Su panieka žiūrėjau į lėtai užsimerkiančias Viveco akis. Dievas. Pff… Apsišaukėlis. Nors, tiesą sakant, teko šiek tiek pavargti. Dabar galiu drąsiai teigti – galingesnio už mane nėra. Trumpą triumfo akimirką vėl užgožia lūdesys ir tuštuma. Kas dabar? Ar tai reiškia, kad priėjau liepto galą? Vėl teks klaidžioti po beribes Morrowindo dikynes taip ir nerandant savęs verto priešininko? Staiga supratau kokią nedovatonią klaidą padariau, bet buvo jau per vėlu… Vivecas jau išleido paskutinį atodūsį. Nejučia pradėjau skaičiuoti, kiek „dievo“ mieste yra gyventojų, ir kiek man dar liko strėlių…
Bet apie viską – nuo pradžių.
The Elder Scrolls III: Morrowind – žaidimas, jau tapęs legenda, savo laiku susišlavęs kone visus apdovanojimus. Šis šedevras tapo RGP žanro etalonu, įsirašė į kompiuterinių žaidimų istoriją ir vis dar lieka geriausiu savo žanro atstovu. Klasika nemiršta. Vertinti šį nepakartojama kūrinį pagal standartinius kriterijus (grafiką, siužetą ir t.t.) būtų tiesiog žemą. Jį reikia pajusti, jame gyventi, juo kvėpuoti… Ši mano apžvalga skirsis nuo įprastų žaidimų recenzijų. Tai galite vertinti kaip daugiau grožinės literatūros kūrinį, negu kaip publicistinę apžvalgą. Tačiau belaukiant ketvirtosios The Elder Scrolls dalies, siūlau pasinerti į vieno Morrowind herojaus gyvenimą ir susipažinti su nuostabiu Bethesda Softworks kūriniu arba prisiminti kadaise išgyventą nuostabią istoriją…
***
Atvykimas
Atsibudau lavo denyje po keisto sapno. Šalia manęs stovėjo tamsusis elfas. Turbūt taip pat keliavo šiuo laivu ir įlipo kai aš jau miegojau. Bendrakeleivis buvo malonus, todėl iš karto radom bendrą kalbą. Mums besišnekučiuojant apie praeitos nakties audrą, įsibrovė sargybinis ir paniekos kupinu balsu liepė sekti iš paskos. Girdėjau, kad Morrowindo gyventojai ne itin malonūs atvykėliams. Išlipęs į lauką įkvėpiau pilnus plaučius oro ir pažvelgiau į jau senokai nematytą saulę. Gamtovaizdis atėmė žadą. Girdėjau kalbant, kad Morrowindo gamta, dėl atitinkamu sąlygų, buvo labai kontrastinga ir pilna keisčiausių augalų bei gyvūnų, tačiau tai ką išvydau pranoko visas mano fantazijas. Ryškiai mėlyname danguje, truputi pasislėpusi už debesų, švietė skaisti saulė, nušviečianti Sceyda Neen kaimelį ir jo apylinkes. Naujosios imperijos architektūros pastatai atrodė gana keistai prie varganų vietinių gyventojų trobelių. Aplink augo keisti, už medžius aukštesnį grybo formos augalai ir palkėms būdingi medžiai, numetę lapus ir aplipę neaiškios kilmės lianomis ir dumbliais. Žemiau, prie užpelkėjusių balų augo įvairių rūšių žolynai bei grybai, iš kurių patyrę alchemikai gamino daugybes gėrimų ir eliksyrų…
Vos tik spėjau apsidairyti, prie manęs prisistatė imperijos kariškis ir pareikalavo nurodyti savo rasę. Kvaili imperijos skrupulatai su savo formalumais… Ramiai paaiškinau, kad esu tamsusis elfas, buvau nusiųstas į ofisą baigti forminti dokumentus. Per trumpą laiką spėjau pastebėti, kad į Morrowindą atplaukia daugybė įvairių rasių padarų: ir imperijos gyventojai, ir įvairių kraštų elfai, ir karingieji nordai su orkais, inteligentiškieji bretonai, keistieji humanoidai kajiitai ir argonianai… Taip besistebėdamas, kaip tokia galybė skirtingų kultūrų ir rasių sugeba sugyventi vienoje, kad ir kokioje didelėje saloje, be didesnių konfliktų, nejučia atsidūriau ofise, prie vieno iš pražilusių imperijos biurokratų. Manęs buvo paprašyta nurodyti savo profesiją ir gimimo ženklą – žvaigždyną. Nedrąsiai prisipažinau, kad esu samdomas žudikas, tačiau tai nei kiek nenustebino senioko. Mat Morrowinde žudiko profesija yra gerbtinas ir atsakingas darbas, turintis senas tradicijas. Dėl smalsumo pasiteiravau kuo dar užsiima vietiniai gyventojai. Pasirodo, specialybių spektras yra gana platus. Čia galima sutikti ir barbarą, ir vienuolį. Pilna tiek pirklių, tiek vagišių. Aplinkui vaikštinėja arogantiški burtininkai, nematomi šmirinėja raganų medžiotojai ir „nakties kalavijuočiai“ (nightblade) – keisti burtininkai su nestandartiniais sugebėjimais. Buvau tik vienas iš daugelio. Man galiojo tie patys įstatymai, man, kaip ir visiems, trūko pinigų, manęs už kiekvieno kampo laukė laukiniai žvėrys, pasiruošę perkąsti neatsargaus keliautojo gerklę…
Pirmas kraujas.
