Pasiilgstant tikro siaubo

Kartą viename forume Roto13 slapyvardžiu pasivadinęs žmogus parašė:

(…)Aš niekaip nesuprantu, kodėl visi siaubo žaidimai turi panašiai žaidžiami kaip „Resident Evil“ ar „Silent Hill“. Juk yra siaubo FPS ir RPG žaidimų (nebent dar yra tokių apie, kuriuos aš nežinau)! Aš manau, kad „BioShock“ kartais buvo labai baisus – liūnai pagarsėjusio dantisto ir statulos momentai.


Yra krūva tokių žaidimų (pvz.: „F.E.A.R.“, „Clive Barker’s Undying“, „Clive Barker’s Jericho“), bet jie daug mažiau populiarūs nei žaidimai su kosmoso kariais. (…)

Netrukus tame pačiame forume vartotojas slapyvardžiu Vivi22 paliko komentarą:

(…)Manau, kad iš dalies priežastis, kodėl siaubo žaidimai taip panašiai žaidžiasi į SH ir RE, yra ta, kad siaubo žaidimų žanras šiek tiek nusistovėjęs. Negaliu prisiminti nei vieno gero siaubo žaidimo, kurį žaidžiau po PS2/Xbox laikų. Nebuvo nieko gero ir originalaus (na, taip „Dead Space“ buvo pakankamai geras žaidimas, bet originalumo ir baisumo jam trūko).


Aš norėčiau pamatyti kažkokių naujų siaubo žaidimų, kurie būtų baisūs ir originalūs, tačiau greičiausiai tai neįvyks greitai.(…)

Yra skirtingų žmonių su skirtingomis nuomonėmis. Galbūt jie nemanys, kad aukščiau parašytuose cituotuose komentaruose gryna tiesa, tačiau iš dalies su jais sutiks. Nors siaubo žaidimų žanras dar nemiręs, tačiau originalių ir baisių pasirodo, deja, tik vienetai. Žanro gerbėjams iš esmės tenka bandyti kone kas pusantrų metų „kepamas“ „Silent Hill“ bei „Resident Evil“ dalis (dar yra ir keli kiti žaidimai, kurie galėtų tikti į šį sąrašą). Na, žinoma dar yra krūva žaidimų, kurių siaubai labiau juokingi nei gąsdinantys… arba peržaisti „tuos senus gerus“… kaip „Clive Barker’s Undying“, kuris net praėjus dešimtmečiui po jo išleidimo laiko tvirtas pozicijas tarp tų žaidimų, kurių tikram siaubo žaidimų fanui gėda būtų nežinoti.

Kas tu toks?

Šis klausimas labai svarbus kiekviename siaubo filme ir žaidime, nes prastas aplinkinių įvertinimas gali kainuoti gyvybę. „Clive Barker’s Undying“ žaidime tu esi Patrick Galloway, pirmo pasaulinio karo veteranas bei kartu šamanas, primenantis eilinį gatvėj sutiktą žmogų. Įdomu tai, kad žaidimo kūrimo pradžioje pagrindiniu veikėju turėjo būti Count Magnus Wolfram vardu pramintas personažas, su krūvą tatuiruočių bei labai didelėmis jėgomis, tačiau siaubo genijus Clive Barkeris nusprendė, kad toks personažas netinkamas žaidime (jei esi stiprus, neturi ko iš tiesų bijoti). Tuo metu jau sumodeliuotas Count Magnus Wolfram modelis buvo panaudotas viename iš žaidimo epizodų. Nors toks pasirinkimas logiškas, tačiau nemažai daliai žaidėjų sunkiai suprantamas. Nepaisant to, kad net 9 iš 10 herojais tapusių žmonių nuo aplinkinių išvaizda mažai tesiskiria (nėra raumenų kalnai), tačiau vakarų kultūroje ir jos įtakotose šalyse vyrauja nuomonė, kad viskas yra atvirkščiai. Ieškoma heroizmo ten, kur jo nėra taip iš esmės jo ir nesurandant.

Ką tu veiki?

Taip pat svarbus klausimas. Jis pasako tikslus, kurių vedini žmonės pradeda elgtis gana keistai. Pavyzdžiui, dėl galimos šlovės sukuria sau galimybes greičiau gauti galą. Patrick’ą iš dalies būtų galima ir priskirti prie tokių personažų. Juk net žinodamas, kad teks susidurti su kažkokiais baisiais antgamtiniais dalykais, gavęs draugo, Jeremiah Covenant, laišką važiuotų jo aplankyti. Maža to, Patrick’as nusprendžia ant savo pečių užsikelti visas draugo problemas ir išsiaiškinti, kas kaip ir visiškai nesvarbu kokia kaina.

