Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/08. Teksto autorius: Kyo
Turbūt negerai pradėti rašyti apžvalgą nuo savęs, bet aš paprasčiausiai negaliu susilaikyti. Taigi, man labai patinka tiek sėlinimo, tiek RPG žanrų žaidimai, tačiau dar niekada nemačiau ir juo labiau nežaidžiau žaidimo, kuris būtų šių dviejų žanrų samplaika. Tai yra išties neįprasta, netikėta ir… labai ambicinga. Ir greičiausiai todėl dabar labai apmaudu, kad kūrėjai viso žaidimo kūrimo proceso metu tik tą savo ambicingumą ir puoselėjo, o pamiršo, kaip turėtų atrodyti išbaigtas ir pardavimui paruoštas produktas. Žinoma, įvairiausi užsienio ir net Lietuvos žaidimų kritikai jau netruko priminti tai kūrėjams savo negailestingais balais ir komentarais, tačiau aš kaip visada svyruoju. Kad ir kaip smarkiai mano kaip žaidėjo sąžinė būtų paminta, negaliu teisti už ambicijas ir besąlygiškas žmonių pastangas tą ambicingumą puoselėti.
Obsidian Entertainment yra vieni iš tų žaidimų kūrėjų, kuriuos aš gerbiu ir vertinu. Nesakau, kad anksčiau labai žavėjausi šios studijos kūriniais, kurių ryškiausi yra Star Wars: Knights of the Old Republic II The Sith Lords ir Neverwinter Nights 2, bet studiją gerbiu. Daugiausia turbūt dėl to, jog Obsidian Entertainment kukliai įsispraudusi tarp visiems gerai žinomų rinkos gigantų (BioWare, Ubisoft), kurie vos ne diktuoja visiems savo taisykles, sugebėjo išlaikyti individualumą ir sukurti žaidimą, kuris visiškai negali konkuruoti su kitais savo technine kokybe, bet lengvai patraukia žaidėją ambicingu žaidimo procesu ir istorija. Ir štai priartėjau prie kritinio šios apžvalgos taško: jeigu manai, kad svarbiausia žaidimuose — grafika ir žaidimo procesas, o ne ambicijos ir siužetas, ramia sąžine versk kitą puslapį ir niekada nesigręžiok atgal, nes priešingu atveju tai, ką perskaitysi toliau, Tau nepatiks.
Nebėra džeimsų bondų ir bornų
Tikrai nepulsiu narplioti visų slaptųjų organizacijų, parengiančių pačius kiečiausius šnipus pasaulyje, susikūrimo ir egzistavimo klausimų. Daug lengviau pasakyti, kad Alpha Protocol paprasčiausiai yra viena tokių organizacijų. Apie ją nežino niekas, išskyrus tuos, kurie atsakingi už valstybės vidaus saugumą. Arba tuos, kurie visada viską žino ar suuodžia. Realiai tokios organizacijos yra visiškai bevertės, nes jos egzistuoja vien tam, kad likviduotų problemas, bet kol pradinės problemos likviduojamos, atsiranda dešimtys naujų. Tai lyg kova su vėžiu, kuris kartą atsiradęs žmogaus organizme plinta ir galiausiai sunaikina žmogų. Lygiai tas pats šiuo atveju įvyksta ir su Alpha Protocol organizacija, kurios tam tikrą gyvavimo tarpsnį ir saulėlydį žaidėjas stebi pats dalyvaudamas jos veikloje.
Žaidėjui čia paskiriamas agento Maiklo Tortono vaidmuo. Koks tai agentas — visą laiką žavingas ir niekada eilinės apkabos kišenėje neieškantis Džeimsas Bondas ar snukiadaužio specialistas Bornas — Tu pasirenki pats. Organizacijai visiškai nesvarbu, jai paprasčiausiai verkiant reikia naujo darbuotojo, kuris būtų pakankamai kietas, kad išsiaiškintų tikslią teroristinės organizacijos Al–Samad lyderio Šahydo buvimo vietą ir jį likviduotų. Tačiau po netikėtos akistatos su teroristų lyderiu ir pirmos moralinės dilemos žaidėjas verčiamas gerai apsvarstyti savo tikruosius tikslus. Labai greitai viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir agentas Maiklas Tortonas atsiduria už įstatymo ribų. Jam greitai į pagalbą ateina viena Alpha Protocol darbuotoja ir kartu jie pradeda rinkti informaciją bei pažindintis su žmonėmis, kurie galbūt galėtų atsakyti į esminius klausimus, iškeltus… Žodžiu, pasiruošk eiliniam nuotykiui „kas ką iš tikrųjų pakišo?“, kuris visa galva pranoksta visus panašius.
Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis
Vienas labai svarus žaidimo minusas yra tikrai nepakankama vietovių, kuriose atsiduria Maiklas Tortonas, įvairovė. Taip, Alpha Protocol išties leidžia pasibaladoti po pasaulį, tačiau tas baladojimasis apsiriboja keturiomis valstybėmis. Be Alpha Protocol būstinės, aplankysi Saudo Arabiją, Rusiją, Italiją ir Taivaną. Viskas. Mažoka? Tavo problemos. Prisipažinsiu, man irgi buvo maža, ypač turint omenyje faktą, kad Italijoje viskas pasibaigia dar prieš prasidedant… Aišku, visose kitose vietovėse Tavęs laukia ne viena misija, bet jas įveikti nėra sunku ir jos ilgai netrunka.
Maža to, misijos turi įkyrią savybę kartotis. Laimei, žaidimo veikėjai visomis keturiomis stengiasi nubaidyti monotoniją ir nukreipti Tavo dėmesį į siužetą. Labiausiai iš visų vietovių man patiko Rusija, nes kažkaip pasirodė, kad visos misijos čia buvo logiškiausiai susietos tarpusavyje ir jų įveikimas suteikė daugiausia malonumo. Taip pat man atrodo, kad Rusija buvo ir daugiausiai misijų turinti vietovė… Užtai Taivane žaidėjas susipažįsta su vienu geriausių šalutinių veikėjų žaidimų istorijoje, kad ir kaip nekuklu būtų taip sakyti. Todėl daugiau nieko ir nesakysiu — pamatysi pats.
Aš Maiklas ir per sekundę galiu užsiauginti barzdą
Pakankamai dinamiška ir smagi žaidimo savybė yra galimybė pagal savo poreikius keisti Maiklo Tortono išvaizdą, tačiau kai tik įsismagini, staiga supranti, kad ši galimybė labai jau ribota. Pavyzdžiui, gali pasirinkti, kokie bus agento plaukai ar barzda, bet tų pačių plaukų bei barzdos tipų pasirinkimas labai skurdus. Tas pats skurdumas juntamas ir renkantis akinius bei kitus aksesuarus, todėl netikėtas džiugesys, kad galėsi koreguoti pagrindinio veikėjo išvaizdą, labai greitai perauga į nusivylimą. O nusivylimas jaučiamas viso žaidimo metu, nes skirtingose vietovėse Maiklui suteikiamas priėjimas prie tose vietovėse įrengtų slaptaviečių su padoraus dydžio televizoriais, kompiuteriais, lovomis, vonios kambariais ir t. t. Ir būtent vonios kambariuose galima vis pasikeisti išvaizdą, tačiau žinodamas, kad daugiau išvaizdos koregavimo galimybių neatsirado, vonios kambarius aplenksi ratu.
Tai kaip čia sėlinimas susietas su RPG?
Kad ir kaip būtų keista, Alpha Protocol nuo Švarcnegerio iki Semo Fišerio — vienas žingsnis. Tačiau būk labai atsargus rinkdamasis tai, ko nori iš žaidimo. Jeigu nori įprasto veiksmo žaidimo (šioje srityje Alpha Protocol visai sublizga), tai nesigręžiodamas atgal gerink automatų valdymo sugebėjimus ir veikėjo sveikatą, o uždirbtus pinigus išleisk patiems sunkiausiems šarvams. Atlikus tokias modifikacijas agentas Maiklas Tortonas atrodys kaip universalus karys, tačiau įveikti žaidimą žaidžiant jį kaip eilinę trečiojo asmens šaudyklę bus lengviau nei sviestu ištepti duonos riekę.
