Ko tik „Ubisoft“ nebandė daryti su savo „Tom Clancy“ žaidimų serija: ir trečiojo asmens komandinę šaudyklę kūrė, ir „stealth” veiksmo žaidimus siūlė, o galiausiai netgi strategijos gerbėjus pradžiugino visiškai neseniai pasirodžiusiu kūriniu „EndWar“. Žinoma, kai už istorijų stovi toks stiprus rašytojas, kaip Tom Clancy, tai bent jau nereikia sukti galvos dėl geros siužeto linijos. Jis jau pasistengs, kad mus pasitiktu preciziškai sumodeliuotų galimų pasaulio įvykių scenarijai. Bet nespėjus atsigauti po strateginių mūšių Europoje, „Ubisoft“ jau kelia mus į padanges su nauju darbu – „Tom Clancy HAWX“ (o tiksliau – „High Altitude Warfare – Experimental).

Žaidime mums tenka sekti to paties pavadinimo eskadrilę bei jos lyderį – majorą David Crenshaw. „HAWX“ istorija pasakoja, kad tuomet kai jūs esate paskiriamas šio būrio vadu 2014-aisiais, JAV Oro pajėgos nusprendžia išformuoti ją, sekant „Ghost Recon Advanced Warfighter“ žaidimo įvykiais. Tiesa, prieš tai jums netgi tenka susitikti su pastarojo žaidimo veikėjais. Netekęs darbo Crenshaw nusprendžia, kad laikas užsidirbti duonai ir pradeda dirbti privačiai karinei bendrovei – „Artemis“, kuri dirba įvairioms pasaulinėms korporacijoms ir Brazilijos vyriausybei. Tačiau vieną dieną „Artemis“ užpuolą JAV. Crenshaw negalėdamas pakęsti tokių veiksmų grįžta namo ir pradeda daryti tai, ką moka geriausiai – ginti savo šalį. Žinau, skama kiek pompastiškai, bet skraidyti už JAV oro pajėgas yra tikrai ganėtinai geriau.

Jau nuo pat pirmųjų akimirkų „HAWX“ sužavi savo paprastumu ir ganėtinai lengvu valdymu. Visa tai netgi didžiausių naujokų šioje srityje neturėtų atbaidyti. „Ubisoft“ tikrai puikiai padirbėjo derinant prieinamumą paprastam žaidėjui. Gana didelė naujovė šioje srityje yra „ERS“ sistema (vadinamoji Enhanced Reality System), kuri danguje nupaišo ratus, kuriuos visus teisingai įveikus yra gaunamas koks nors bonusas. Pavyzdžiui, išvengiama į jus lekiančios raketos ar apeinamas radao matomas laukas. Štai vienoje užduotyje įjungus „ERS“ sistemą ir sekant šiais lankais mus neužfiksuoja priešų radaras, o tai leidžia be problemų priartėti ir sunaikinti bazės gynybą. Tiesa, nevertėtų pervertinti „ERS“. Tai tikrai nėra įrankis, kuris leidžia kiekvienas užduotis pereiti palengvintu režimu: jos panaudojimas nėra toks visapusiškas, kaip galėtų atrodytu, bet visgi vietomis labai praverčia.

Bet jeigu kartais taip jau nutiko, kad naujasis „HAWX“ pakliuvo į rankas dideliam skraidymo asui, tai žaidimas siūlo galimybę išjungti visą kompiuterio teikiamą pagalbą skrydžio metu. Kuomet skrendama be šios pagalbos, jūsų naikintuvas turi galimybę atlikti daug aštresnius manevrus, siekiant išvengti raketos. Ir nors jaučiant naikintuvą tokius dalykus galima bandyti atlikinėti, bet nereikia pamiršti, kad visada išlieka padidintos rizikos tikimybė, jog mūsų aparatas atsisakys veikti. Tokių maneverų metu įprastas vaizdas yra perjungiamas į plataus masto kamerą, kurios pagalba geriau galima stebėti naikintuvo padėtį erdvėje ir atskrendančios raketos trajektoriją. Ir nors persijungus į tokį vaizdą naikintuvo valdymas tampa žymiai sudėtingesnis dėl nepastovios kameros, bet gerokai padidina šansus išvengti raketos.

Pats žaidimo „gameplėjus“ yra labai intensyvus ir neabejotinai patiks tiems, kam laukimas ne išeitis. Kartais virš pasaulio didmiesčių įsiplieks tokie oro mūšiai, kad net rankos gali suprakaituoti valdant savo oro gražuolį. Realiai žaidime yra daugybę įvairiausių užduočių, kurių kiekviena reikalauja vis kitur sukoncentruoti savo dėmesį. Yra čia ir bombardavimo reidai, draugiško objekto palyda ir panašiai. Bet vargu ar tai būtų įmanoma sulyginti su jausmu, kuris apima tikro oro mūšio metu. Tačiau tai tik maniškiai pastebėjimai – kiekvienas nuotykius ore supranta skirtingai. „HAWX“ iš viso mums siūlo 19 vieno žaidėjo kampanijos misijų, kuriose mums teks aplankyti pačias įvairiausias vietas visame pasaulyje: Vašingtonas, Artimieji Rytai, Meksikos pasienis, Tokijas, Nevados valstija ar Rio de Žaneiras.