Žaidimas žaidžiamas kaip pirmo asmens šaudyklė. Tenka žudyti įvairiausius keistus padarus ir blogus žmones, spręsti mįsles, paslėptas lygiuose, ieškoti užuominų, leidžiančių suvokti, kas gi tame pasaulyje iš tiesų darosi.

Tos baisios aplinkos…

„Clive Barker’s Undying“ veiksmas vyksta 1923 metais Airijoje. Pagrindinė veiksmo vieta – Covenant’ų namai. Tai – prabangi vieta, užimanti ne tik didelį plotą bei turintį daugybę kambarių, bet ir savo kelis tarnus. Įmantrūs kambarių, salių interjerai, dvelkiantys senovės dvasia, nepalieka abejingų. Bet įdomiausi tikri atradimai slypi ne išorėje, o ten, kur paprastai nepamatysi – tikroje daiktų esybėje. Patrikas pasinaudodamas Gel’ziabar akmeniu gali tai pamatyti. Kartais viskas atrodo taip pat, bet kartais pamatai, kad gražūs paveikslai pavirsta tokiais, kurių tikrai nekabintum ant savo namų sienų (na, nebent tu esi iš tų, kurie siekia Covenant’ų šeimos likimo).

Be namų tenka apsilankyti Stonedžą primenančioje akmenų saloje, pilyje, stebuklingame Oneiros pasaulyje, sode… ir ne sapne bei praeityje. Kiekviena vieta savaip unikali. Skiriasi ne tik aplinkos, bet ir veikėjai su kuriais tenka susidurti. Ne kiekvienas jam būdingoje aplinkoje sutiktas padaras ar žmogus bus priešiškai nusiteikęs. Kai kurie bus labiau vaikščiojančios dekoracijos, kurias galima nužudyti (pvz. avys) nei svarbūs istorijai elementai, tačiau nepasigaukite – kiekvienas elementas žaidime turi prasmę. Kiekvienas jų padeda įsijausti geriau į žaidimo pasaulį.

Nepaisant daugybės lygių bei jų įvairovės žaidime naudojama iš esmės sena lygių sistema. Lygiuose galima rasti pilna durų, kurios būna užrakintos ir atrakinamos tik tuomet kai ateina tam eilė (arba surandi jų raktą… bet, deja, ne visos duris tokius turi). Bet blogiausia ne jos ar jų skaičius, o tai, kad daugumos tokių durų net su sprogmenimis neišsprogdinsi.

Kitavertus, žaidime galima atrasti ir tokių vietų, į kurias užklysti nėra prasmės, tačiau jų atradimas glosto širdį, nes pamatai kažką tokio ko nesitikėjai ir pradedi galvoti apie tai, kaip puikiai viskas „Clive Barker’s Undying“ pasaulyje apgalvota.

Ta nuostabi mirtis!

„Clive Barker’s Undying“ galima laikyti vienu iš tų kelių žaidimų, kuriuose smagu numirti. Nors gal… ir nesmagu, tačiau noras sutikus naują priešą pamatyti savo mirtį pastumia kvailam poelgiui – dideliam suklydimui. Tradicinė pirmo asmens žaidimuose naudojama mirties schema su apsitaškiusiu raudonai ar temstančiu ekranu čia retai kada sutinkama. Kiekvienos rūšies priešas ne tik kitaip puola bet ir kitaip Patrick’ą pribaigia. Pavyzdžiui, piratės prieš nužudydamos pabučiuoja ir paskui perrėžia gerklę. Kad tokios mirtys būtų puikiai matomos kamera iš pirmo asmens perspektyvos pereina į trečio. Taip pat toks kameros pokytis įvyksta ir rodant su istoriją susijusias suskriptintas scenas.

