo bosą. Skirtingai nei viduryje esantis siurprizas, boso kova niekuo neįspūdinga, apart fakto, kad finalinį kūrinį „Megadeth“ sukūrė specialiai žaidimui, tad pati jo „sugrojimo“ eiga tikrai iššaukianti.

Su žaidimo sąvoka „Quest“ režimas suartėja tuo atžvilgiu, kad kiekvienas herojus turi tam tikrų super galių. Pas vieną herojų „Star Power“ pildosi nuolat, iš eilės sugrojus bet kurias 10 natų, pas kitą maksimalus taškų daugiklis yra ne X4, o X5 ir t.t. Herojui įgavus kario formą, ši savybė tampa dvigubai galingesnė. Natūralu, kad dėl tokios pagalbos, net ir sunkiai įveikiami kūriniai, juos vis tik sugrojus, įvertinami didžiuliu kiekiu žvaigždučių. Tiesa ši žinia džiugins neįlgai… Netruksi suprasti, kad GH atsisakė klasikinės 5 žvaigždučių sistemos ir dabar priklausomai nuo kūrinio ilgio, sudėtingumo ir pasirinkto herojaus, galima nesunkiai surinkti 7 ar visas 10 žvaigždžių. Quickplay+ režime aktyvuojant visų 4 žaidėjų super galias galima siekti ir 40 žvaigždučių įvertinimo.

Pabaigai dar norisi paliesti tą žaidimo vidurio siurprizą. Įpusėję „Quest‘ą“ apleistoje oloje, už krioklio rasim akmenyje įstrigusį kirvį. Norėdami jį paimti turėsim įveikti 7 dalių „Rush“ atliekamą kūrinį „2112“. Toks kūrėjų sprendimas mane pribloškė. Visų pirma dėl to, kad jis labai gerai įgyvendintas. Gaunasi tokia savotiška mini roko operą, kur tarpus tarp skirtingų kūrinių užpildo grupės narių skaitoma istorija. Kiekvienas kūrinys atliekamas dainos tekste aprašomose aplinkose, fone gausu simbolikos ir apskritai viskas labai gražu. Likau sužavėtas, nepaisant to, kad niekada nebuvau didelis „Rush“ kūrybos gerbėjas. Toks žaidimo vidurys gal labai nenustebintų, jei jis būtų pateiktas kurioje nors „Rock Band“ dalyje, bet aptikti kažką emociškai skanaus „Neversoft‘ų“ žaidime tikrai nesitikėjau.

Apmaudu, kad po tokio šaunaus vidurio vėliau „Quest‘as“ grįžta į tas pačias vežėčias ir didysis žaidimo finalas nė iš tolo neprilygsta tam, ką tenka patirti su „2112“.

Įveikę Quest‘ą atrakintus herojus ir jų savybes galėsim naudoti ir „Quickplay+“ režime. Turint galvoje, kad šis režimas papildytas gausybe naujų pasiekimų ir apdovanojimų, tikėtina, kad būtent su juo daugiausiai laiko ir praleisi.

Išvados
Reziumuodamas galėčiau tik spėti, kad bendrą žaidimo vertinimą nemažai įtakoja ir žaidimo leidėją „Activision“ slegiantis melžėjos sindromas. Žaidėjai ir kritikai turi rimtą pagrindą įtarti kiekvieną naują, bet kurios „Activision“ serijos žaidimą nenuoširdumu ir sieti su vienašališkais siekiais pasipelnyti. „Guitar Hero: Warriors of Rock“ nuoširdumu irgi nespinduliuoja (T. Schafferis su „Brutal Legend“ šios tematikos kartelę iškėlė ypač aukštai), bet labai peikti jo irgi neturiu už ką. 93 dainos yra daug. Kiek erzina, kad dalis jų sudėtos ne laiku ir ne vietoj, o mes gitara turim atlikinėti neįtikinamai skambančias sintezatorių partijas. Nauji siūlomi įrankiai irgi neblizga, ypač turint galvoje tai, kad juose nebemontuojami lietimui jautrūs „tap‘eriai“, nors pačiame žaidime pateikiama krūva jiems skirtų natų. Suprastėję meniu langai ir kitos smulkmenos pliusų neprideda, o žiauri naujovių stoka (ypač lyginant su konkurentų sprendimais) verčia manyti, kad GH ir toliau plaukioja savose šultyse. Iš esmės taip ir yra, bet tai savaime tai nėra taip jau blogai, ypač turint galvoje žmones nenorinčius ar negalinčius papildyti savo žaidimų papildomai parsiunčiamomis, mokamomis dainomis.

Po ilgos pertraukos tai pirmas „Guitar Hero“ žaidimas kurio nerekomenduočiau naujokams ar žmonėms norintiems išmėginti kažką iš šios serijos. Tai produktas skirtas tiems, kas plastikines gitaras laužo jau ne pirmi metai. Tiems, kas prisimena senas „Guitar Hero“ dalis ir yra pasiruošę nekreipti dėmesio į trūkumus.