Jeigu jums tenka retkarčiais tenka pasidomėti kino teatrų naujienomis ir filmais, kurie pasirodo mūsų šalyje, tai paskutiniuoju metu tikriausiai nepraleidote pro akis dar vieno „amerikietiško“ didvyrio istorijos. Tiesa, šįkart tai blogiukas iš gerosios pusės, bet juk mes žinome kurie ten geriausi. „Tamsos Baikeris“ buvo bukas filmas ir besitikintiems ko nors daugiau, nė neverta buvo į jį užsukti. Lygiai ta patį galima pasakyti ir apie žaidimą. Žinome daugybę atvejų, kai net geras filmas susilaukia blogo žaidimo (paprastai tariant). Tuo labiau tikėtis iš neįdomaus filmo, nuostabaus žaidimo yra per daug naivu.

Taigi, su visais šio antiherojaus nuotykiais (iš tikrųjų tai jis herojus, nes juk kovoja prieš dar blogesnius) yra gan sudėtingas dalykas, nes nelabai aišku kam jie skirti. Visų pirma, tikri filmo fanai vargu ar į jį žiūrės, kadangi žaidimas pasiūlo labai mažai jiems skirto turinio, o tikri žaidėjai net nepasivargins imti į rankas tokio žaidimo. Tiesa, „Ghost Rider“ buvo kuriamas su tikrai didele potekste. Pavyzdžiui, jo „gameplejus“ turi labai daug panašumų į kai kurių kitų žaidimų, kuriems sėkmė išties šypsojosi. O jeigu norėtumėte sužinoti tiksliau, tai omeny turiu „God of War“. Tuos minėtuosius panašumus randame lygindami pagrindinius herojus, mūsų apžvelgiamo žaidimo superdidvyris irgi turi pragariškas grandines, kurias naudoja kovodamas su priešais, bei atlikdamas įvairius super kombo judesius. Tiesa, šioje vietoje visi panašumai ir baigiasi, bei prasideda tikrosios „Ghost Rider“ bėdos.

Stebina vien faktas, jog pačio žaidimo sąsajos su filmu yra išties menkos. Galima pasakyti, jog maždaug puse žaidimo yra paremta pagal filmą, o likusi pusė – pagal komiksų knygą. Pačioje žaidimo pradžioje jūs būsite perkeltas tiesiai į pragarą, kur turėsite kovoti su krūva blankių ir monotoniškų demonų, daugybėje blankių ir monotoniškų lygių. Sustoti ir pabaigti žaidimą norėsis labai dažnai, tiesa kiek į priekį stumia „gameplejus“, kurį buvo bandyta kopijuoti ir tai tikriausiai yra viena iš geriausių viso žaidimo dalių.

Galima dar būtų kalbėti apie „Ghost Rider“ „gameplėjų“, apie patį žaidimą ir panašiai, bet jis to nevertas. Kad ir faktas, jog jums keliaujant per žaidimo lygius, įvykdant vis naujas misijas, jūs atrakinsite įvairių naujų artefaktų, bei praktiškai panaudojamų daiktų, kaip kad pavyzdžiui šratinį šautuvą. Atrodytų viskas lyg ir puiku, bet gi koks įdomumas bent jau bandyti gauti šiuos daiktus, jeigu jums ištisai tenka sutikti nuobodžius monstrus ir kvanktelėjusius (blogąją prasme) jų bosus. Iš pradžių gal ir gali būti įdomu, vėliau – tikrai ne.

Nesinori ilgai kalbėti apie šį žaidimą, nes daugeliu atveju jis to nėra netgi vertas. Nors vertinant bendrai žaidimas ir neišėjo klaidų kratinys ir kažkoks kitas kūrėjų nemokšiškumo įrodymas, bet leidėjų nenoras išbristi iš tradicinio „žaidimo pagal filmą“ rėmus. Tie patys šablonai, tos pačios neįdomios misijos – visa tai skandina tokius žaidimus. Ką dar galima pasakyti? Jeigu jūsų mintyse neužsifiksuos „Tamsos Baikeris“ bet kokia forma, busite laimingas žmogus. Išties.