Tik viena nedidelė problema. Kad ir kaip gerai išeina žaisti Alpha Protocol tokiu principu, jis nebuvo sukurtas kaip trečiojo asmens šaudyklė. Tai — sėlinimo žaidimas ir kūrėjai visomis išgalėmis stengiasi šį faktą įkalti žaidėjui į sąmonę, tačiau kalk nekalęs — jeigu gerinai automatų valdymo įgūdžius ir sveikatą, niekaip nebūsi tinkamas sėlinti ir visos Tavo pastangos pasibaigs skaudžiai bei negailestingai. O jei nuo pat pradžių nori sėlinti… Tada būtina nuo pat pradžių tobulinti atitinkamus dalykus: pistoleto valdymą, patį sėlinimą ir techniką, palengvinančią įsilaužimą į sistemas (apie tai šiek tiek vėliau).
Ar tai daryti smagu? Na, tai jau kitas klausimas. Pavyzdžiui, tobulinant sėlinimo sugebėjimus, Maiklas ilgainiui išmoks kuriam laikui tapti visiškai nematomas ir taip prabėgti pro priešus netgi būdamas jiems po nosimis. Na, man tai panašiau į sukčiavimą, o ne į sąžiningą žaidimą, kuriame reikia sėlinti apgalvotai (į galvą kaip puikus pavyzdys vis lenda praeitame numeryje aprašytas Splinter Cell: Conviction).
Vienas patikrintas būdas susigadinti ir taip pakrikusius nervus
Tikrai norėčiau pasispardyti su kūrėjais dėl mini žaidimų įtraukimo, kuriuos žaisti privalėsi kiekvieną kartą, vos tik teks kur nors įsilaužti. O tą daryti prisieis nuolat, ypač į įvairius kompiuterius. Galiu iškart pasakyt, kad mini žaidimas, kuris įsijungia mėginant įsilaužti į kompiuterį, — tragiškas. Vos pradėjus jį žaisti, paleidžiamas laikmatis (laikas labai ribotas), o žaidėjas tuo metu turi milžiniškoje matricoje atitaikyti dvi kodų eilutes. Nespėji — įsijungia aliarmas, subėga visi netoliese esantys kareiviai ir visus juos išguldai automatu. Tie, kuriems vykdai misiją, pyksta ant Tavęs, o Tu, savo ruožtu, pyksti ant kūrėjų, nes per jų sukurtą nesąmonę esi verčiamas žaisti ne taip, kaip galbūt planavai.
Tik žaidimo pabaigoje aš suvokiau, kad galima tobulinti tam tikrą sugebėjimą, kuriuo pasinaudojus kur kas paprasčiau įsilaužti. Bet vėlgi… Kurių galų man tobulinti šį sugebėjimą, jeigu aš mieliau norėčiau patobulinti šaudymo pistoletais ar automatais įgūdį? Kūrėjai paprasčiausiai sukūrė sugebėjimą, kurį per prievartą reikia tobulinti aukojant kitus sugebėjimus vien tam, kad galėtum be problemų įsilaužinėti į kompiuterius. Na, nieko nepakeisi. Laimei, kiti mini žaidimai yra kiek paprastesni, pavyzdžiui, spynų nulaužinėjimas arba aliarmo išjungimas (nors ir šis antroje žaidimo pusėje perauga į kažką nesuvokiamo). Patikėk manimi, dėl tokių dalykų išties sunku rasti bendrą kalbą su Alpha Protocol, todėl manau, kad tikrai ne vienas žaidėjas nusispjaus į šį žaidimą ir žais ką kita. O gaila. Kai užsidengi delnais akis prieš visus erzinančius ir tiesiog kvailus žaidimo trūkumus, prasideda fantastiškas nuotykis, kuris įsimins ilgam.
Žaidimas, privertęs mane prisiminti
Labai apsidžiaugiau, kai belakstydamas Rusijos lygiuose staiga prisiminiau vieną mėgstamiausių savo žaidimų — Cold Winter. Tai buvo pirmojo asmens šaudyklė, dienos šviesą išvydusi dar 2005–aisiais metais konsolėse Xbox bei PlayStation 2. Mane žaidimas sužavėjo visomis įmanomomis prasmėmis, tačiau techniškai tai buvo atgyvena ir eilinė šaudyklė. O kas tada traukė žaidimą? Nuostabiai, nepaprastai gerai sukurta istorija. Žinai, panašiai yra ir Alpha Protocol… Žaidimo paveikslėliai atrodo visiškai baisiai, bet kai pažaidi kelias valandas… Tai kažkas tokio.
