Šiaurės pašvaistė

„Į šią Bedugnę,

Visatos įsčias, o galbūt ir kapą,

Kur jūra, krantas, oras ir ugnis

Pirmykščiam maišale sumišę tvyro,

Nors šiaip jie amžinai privalo grumtis,

Nebent Kūrėjas Visagalis lieptų

Šiems gaivalams naujus pasaulius kurti –

Į šią Bedugnę atsargus šėtonas,

Ant krašto pragaro sustojęs, žvalgės

Iš anksto apmąstydamas kelionę.“

(John Milton, „Prarastas rojus“, antroji knyga“)

Tokiu epigrafu prasideda modernaus eretiko Philip Pullman knyga „Šiaurės pašvaistė“, pagal kurią sukūrė filmą „Auksinis kompasas“ (taip vadinosi knyga Amerikoje), o netrukus ir žaidimą. Pirmasis knygos sakinys skamba maždaug taip: „Laira su savo demonu ėjo per temstančią menę…“

Eretikas

Taigi Philip Pullman, kuris savo kūriniuose apie bažnyčią kalba vos ne kaip viduramžiuose, parašė trilogiją „Jo tamsiosios jėgos“ („His dark materials“), kurią sudaro jau minėta „Šiaurės pašvaistė“, „Aštrusis peilis“ ir „Gintarinis žiūronas“. Kodėl visa tai žinau? Nes aš skaičiau. Knygos pabrėžtinai yra taikomos „vyresniems paaugliams“. Toks užrašas yra ant galinio viršelio. Bet kokius dalykus diega vaikams… Žmonės ir jų demonai, daugybė paralelinių pasaulių, dulkės ir bažnyčia, kuri dėl visko kalta, kuri už visko stovi. Kodėl aš visa tai žinau… Nes aš pats skaičiau. Nuo pirmosios raidės iki paskutinio žodžio, laukiau kiekvienos trilogijos dalies ir toje trilogijoje buvo visko: žudynių, nuplėštas lokio žandikaulis, kuriuo visa kino salė žavėjosi ir paskutinėje knygoje mirštantis Dievas, kuris vaizduojamas kaip iš proto išėjęs senukas. Šiuolaikiškas eretikas su užmoju skiepyti vaikams savo šlamštą, kurį aš būčiau linkęs už tokius dalykus pakarti. O gal manyje apsigyveno Altair dvasia? Kaip ten bebūtų, aš knygas mylėjau, o dabar jų nekenčiu. Bet kai žiūrėjau filmą, o paskui ir žaidimą žaidžiau – šypsojausi. Jie viską adaptavo vaikams, jie viską sugadino. Erezijos išsisklaidė, todėl dabar tai tuščias, negyvas pasaulis. Toks, kokiais būna vaikai, kai juos atskiria nuo jų demonų…

Apie raudonas meškas

Įsijungus žaidimą mane pasitiko Serafina Pekala, nesenstanti ragana, kurios balsas gyrė keliones, patirtas kartu su Laira (pagrindinė visos trilogijos veikėja). Tada labai staiga ir netikėtai žaidimas meta mus į ten, kur filmas ir knyga ruošiasi pabaigai: Laira sėdi ant baltojo lokio Joreko Bernisono ir jie leidžiasi per sniegynus ieškoti Rodžerio, Lairos koledžo bendramokslio. Hah. Nereikia nė jokių demonų. Laira ir lokys. Lairos demono nė kvapo. Na aišku, po pasilakstymo sniegynais (fone, tuo tarpu, skamba visai padori muzika) ir po daužymosi su vilkais ateina metas skirtis. Tada Laira ir prisimena savo ištikimąjį demoną Panteleimoną (arba tiesiog Paną). Ką vertėtų žinoti apie demonus? Pagrinde tai, kad kol esi dar vaikas – tavo demonas gali keisti pavidalą, o kai galutinai subręsti, jis turi pasirinkti kurį nors vieną ir taip visą likusį gyvenimą išbūti. Jeigu miršta žmogus – demonas taip pat, nepriklausomai nuo to kur yra ar ką daro. Atstumas, kurį gali nueiti demonas ar žmogus vienas be kito yra labai ribotas, todėl jie visuomet turi laikytis drauge. Raganos, tarp kurių ir Serafina Pekala taip pat turi demonus, tačiau jos gali išlaikyti kur kas didesnį atstumą nuo savo demono. Bežaidžiant iškart paaiškėja, kad Panas gali pasiversti vos keturiais siūlomais gyvūnais. Kiek pamenu vilpišys, kažkoks paukštis, žebenkštis… Na, skirtumo ar įtakos tai žaidimui neturi jokios. Viena demono forma leis užsikabinti už karties, kita daryti kūlversčius ir pan. Na tikrai ribotas žaidimas, visa tai buvo padaryta tik tam, kad būtų padaryta apskritai kažkas. Niekas ten per daug nesigilino ir nekvaršino sau galvos ar reikia taip, ar taip. Darė, kišo viską, ką tik žinojo apie Pullmono darbus ir viskas. Ir baigtas kriukis. Visiems ten nusispjauti, kad Philipo Pullmono sukurta visata labai kompleksiška ir plati, visko daug, platoka duomenų bazė, labai gražiai perteikti pasauliai. Mūsų, beje, pasaulis taip pat yra. Žmonių, kurie neturi demonų. Ir antrojoje knygoje į nuotykius įsitraukia berniukas iš mūsų pasaulio, vardu Vilis, bet apie tai vėliau, kada rašysiu apie „Aštrųjį peilį“ (jei dar šito pavadinimo nepakeitė)… Taigi dar kartą grįžkime prie baltojo Joreko Bernisono auksiniais šarvais. Balta spalva simbolinė… Norėčiau žaidimą palyginti su baltu popieriaus lapu, kuris tuščias tuščias, o kažkas stengiasi įrodyti, kad jame kažkas yra. Taigi išsikvėpėt, kolegos. „Fentazi“ žanras pasidarė skystas skystas ir toks miniatiūrinis, kad jo nė nebepastebi tokiuose konkrečiuose kūriniuose kaip „Auksinis kompasas“, žaidimas. Galbūt jei ekrane per baltą sniegą bėgtų raudona meška viskas būtų kitaip…