Drebėdamas stovėjau eilinės kaimo lūšnos viduryje ir stebėjau kaip po mano kojomis šaukdamas priešmirtinius prakeiksmus parkrito tamsusis elfas. Niekingas mokesčių rinkėjo žudikas, imperijos tvarkos priešas. Nors, tiesa, ir mokesčių rinkėjas, pasak vietinių, nebuvo angelas, tačiau tokie jau Morrowindo įstatymai – akis už akį. Rankoje laikiau aprūdijusį geležinį durklą, kuriuo lašėjo mano pirmosios aukos kraujas. Pats taip pat vos besilaikiau ant kojų. Dar prastai valdydamas savo ginklą, pernelyg drąsiai stojau į kovą su nuvertintu priešininku. Retas mano smūgis pasiekė tikslą, nemokėjau tinkamai užsimoti, greitai pavargau, o priešas kovėsi žinodamas, kad jam tai – kova dėl išlikimo. Vis dėlto aš stoviu čia, o priešas guli ant grindų, jau išleidęs paskutinį kvapą. Dabar telieka atsiimti apdovanojimą už savo kruviną darbą – tokia jau mano, žudiko, kasdienybė…
Skurdas ir prabanga.
Ko reikia geram žudikui? Įgūdžių. Ir atitinkamos įrangos. Už pirmąją „algą“ nusprendžiau nusipirkti kiek padoresnę ekipuotę, nes jau ir aplinkiniai pradėjo iš manęs šaipytis dėl skurdžių drabužių ir net palaikė mane pabėgusiu vergu. Buvau užsirekomendavęs vietinės parduotuvės savininkui, nes kažkada padariau paslaugą jo draugužiui, taigi, tikėjausi gauti nuolaidą, arba bent malonų aptarnavimą. Gavau ir tą ir tą. Buvau sutiktas maloniai, kaip senas draugas, supažindintas su parduotuvės prekėmis. Toli gražu nebuvau turtuolis, tačiau užteko pinigų lankui, keletui strėlių, burtų ir vaistų buteliukų (potion‘ų). Taip pat nusipirkau keletą šarvų, atskiroms kūno dalims. Kadangi mano profesija reikalavo slaptumo, greitų bei staigių išpuolių, nesirinkau sunkių girgždančių šarvų, o pasiėmiau lengvus chitino šarvus, pagamintus iš kažkokių tai vabalų kiautų. Tiesa, iki pilno šarvų komplekto dar trūko keletos detalių, tačiau pritrūko tiek pinigų, tiek pasirinkimas parduotuvėje buvo skurdokas. Na, dėl pinigų buvo galima dar nusiderėti, bet, kadangi aš tikrai nesu itin charizmatiška asmenybė ir nemoku saldžiai gražbyliauti, nesivarginau ir sumokėjau tiek, kiek pardavėjas prašė. Tiesa, sužinojau, kad yra tokių daiktų, kurių nerasi jokioje parduotuvėje – unikalių Morrowindo artefaktų, suteikiančių didelę galią juos radusiąjam. „Kada nors“, pasvajojau, “ aš prisirinksiu krūvą tokių dalykėlių ir nebeskaičiuosiu paskutinių grašių kažkokoje skurdaus uostamiesčio krautuvėlėje…“
Pasilikau šiek tiek monetų nakvynei smuklėje ir kelionei į mano paskyrimo vietą – Balmoros miestą.