Galėčiau valandų valandas rašyti apie Alpha Protocol veikėjus, kurie tiesiog idealiai primena įvairius personažus iš kino filmų. Kiekvienas — atskira asmenybė, turinti charakterį ir polinkių. Su kiekvienu privalai šnekėti vis kitaip ir čia atsiskleidžia visas Alpha Protocol dialogų sistemos grožis. Nors, kita vertus, tas grožis beveik pasiskolintas iš serijos Mass Effect. Sugebėjimų tobulinimas čia taip pat skausmingai primena šią savybę pirmojoje Mass Effect dalyje. Bet tai nereiškia, kad Alpha Protocol nesuteikia visam tam, ką pasiskolino, individualumo ir savotiško braižo, kuris, tiesą sakant, ir verčia žaisti žaidimą, o vėliau apie jį kalbėti draugams. Maža to, žaisdamas aš aiškiai suvokiau, jog praeis kelios savaitės, pasibaigsiu darbus ir žaisiu Alpha Protocol iš naujo ir tas antras kartas man bus ne ką mažiau įdomus už pirmą, nes tai žaidimas, kuriame žaidėjo pasirinkimas ir eiliniai pokalbiai su veikėjais daro milžinišką įtaką istorijos plėtojimuisi.
Tiems, kas neišdrįso paspausti „delete“
Spaudžiu dešinę visiems, kas ištvėrė (ar dar tik ištvers) pirmuosius Alpha Protocol lygius ir sugebėjo didžiulėmis valios pastangomis užsimerkti prieš žaidimo trūkumus, nes žaidimas, kad ir koks būtų neišbaigtas, „veža“. Jį žaisti yra vienas malonumas ir nors kartais nusikeiki, vis tiek tą suvoki. O ar verta čia kalbėti apie tikrai prastą grafiką? Apie greitai užmirštamą garso takelį? Apie iki galo neišplėtotas veikėjo klases? Nemanau. Geriau kaip ir kitus kartus pakalbėkime apie tai, koks geras ir nepriekaištingas yra veikėjų įgarsinimas, kokie spalvingi ir skirtingi yra patys veikėjai ir kokia vis dėlto liūdna, netikėta, bet neišvengiama žaidimo atomazga. Oho. Tu vis dar skaitai? O veltui…
29 Komentarai
Navy
Perskaičius šitą apžvalgą, nusprendžiau duoti šiam žaidimui antrą šansą, kad ir kaip jį čia kritikuoja. Kaip rašė Anck, pirmas pusvalandis paveikė mano sąmonę taip, kad net nebenorėjau į jį pasižiūrėt ir nedelsiant atidaviau draugui pasiskolintą kopiją. Ką gi, teks skolintis dar kartą. :-]
XaKeR
As atejau paskaityt apie zaidima, o ne apie zaidimu kompanijas kazkokias… Isvis pievas raso autorius, beje daug klaidu, labai daug, kur reikia „u“ ilgosios, ten parase trumpaja, kur reikia „u“ trumposios, ten ilgaja… Kraupu, tiesiog baisu
realreptile
Na nezinau nezinau.. As pats teesu vos pora apzvalgu parases, as neesu koks profas, bet drasiai kaip zaidejas galiu teigti, kad apzvalga neitraukianti.. As perejau zaidima, ir norejau paskaityt ka apie ji mano kiti, taciau vietoj to skaitau teksta, kuris prikistas ivairiausiu vos suprantamu terminu, ir maza to begale klaidu. Tiesa sakant apzvalga manyciau turi buti zaismingesne, o ne kaip koks mokslinis straipsnis, kuris visiskai neidomus, ir miego traukia nuo jo. Kaip ne kaip cia dauguma 12-16 metu amziaus lankytojai, o su tais terminais tai tikrai sudominsi juos..