Tradiciškai pirmo asmens šaudyklėms numirti galima tuomet kai baigiasi gyvybės taškai. Bet tam metui ne visai tradiciškai, kai kuriose žaidimo vietose galima padidinti jų galimų turėti skaičių. Tai reiškia, kad iš pradžių lakstydamas su 100 gyvybių, po kurio laiko lakstai jau su 110, o dar po kurio net su 120. Smagiausia, kad skirtingai nei kokiame nors „Quake III: Arena“ šių taškų gautasis perteklius su laiku nemažėja. Tokia sistema labai primena pasitobulinimus, kuriuos galima matyti daugumoje šiuolaikinių MMORPG ar dalyje RPG žanro atstovų. Bet ne tik tuo „Clive Barker’s Undying“ panašus į šiuos žanrus! Patrick’as sugeba vienoje rankoje laikyti ginklą, kitą naudodamas kerams. Būrimo metu naudojama su laiku atsistatanti manos energija. Kiekvienas burtas žaidimo eigoje būna išmokstamas ir kiekvieno prasmė kitokia. Pavyzdžiui, vienas Ektoplazmos burtas leidžia atakuoti taikinį energijos pliūpsniais, o skubėjimo burtas laikinai paverčia Patrick’ą ko gero greičiausiu bėgiku pasaulyje. Be to, kiekvienas burtas gali būti „patobulintas“ su stiprinančiais kristalais, kuriuos galima rasti žaidimo metu.

Kalbant apie mirtis nereikėtų pamiršti žaidimo „bosų“. Kiekvienas iš jų sugeba ne tik skirtingai tave nužudyti, bet ir pats būti nužudytas. Beveik visi „bosai“ žaidime – tai Covenant’ų šeimos atstovai, praeitį atlikinėję įvairius okultizmo veiksmus ir taip įgiję nepaprastų galių bei dalinį nemirtingumą (tokį, kuris leidžia būti gyviems, kol juos kas neužmuša).

Žudymo įrankių arsenalas irgi žavi. Galima rasti klasikinių dvivamzdžių šautuvų, Molotovo kokteilių, revolverių, galinčių šaudyti skirtingomis kulkomis (paprastomis ir sidabrinėmis). Galima rasti ir mažų drakono galvų šaudančių šaltais kamuoliais, giltinių dalgių… Kiekvienas ginklas gali būti panaudotas dviem būdais. Priklausomai, kokį pelės klavišą spausi, taip ginklas ir bus panaudotas.

Siaubo variklis

„Clive Barker’s Undying“ žaidimas „sukasi“ ant pirmosios kartos šiek tiek patobulinto „Unreal“ varikliuko, panašaus į naudotą „Unreal Tournament“ žaidime. Nors tai ir didelis privalumas, tačiau ir trūkumas. „Unreal“ varikliukas sugeba daug, tačiau kaip bebūtų gaila ir jam yra šiokių tokių ribų. „Clive Barker’s Undying“ sugeba ne tik šias ribas pasiekti, bet ir šiek tiek žengti toliau. Žaidime kai kada naudojamas labai sudėtingas lygių skriptinimas. Nepaisant to, visgi, šiek tiek trūksta interaktyvumo. Taip pat nors modeliai žaidimo pasirodymo metui puikiai sumodeliuoti, varikliuko limitai trukdo ant jų vaizduoti geresnes ar/ir permatomas tekstūras. Lygių išsaugojimas bei įkrovimas, žaidžiant su kompiuteriais, kuriems žaidimas pirmiausia buvo kurtas, trunka ilgai ir užima diske nemažai vietos.

Jei tau pasisekė išgyvent…

…vadinasi, tu peržaidei vieną iš geresnių siaubo žaidimų! Žinoma, jis turi šiek tiek trūkumų (pvz. naudojamo varikliuko limitai bei kai kurių padarų bei žaidimo mechanikos tam tikrų didelių panašumų su dviem metais anksčiau pasirodžiusiu „Requiem: Avenging Angel“ žaidimu), tačiau tokių kaip „Clive Barker’s Undying“ originalesnių ir vietomis šiek tiek baisių yra tik vienetai. Galbūt perėjęs dėl kažkokių priežasčių nuspręsi antrą kartą jo nežaist, tačiau jei esi siaubo žaidimų fanas bent jau turėti jį savo kolekcijoje privalai!

…bet jei tu perskaitęs apžvalgą galvoji, kad galėjo apie jį būti parašyta šiek tiek daugiau, žinok, kad taip buvo padaryta specialiai, kad Tu imtum ir galbūt pirmą o galbūt ir jau n-tąjį kartą pažaistum

nuostabųjį „Clive Barker’s Undying“.

…jei vis dar ankstesnių teksto eilučių tau per mažai, šie vieno didelio Lietuvoje gyvenančio žaidimo fano, žinomu internete Mantacci, turėtų iš esmės pasakyti viską, ko dar trūko:

„Clive Barker’s Undying“ yra nerealus. Kone kiekvieną kartą jame aptinku kažko naujo nematyti… ir istorija nuostabi… tokia tikra siaubo!