Tas platus pasaulis…
Atsibudau ryte ir supratau skaudžią tiesą – flirtuodamas su smuklės pardavėja, išleidau per daug pinigų. Ką gi, teks į Balmorą eiti pesčiomis… O gal ir gerai, pagalvojau. Susipažinsiu su apylinkėmis, keliaudamas turėsiu progos pasitreniruoti šaudyti iš lanko, gal sutiksių kokį malonų pakeleivį. Po keletos valandų jau keikiau save už paleistuvavimą ir pinigų švaistymą… Kelionė trūko be galo ilgai. Mane suklaidino žemėlapis. Atrodė, kad nuo mano kaimelio iki Balmoros vos keli šimtai metrų, tačiau neįvertinau mąstelio. Pasijutau toks menkas ir kvailas sutvėrimas, kai nuvykęs į miestą sužinojau, kad Morrowindo gyventojai ilgus nuotolius įveikia puikiai išplėtotais transporto tinklais. Kelionių paslaugas siūlo tiek jūrininkai, tiek keistų padarų, vadinamų Silt Strider šeimininkai, tiek Magų gildijos burtininkai. Sužinojau, kad parduotuvėse, kurių mieste yra daugybė, galima nusipirkti teleportavimosi magiškų raštų (scrolls), pačiam išmokti teleprtavimosi burtų. Taip pat sužinojau apie paslaptingą teleportavimosi sistemą, kuri jungia senovines deadric tvirtoves. Kada nors pažadėjau sau apie tai išstudijuoti daugiau, kadangi skubėjau pas vieną asmenį, kuriam turėjau perduoti kažin kokį raštą…
Aš tik mažas elfas dideliam mieste…
Po neilgos paieškos aptikęs ieškomo asmens namą, užėjau į vidų. Prieš tai buvau kelis sykius pasiklydes, pataikęs ne į tą adresą. Šiek tiek sunku susiorientuoti kai mieste mažai kas rakina namus ir beveik į visus juos galima įeiti net nepasibeldus. Taigi, pagaliau perdavęs paketą ir raštą reikiamam seniokui, gavau labai vertingą patarimą – susirasti darbą. Anksčiau ar vėliau, tokia mintis būtų šovusi į galvą man pačiam, nes be darbo nebus pinigų. Be pinigų negalėsiu susiremontuoti savo ginklų bei šarvų, nusipirkti būtinų daiktų, žodžiu, be pinigų – nė iš vietos. Nors galėjau paprasčiausiai užsiiminėti vagystėmis ir nusikaltimais ir pragyventi iš to, tačiau tuo metu buvo itin sudėtinga kriminogeninė situacija. Su imperija į Morrowinda atvykusi vagių gildija stengėsi įvesti monopolį juodojoje rinkoje, tačiau tam priešinosi nuo seno veikiantis vietinių nusikaltėlių sindikatas, pasivadinęs „Cammona Tong“. Tai buvo žudikiškas nusikaltėlių karas, kuriame dalyvauti aš nemačiau prasmės. Iš karto atmečiau galimybes dirbti tiek imperijos, tiek vietinių gyventojų šventyklose. Tikrai nebuvau religinga asmenybė. Griežta tarnyba imperijos legione manęs taip pat neviliojo. Burtų beveik neišmaniau, todėl net nesvarsčiau galimybės stoti į magų gildiją. Dar girdėjau, kad į tris didžiuosius Morrowindo „namus“ – įtakingas, senas tradicijas turinčias vietinių gyventojų organizacijas atvykėliui patekti praktiškai nėra šansų, o ir finansinės naudos iš to nėra daug. Galiausiai apsistojau ties dviem potencialiomis darbovietėmis: kovotojų gildija ir „Morag Tong“ – slapta samdomų žudikų organizacija. Ir ten ir ten galėjau uždirbti daug pinigų. Tačiau man dar reikėjo garbės, reikėjo, kad aplinkiniai į mane žiūrėtų su pagarbia baime, todėl pasirinkau „Morag Tong“ ir galutinai susiejau savo gyvenimą su samdomo žudiko statusu…
Tokia buvo pradžia. Aš uoliai treniravausi ir dirbau savo darbą. „Morag Tonge“ įgavau daugiau pasitikėjimo, kopiau karjeros laiptais, kol, galiausiai, tapau organizacijos vadovu. Pinigų turėjau kaip šieno. Po truputį vis labiau ėmiau pažinti milžinišką Morrowindo salą, suprasti jo istoriją, politiką ir religiją, žodžiu, gyvenau sąlyginai normalų gyvenimą. Iki vienos dienos, kol nusprendžiau padirbėti Kajui Kosadesui – seniokui, kuriam pirmosiomis gyvenimo Morrowinde dienomis nugabenau kažkokį slaptą paketą… Buvau įtrauktas į keistą ir sunkiai įtikimą istoriją, kuri pakeitė tiek mano, tiek viso Morrowindo gyvenimą. O kuo visa tai baigėsi, jau perskaitėte pačioje pradžioje.