Matrix
Nežinau, keisti jūs žmonės. man kaip tik pati pradžia jau įtraukė ir kuo toliau, tuo labiau (Nes rinkausi Recruit, o ne iš anksto į rėmus įpintą personažą, kaip soldier, spy ar pan.). Nuostabus žaidimas, jei iš jo nesitiki Crysis grafikos, fizikos ar animacijos. Tai vienas tų žaidimų, kurio veikėjus pažinsi puikiai ir jų vardus prisiminsi, kad ir po 2 savaičių po žaidimo perėjimo. Ir kas svarbiausia – net ir tuos, kurie tik menkai šmėstelėjo istorijoje. Dialogų įgarsinimas PUIKUS, ir tikrai negalėčiau pasakyti, kad nuobodus.. greičiau – kaip savimi pasitikinčio žmogaus (kalbant apie pagr. veikėją). Ir lyginti šio žaidimo su Splinter Cell Conviction, tikrai negalima, nes SP:C yra (ja ja, nepatiks jums mano nuomonė) – kur kas prastesnis žaidimas. Taip, ten grafika graži, tačiau pats geimplėjus yra itin nuobodus, nes viskas eina pagal vieną formulę – interogate’oinį kažką, po to nukepi kelis žmones, kol nepamato jų lavonų likę gyvi ir tada jau turi visus nudėti, kad galėtum toliau irtis, jokio normalaus stealth ten nebėra. Sakyčiau, AP stealth’iškai sužaisti yra įmanoma kur kas labiau, nei SC:C, tik gal tai nėra itin akcentuojama.
Ir šiaip, paskutinė pastraipa kažkaip suglumino, tai taip ir neaišku, už ką buvo parašytas tik 7? Aš tekste nepastebėjau (peržaidęs tą žaidimą) tų minusų, už ką būtų galima mažinti šį įvertinimą apart grafikos/animacijos ir t.t. kas susiję su vizualine sfera. Ar čia mažinta net buvo už tai, kad pačioje pradžioje sunku pataikyti į priešininkus ir šaudyti headshotus?
Anck
Matrix, jei vertinčiau žaidimą pagal savo kriterijus būtų daugiau, bet c’mon, pagal šiandieninius kokybės standartus AP atrodo kiauras ir pilnai užtenka prastos grafikos/fizikos/animacijų/AI bukumo ir kitų bugų, kad žaidimui parašyčiau dar mažiau. SU SC:C aš nelyginu, lyginu gameplay’aus elementus, bet ne žaidimus in general, ar šaudymas, priedangos, multiple way maps atrodo nepanašu? Man atrodo panašu ir SC:C toje srityje stovi visa galva aukščiau, nesvarbu, kad jų žanrai iš esmės skiriasi, mechanika yra panaši. Kas liečia vioce-acting’a pats esi kažkur minėjęs, kad nežaidei Mass Effect 2, well do so and then you’ll see what I mean 🙂
Kas liečia tekstą, nežadu rašyti čia pasakų prieš pietų miegą, frazės yra suprantamos, o jei ir kas iš jaunesnių skaitytojų nesuprato, tam yra Google. O apie kompanijas aš ir nerašiau, minėjau tik kūrėjus ir leidėjus. Bent dalinai žinoti kas ką sukūrė ir kaip tai pavyko yra tik privalumas šviečiantis. 🙂
banneris
man tai ziauriai zaidimas patiko 😀 su stealth skillais atsiputes perejau, nes ten vienas igudis toks nesveikas, kad galima sakyti as sukciavau 🙂
Xanthus
AP vadinti studijos nuopuoliu gali tik tas, kuris su jos žaidimais susipažinęs paviršutiniškai. NWN 2 turėjo labai prastą kamerą, ilgus krovimo laikus, buvo rajus resursams, ir tuo pat metu atrodė kaip subinė, nors turėjo ir trūkumus atperkančių savybių. Jei žaidimas pats nori, kad tu jo nežaistum, priešintis gali tik mazochistas. KOTOR2, panašu, buvo ne kitoks, nors jo pats ir nežaidžiau (nemėgstu starwars). Kuo ypatingas AP? Tai naujas IP, todėl Obsidian negavo extra balų dėl ankstesnių dalių sėkmės.
Ater
Zaidima perejau tris kartus, labai itraukiantis, taciau grafika sena, priesai buki ir siaip daug bugu, bet dievinu tokius zaidimus kaip Mass Effect kur gali priimti didelius sprendimus nuo kuriu keiciasi zaidimas, todel jis man patiko. Galetu Bioware sukurtu Alpha Protocol 2, istaisytu visas klaidas ir butu puikus zaidimas.
