„Half-Life“ papildymų apžvalgos: Half-Life: Opposing Force

Apsauginio darbas ilgas ir nuobodus.

Koks yra “Blue Shift”? Nenuobodus. Bet išties trumpas…

Tokią išvadą teko padaryti perėjus antrąjį “Gearbox” sukurtą garsiosios pirmojo asmens šaudyklės išplėtimą. Po „Half-Life“ buvo sunku tikėtis jam prilygstančio papildymo, tačiau 1999-ųjų „Opposing Force“ buvo visai netoli. „Blue Shift“ sėkmingai užpildo kelias tuščias vietas „Black Mesa“ katastrofos istorijoje, tačiau to nėra gana, nes žaidimas – viso labo poros valandų ilgio.

Savaime aišku, to prieš paleisdamas „BS“ pirmąkart nežinojau, tad tikėjausi netrumpo nuotykio. Kaip ir „Opposing Force“, trečioji kelionė po „Black Mesa“ vyksta lygiai tuo pačiu metu, kaip ir praeitų žaidimų, tik kito asmens akimis. Šįkart tu – apsauginis Barnis Kalunas.

„Blue Shift“ pradžia identiška originaliam žaidimui: Barnis atvyksta į darbą tramvajumi. Atvyksta, šmėsteli į pravažiuojantį Gordoną Frymaną ir nė neįtaria, jog už keliolikos minučių šio žmogaus veiksmų dėka pastate užvirs tikras pragaras. To dar nežino niekas iš esančių pastate ir žaidimo pradžia puikiai tai parodo: tiek darbuotojai valgantys valgyklose, tiek mokslininkai, eilinį kartą besiskundžiantys apsauginių tingumu bei nesugebėjimu padėti reikalingu momentu.

Per daug istorijos išduoti nesinori, tačiau nors, kaip ir savaime suprantama, didžiąją dalį laiko kovosi prieš jau matytus ateivius bei Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkus, taip pat atliksi pagrindinę savo kaip apsauginio funkciją – padėsi mokslininkams. Apie tai, galima sakyti, ir sukiojasi pagrindinė „Blue Shift“ istorijos ašis.

Dauguma, jei ne visos žaidimo metu aplankytos „Black Mesa“ vietos yra naujos ir nematytos, įskaitant ir kelias minutes, kurias vėl praleisi Xen pasaulyje, su kaip visada puikiais lygių dizainu bei užduotimis. Tųjų užduočių šįkart taip pat mačiau daugiau nei praeitame papildyme. Nors čia ir vėl galėtume palyginti iki dantų apsiginklavusį kareivį bei paprastą apsauginį – „Blue Shift“ dar daugiau nei „Opposing Force“ atliksi įvairias užduotis, ieškodamas praėjimo ir kiek mažiau naudosiesi futuristine ginkluote. Vis dėlto pasakyti, kad „Blue Shift“ visai nėra veiksmo, negaliu – su šiuo žaidimu, net šiam tebūnant kelių valandų ilgio – kūrėjai, manau, atrado aukso viduriuką tarp veiksmo ir lygių tyrinėjimo. Nei vieno, nei kito neatrodė nei per daug, nei per mažai. Taip, teks ir vėl nemažai laiko stumdyti statines bei landžioti ventiliacijos angomis, tačiau nemažai užduočių yra tikrai sudėtingesnės, ir reikalaujančios pakartotinai pereiti nemažą atkarpą žaidžiamo lygio atgal bei pirmyn.

Apsauginio darbas nuobodus.

Koks darbas apsauginio, vieną dieną stojusio akistaton prieš šimtus ateivių bei priešiškai nusiteikusių kareivių? Atsakymą turbūt žinai pats.

Nepaisant to, nors „Blue Shift“ išties yra solidi pirmojo asmens šaudyklė, derėtų pagalvoti, ar už dviejų-trijų valandų trukmės žaidimą su, galima sakyti, užmirštu „multiplayer“ komponentu, verta mokėti keturis eurus. Norėtųsi sakyti, jog kelios naujovės pateikiamos ir grafikos srityje: „Blue Shift“ rasi ne tik detalesnius kai kurių ginklų, bet ir veikėjų modelius. Tačiau ir tai neatsveria pagrindinio žaidimo minuso. Serijos fanams ar bent jau spėjusiems susipažinti su „Half-Life“ įvykiais „Blue Shift“, kaip ir „Opposing Force“, atriekia dar vieną gardžią dalelę istorijos, tačiau naujokams geriausia pradėti ten, kur viskas ir prasidėjo – „Half-Life 1“.

„Half-Life“ papildymų apžvalgos: Half-Life: Opposing Force