Padavimai ir legendos…

Kaip ten bebūtų, žaidimo pasaulis ir istorija, kurie buvo kurti remiantis paties Pulmano knyga, neįtikina. Maža to, mesiu dar didesnį akmenį… Nors net ne akmenį, o jau visą uolą į žaidimo kūrėjų daržą ir pasakysiu, kad už Golden Compass geresnis net Haris Poteris, su visu krepšiu žaidimų apie save. O tai jau įžeidimas žemiau bambos. Reikėtų gerokai susimąstyti, ypač jei yra ketinimų kurti daugiau žaidimų Pulmano romanų tema. Nors jei manęs prašytų draugiško patarimo, tai kitą kartą siūlyčiau iš vis gerai pamąstyti, ar žaidimą pagal tokį nuotykių romaną apskritai galima padaryti. Pinigai tai lieka pinigais, bet kalbant apie mus, žaidėjus ir apie žaidžiančius vaikus. Susimildami, Shiny Entertainment, kiek galima? Aš jums visą gyvenimą būsiu dėkingas už super charizmatiškąjį Earthworm Jim, aš jums pasiruošęs kojas nubučiuoti už MDK, bet kas čia… Jūs jau parodėte kaip mokate kurti kažką pagal filmus su savo Enter the Matrix. Jūs jau parodėte, kad nemokate ištaisyti praeities klaidų su The Path of Neo. Todėl aš turiu pagrindo jūsų labai labai prašyti, kad žaidimų kūrimą pagal „Jo tamsiosios jėgos“ trilogiją nutrauktumėte. Tai yra absurdas ir jūs tai puikiai žinote…

