Iš žurnalo PC Klubas 2005/06. Autorius:Raw
Prieš kurį laiką aprašiau „Full Spectrum Warrior“ — taktinę šaudyklę, kuri buvo sukurta pagal JAV armijos vadovybės užsakymą ir naudojama šios šalies kariuomenėje apmokymo tikslais. Dabar turime kitą, analogišką produktą — „Close Combat: First To Fight“, kurį ruošiant, dalyvavo daugiau nei keturiasdešimt tikrų Jūrų Pėstininkų korpuso karių. Tarp jų buvo ir eiliniai, ir pulkininkai, taip pat kovotojai, neseniai „su šviežiais“ įspūdžiais grįžę iš Irako bei Afganistano.
2006 metais Beirute tvyro labai nestabili padėtis. Ir nors premjeras visomis išgalėmis stengiasi palaikyti tvarką, bent patenkinamą ekonomiką, šen bei ten išnyrančios teroristų grupuotės smarkiai trikdo vietinių gyventojų ramybę. Vidinių jėgų nepakanka, ir valdžios vyras paprašo pagalbos NATO bei JAV. Teroristai, nujausdami, kad reikalai krypsta ne jų naudai, suaktyvėja. Būtent tokiu sudėtingu momentu į šalį įvedamos NATO bei JAV ginkluotosios pajėgos. Kaitintis po kaitria saule nėra kada — situacija neleidžia atsipalaiduoti. Jūs — jūrų pajėgų kapralas, patikimas karys, kuriam teks atlikti užduotis neramiose vietose. Veikti turėsite ne vienas, didvyrių – vienišių laikai baigėsi. Petys į petį su jumis prieš teroristų kulkas stos dar trys to paties dalinio kariai.
Karinėms užduotims vieno žaidėjo režimu skirtos viso labo šešios misijos, padalintos į smulkesnes dalis, tačiau visas žaidimas pakankamai trumpas (Ypatingai, jei greit įvaldysite taktiką arba turite įgimtą taktiko talentą). Kooperavimo režimas gali pasirodyti kur kas patrauklesnis…
Standartinės užduotys: išvalyti vietovę, išlaisvinti įkaitus, sunaikinti teroristų grupuotės lyderius. Žinoma, nereiškia, kad viena užduotis bus kaip du vandens lašai panaši į kitą — kiekviena misija privers paprakaituoti. Savo pavaldiniams galite įsakinėti, ir jie paklus, bet tai nebus aklas paklusnumas, nepaisant to, kad tai — armija, kur „įsakymai neaptarinėjami, o vykdomi“. Jei liepsite jiems pridengti ugnimi, kariai pirmiausia apšaudys priešo pozicijas, o paskui ugnimi atsilieps į bet kokį priešo šūvį.
Labai svarbu saugoti savo žmones — niekam nereikalingas vadas, per kiekvieną užduotį prarandantis pusę komandos. O jei kurį karį pasiųsite pirmyn, patys saugiai tūnodami už užtvaros ir ugnimi jį pridengdami, gali būti, kad greit jūsų komandos narių kiekis sumažės. Dažnai į išskirtines pavojingesnes misijas geriau priešakyje brautis pačiam (juk tam ir žaidžiame, ar ne?). Būreliui jūs galite nurodyti bėgti į konkrečią poziciją, ginti nurodytą kryptį arba pridengti jus. Aišku, neapsieinama be tradicinės patalpų užėmimo taktikos „frag & secure“ — kai pirmiausia į patalpą įsviedžiama granata, o tik po to ten pat suguža visa jūsų komanda. Tokiu atveju derėtų neužmiršti, kad atvėrus duris granatos metimui, nesunkiai krūtine galite „susisemti“ seriją iš automato. Susidūrus su priešo šarvuotąja karine technika, jos granatomis nereiks užmėtyti, geriau nukreipti taikiklį į ją ir iššaukti pagalbinę ugnį, kitaip — apiberti bombomis. Analogiškai padėti gali tankai, snaiperiai, granatsvaidžiai ir t.t.
Ginklai ir taktika imami iš realių elitinių dalinių, kurie per 96 valandas pajėgūs sudalyvauti bet kuriame pasaulio taške. Garsioji RTFA sistema (Ready–Team–Fire–Assist) nurodo, kaip turi būti ginkluoti kareiviai, kaip judėti įveikiant laiptus, sankryžas ir t.t. Viskas tam pačiam tikslui — maksimaliai pridengti ginklo brolius.