Nėra itin didelė paslaptis, kad „HAWX“ yra daugiau arkadinio stiliaus žaidimas, nei dangaus simuliatorius. Dėlto labai nesiginčija nei kūrėjai, nei žaidėjai ir todėl, mes kiekvieno skrydžio metu be didesnių problemų disponuojame net iki 100 raketų. Sakysite nesąmonė? Žinoma. Bet kuomet progresuoja žaidimas prieš jus yra metamos vis didesnės pajėgos. Ne tik priešiški naikintuvai bandys jus pašalinti iš žaidimo, bet ir laivynas, sausumo įtvirtinimai ir panašiai. Atsilaikyti prieš tokią jėga mes galėsime su įvairiausiomis raketomis, pabūklais ir priešraketinėmis raketomis. Mūsų dispozicijoje bus nerealiai daug griaunamosios jėgos. Tai nerealu, bet užtat labai smagu. O ir šiaip, nesuprasčiau šio žaidimo jeigu jame reiktų nuolatos tūpti ir pasipildyti atsargų. Tam yra kiti žaidimai.

O prakalbus apie mūsų arkliukus (arba naikintuvus), tai kampanijos metu turėsime galimybę atrakinti daugybę žymių dangaus erelių. Išbandyti galėsime ir žymųjį „F-22 Raptor“, „F-117 Nighthawk“, taip kitų šalių naikintuvus: MiG, Eurofighter ar Saab. Tiesa, nors vizualiai mes turime galimybę rinktis tarp daugybės įvairiausių modelių, bet realiai visų jų valdymas beveik nesiskiria. T.y., pakilus su kitu lėktuvu, daug vargti prisitaikant tikrai neteks. Taip pat verta pažymėti, kad nors žaidimo veiksmas vyksta 2014-aisiais, bet visgi tikriausiai naikintuvų pasaulyje tai metais pernelyg didelių pokyčių neturėtų nutikti. Kadangi pirmiausia pradėsime žaisti būtent už senesnio modelio naikintuvus, o tik vėliau galėsime prisiliesti prie moderniųjų paukštukų.

Kalbant apie žaidimo tinklinį ar bendradarbiavimo režimus – tai jie čia yra. Mes turime galimybę susijungti su dar trimis draugais padangių mūšiuose. Ši galimybė neabejotinai praskaidrina kampanijos režimą ir neabejotinai jo įdomumas išauga. Netgi kiek daugiau pažaidus, grįžti į paprastą kampaniją, kur mus lydi tik kompiuterio valdomi naikintuvai, nelabai norisi. Žmogus yra žmogus. Tuo tarpu tinklinis režimas yra gana skurdus. Mums siūloma tik iki 8 žaidėjų palaikantis komandinis „Deathmatch“ režimas. Mūšiai šiuo atveju vyksta 19 žemėlapių, kurių visi sukurti pagal kampanijos misijas.

Didžiausia žvaigždė žaidime – naikintuvai. Netgi žvelgiant tik iš grafinės pusės, tai jaučiasi labai aiškiai. Prie kiekvieno iš jų modelio, matosi, dirbta daug ir sąžiningai. Nuo sparnų atsišviečia saulė, varikliai atrodo tikrai veikiantys, o po raketų paleidimo lieka didelis dūmų dėmesys. Kitos aplinkos iš toli taip pat atrodo neblogai. Vis dėlto, jos buvo kurtos pasinaudojant tikromis palydovų nuotraukomis, taigi bent jau galime būti tikri, kad pilotai danguje pasaulį mato labai panašiai. Tik šiuo atveju nevertėtų priskristi arčiau, nes tuomet visas žavesys dingsta labai greitai. Namai atrodo kaip paprastos kartotines dežutės, o medžiai…. na, sakykim, į medžius jie tampa nelabai panašūs. Kartais, ypatingai kuomet ekrane vyksta daug veiksmo, iškyla kadrų kaitos problemų, bet dažniausiai taip pasitaiko sąlyginai retai ir bendram žaidimui nelabai turi įtakos.

„Tom Clancy HAWX“ yra puikus žaidimas. Svarbiausias aspektas – tinkamas nusiteikimas. Nepirkite jo, jeigu jus domina tik tikroviški oro simuliatoriai, jeigu viso sandėlio vežiojimasis kartu kelia jums neigiamų emocijų ar negalite pakęsti taškų gavimo už priešininkų numušimą. Tuomet tai tikrai ne jums skirtas produktus, geriau archyvuose pabandykite susirasti „IL-2 Sturmovik“. O tiems, kam arkada danguje ne kliūtis, o netgi grynas malonumas, kas tiesiog nori atsipūtęs paskraidyti naujausiais naikintuvais, pasimėgauti tikrai ne prasčiausia istorija ir per vieną mūšį nukauti nemažiau 30 priešų, tas „HAWX“ turėtų sutikti išskėstomis rankomis. Ir nors netgi vertinant iš arkadinės pusės, aiškiai matosi keletą problemų, bet visgi tai yra pakenčiamas produktas, kurį tam tikra žaidėjų grupė su malonumu priims.