Džeimsas Bondas tiki pasakomis

Kvaili sumanymai, pasirodo, gimsta ne tik žaidimų, bet ir kino pramonės senbuviams. Įdomu gi, kam šovė į galvą į vieną krūvą vėl suvaryti Danielį Craigą ir Nicole Kidman? Apie Craigą kol kas nekalbu. Kidman, tuo tarpu, yra labai talentinga ir gražiai atsiskleidžianti aktorė, tačiau piktos arogantiškos motinos vaidmuo jai netinka. Ypač kai visur aplink – siurealistinės pasakos atmosfera. Tuo tarpu Lordo Asrielio kaip Craigo aš visiškai neįsivaizdavau… O ta dirbtinė barzda atrodė kaip mūsų vietinių teatrų režisierių sumanyta. Žiūrėdamas į N. Kidman jaučiau nemalonų skonį burnoje, o kai jos neberodė – vaizdą gadino Craigas. Kol nepasirodė baltasis lokys ir oreivis Skorsbis su savo neįprasta demone triuše Stelmaria – šlykštėjausi. Ai, bet ką čia ir bekalbėti… Žaidime net vaikščiojimai per lentas ar kartis įgyvendinti nesąmoningai – pusiausvyrai išlaikyti naudojami analogai neklauso, veikėjas kvailai svyruoja, vaikščioti sudėtinga… Kaži kaip ten su PlayStation 3 reikalai? Jeigu tai pusiausvyrai išlaikyti naudojama SIAXIS funkcija, tuomet dar visai gerai turėtų žaistis… O daugiau tai žaidimas kaip negyvas. Net nėra ką pasakoti. Atsistoja Laira ant ledokšnio ir užrašo apačioje, kad vat, guli akmenys kažkokie, galima paimti ir sviesti ir Laira sviedžia. Nuo smūgio ten viršuje kabantis galingas ledo varveklis, kurio net Transformeriai taip lengvai nenulaužtų pradeda skaldytis. Taip, net ne skilinėti, o skaldytis. Net nežinau kaip aprašyti. Nuo vienintelio Lairos smūgio iš delne telpančio akmens ar tiesiog sniego gniūžtės, milžiniškas varveklis neteko tokio gero gero gabalo savo viršaus, lyg koks dinozauras atsikandęs būtų. Tai štai ta vieta mane pribloškė, sėdėjau ir žiūrėjau negalėdamas patikėti. Aš įsivaizduoju kaip tai vaiko smegenis ištampo… Vokietijoje antrojo pasaulinio karo nuotaikomis vaikams buvo duodami maždaug tokie matematikos uždaviniai: „Ateinate į parduotuvę ir ten žydas jus apgauna ant tiek ir ant tiek markių, suskaičiuokite kiek…“ ir t.t. Taip ir čia atrodo: tokį ledo stulpą gabalais išplėšo kažkokia mergaitė akmenukus mėtydama. Nežinau, net nuožmus lokys Bernisonas to daryti neišdrįso. Ir apskritai Laira, kaip mergaitė, žaidime vaizduojama labai jau netaikliai. Kai teko varyti per lūžtantį ledą agonijos perkreiptu veidu, kad tik neišlėktų Jorekas į vandenį, ta nesveika mergaitė šūkavo džiaugsmingus žodelius, lyg sėdėtų karuselėje, stovinčioje vietoje. Haris Poteris, atsimenu, laikėsi kur kas santūriau.

Ir vėl pereiname prie kasečių?

Pamenate dar tuos laikus, kai vienintelis būdas klausytis muzikos mums buvo perkantis paprastas audio kasetes? Taip, ne CD, o kasetes, kurias nuolatos reikėdavo persukinėti norint klausytis tos pačios dainos antrą kartą. Tai va, jei dabar būtų tie laikai, kai mes visi vakarėliuose naudojom standartinius kasetinius magnetofonus, žaidimo įgarsinimas lyg ir ok. Turiu omenyje, niekas nesupyktų. Nes kai išgirdau Pano, Lairos demono įgarsinimą, man taip norėjosi pakišti galva po kokia pagalve, kad net nežinau… Na tragedija, ką galiu daugiau pasakyti? Lairos, mergaitės, ir Pano (vyriškos lyties demono) balsai beveik nesiskiria. Žaidi ir negali suprasti katras čia trata. Mes apie kokį čia dalyką kalbame? Apie mažuosius bambeklius, kurie angeliškais veidais vos pramokę vaikščioti klega ir juokiasi vos jiems pirštą parodai ar apie devynmečius, kurie jau matė rimtesnių dalykų. Devynmečiai gi pas mus ir komiksus skaito, ir kokį nors Cowboy Bebop vakare per LNK įsijungia kai tėvų nėra namie. Čia jums ne juokas. Žaidimas, įtariu, nesugebės patenkinti net vaiko. O grįžtant prie tų kasečių… Berniukas (ar mergaitė?), įgarsinęs Paną puikiai tiktų tiems laikams. Įrašynėtų sau kasetes ir ok. Gal per tą džeržgesį pusės nesigirdėtų…

Jums leidus

Man žaidimo atvirai pagailo, nes jo niekas nežais. Arba atvirkščiai – ža… et, tiek tos. Dabar trumpai apie tai, kodėl, vis dėlto, penketukas. Na, pasijuokiau truputį, pasibaisėjau kiek, galva pakynkavau, paklampojau su lokiu per sniegą, paklausiau nieko tokios muzikos. Visai padoriai. Visai padoriai blogo žaidimo ribose, žinoma. Kas liečia norinčius atsakymų? Skaitykite knygą. Angliškai, lietuviškai… Koks skirtumas, tiesiog skaitykit. Jei neskaitote, žiūrėkite filmą, bet filmas tik pusė to, kas yra knygoje ir dar be autentiškos pabaigos. Žaidimas? O žaidimo tiesiog nežaiskite. Arba stenkitės daryti viską, kad tik netektų…