„Svarbiausias ginklas — žmogaus valia“,— sako žaidimo gamintojai ir skiria psichologinei dedamajai papildomo dėmesio. Kaip vadinsim — žmogaus valia ar kovinė dvasia — taip nepagadinsim. Kartais gausesnes priešo pajėgas galima priversti bėgti vien netikėtai apėjus jas iš šonų. Ir išties, kaip priešas gali žinoti, kad jūsų tik keli? O gal visas pulkas?
Išvis susišaudymo procesas realizuotas neblogai, priešai gana gudrūs, išskyrus kelis momentus. Gerai išlaikytas žaidimo sudėtingumas: pradžioje, kol priprasite, misijos pasirodys gana lengvos, viduryje jos pasiekia normalų sudėtingumą, o į galą išvis tampa jūsų įgūdžių, taiklumo bei reakcijos patikrinimu. Naudinga, kai saviškiai nukreipia priešo dėmesį, tada daug lengviau atsirasti nepastebėtam ir susidoroti su nekenčiamais teroristais. Be to, kompiuteriniai sąjungininkai šaudo gana taikliai, tuo palengvindami jūsų užduotį. Nebūtina visus kareivius laikyti kaip avis vienoje vietoje. Galite vienam įsakyti pridengti, kitam saugoti visai kitą kryptį ir t.t.
Kompiuterinis protas kartais sužiba ir teigiamai, ir neigiamai. Jūsų pavaldinys gali išgelbėti jums gyvybę, nušaudamas jūsų nepastebėtą priešą, tačiau taip pat sėkmingai gali leistis apšaudomas priešų. Visų žinoma problema, kai saviškiai užstoja praėjimą „Close Combat: First To Fight“, kartais išsprendžiama tiesiog stebinančiai lengvai — galima pereiti kiaurai žmones! Matyt, tiesa, kad genialumas slypi paprastume. Nesakau, kad tokie dalykai nutinka nuolat, tačiau pasitaiko.
Panašiai ir kompiuterio modeliuotas arabiškas teroristo protas. Vienoje situacijoje priešas, slypintis tamsoje, vos užfiksuoja šūvį, nedelsdamas į jį atsako, labai sėkmingai gali naudotis priedanga, pasitraukti, kai tai jam naudinga, tačiau kitoje — atkakliai vorele eina į tą patį tašką, nepaisydamas, kad jo karius, kaip viščiukus rudenį, kulkomis „skaičiuoja“ šauniojo ketvertuko narys.
Žaidimo meniu yra mygtukas „įrašyti”“, tačiau nereikia juo pernelyg džiaugtis, vis dėlto įrašai įvyksta tik kontroliniuose taškuose, kurie nelabai toli vienas nuo kito. Žinoma, kuo toliau nueisite, tuo ilgesni tie tarpai pasirodys. Komandas būriui duosite, paspaudę dešinį pelės mygtuką. Taktinės šaudyklės žanras įneša pataisas valdymui: naudojant sprintą, šaudyti negalima, gulint neįmanoma žvilgčioti iš už kampo. Yra net šaudymo režimai: vienetinis, serijomis. Maksimalų pleškinimą leidžia tik atimtas iš priešo rusiškas AK–74.
Grafika atrodo gana neblogai, tačiau tokio interaktyvumo, kaip matėme „Doom 3“ ar Half–Life2“, nebus. Detalūs ginklai, geri efektai (seniai matytas salto po šūvio granatsvaidžiu po kojomis). Kartais galime išvysti keistokus šešėlius ant sienų, kai, tuo tarpu, lygioje vietoje jie visiškai normalūs. Aplinka pasižymi detalumu: pilna visokių smulkmenų, net musės zyzia.
Musės zyzia — tai gerai, nes šiaip garsas, kaip jau įprasta, nusileidžia kitoms žaidimo dalims. Dialogai nėra įsimenantys, bet garso atlikimo kokybė gera, muzikinės temos parinktos pagal vietovės specifiką.
Valdymo aspektu „Close Combat: First To Fight“ yra paprastesnis nei „Full Spectrum Warrior“, kas svarbu, jei žaidėjai (nepamirškime, kas užsakė ir kam skirtas žaidimas) ne itin sumanūs. Žaidimas, adresuotas kariškiams, ir naudojamas jų tobulinimui, negali būti labai prastas, tačiau armijos vadovybei vis dėlto patarčiau rinktis „Full Spectrum Warrior“ :).