Martee
Nezinau, zaidimas kaikuriomis vietomis itraukiamas, taciau pusetinas, as jam duodu 7.
PXS
Saunuolis Anck, apzvalga tikrai puiki 🙂 o pats zaidimas kaip ir apzvalgoje buvo parasyta, nei prastas, nei geras, kitaip sakant vidutiniskas 😉
Rokimusas
Nemėgstu AP ir nemėgsiu, žaidimas blogiau negu vidutiniškas. Kas tempia žaidimą tai dialogas ir besikeičianti istorija, bet gameplay’us tai atsiprašau, bet jis visiškai nevertas kaip kurių bandymų jį ginti. Žaidimas vertas 5-6 tikrai nedaugiau. Žiūriu pas visus, absoliučiai, pas visus vertinimų lentelę buna tarp 7.5-9.5. Jeigu žaidimas norėjo būt Stealth RPG tai kodėl jis ne Stealth ? visi pripažysta, kad stealth čia nėra, RPG, yra. RPG yra tokios nusistovėjusios formos, kad dėl to kenčia žaidėjas pirmas žaidimo valandas. Aš neprieštarauju kad tokia sistema veiktu tradiciniuose RPG pvz kaip DAO ar bet kur kitur negu žaidime kur reikia šaudyt. Šauni į galva – gyvas. Kas per nesąmonė ? Žaidimą smagu žaisti kaip gerėjį gavęs standartą, tuo tarpu AP to standarto nėra – viskas nuo 0. Nemoki nei šaudyt, nieko, kas blogiausiai, kad visa tai užkrauta buku DI kuris neleis sėlinti… Žodžiu, žaidimą negalimą vertint tik dėl to kad vienas žaidimo elementas yra geras, reikia atsižvelgt ir į kitą pusę, o kita AP pusė yra klaiki, viskas klaiku.
Matrix, nesąmonė SC:C buvo 3x kartus geresnis žaidimas už AP nesąmonių nešnekėk.
Nori gero stealth žaidimo – MGS4, SC:C, netgi pats Velvet Assassin kur kas geresnis stealth žaidimas gameplay prasme.
giglopas
Rokimusai del SC:C kad geras stealth zaidimas tai nusisnekejai, seip sis zaidimas rpg fanamas tikrai turetu patikti. Beto vieni izvelgs daugiau gerasias zaidimo savybes kiti blogasias.
Rokimusas
Dėja, ne. SC:C gali žaisti kaip nori, tame ir esmė. Gali sėlint, gali traiškyt kaklus, gali nukreipt dėmesį ir pnš. AP to nėra, negali nieko daryt kaip nori, bet užtat SCC turi galimybę kuria turi naudotis, nes atvirai prieš priešus nepastovėsi. SCC nėra visiškai Stealth žaidimas, bet Stealth yra, ir gali naudotis tuo kaip nori ir kiek nori, kadangi šalia yra ir galimybė viską atlikt daug greičiau, efektyviau ir agresyviau (kitaip tariant nereikia daug smegenų).
Riot
Iš apžvalgos ir komentarų supratau, kad gan normalus RPG žaidimas gavo prastesnį nei vertas įvertinimą vien tik dėl to, jog jame yra normalaus, tradicinio RPG elementų, tik pamanykit, mano herojus nuo pat pradžių nėra 100% tailus, tikriausiai čia game bug’as ir t.t. Keep up the good work.
E417
Nu Matrix… Sorry, bet aš kiek galima labiau atkišęs krūtinę stoju į Splinter Cell Conviction gynybą. Perėjau pilnai tiek SC: C, tiek Alpha Protocol ir nors SC peržaidžiau gerokai anksčiau – iki šiol jį puikiai atsimenu. Visų pirma tai Conviction turi „high production values“ :), o Alpha Protocol – priešingai, atrodo tarsi pirmas nepriklausomos studijos bandymas sukurti kuklų žaidimuką. O šiaip žaidimai net labai palyginami. Bet Conviction kur kas rimtesnis – sąmoklo teorija jame brandesnė, be to sumaišyta su tamsia Semo Fišerio praeities ir jo dukros mirties/ne-mirties istorija. Labai puikus Conviction siužetas su solidžia atomazga. O gameplay? Nematau, kodėl tu varai ant jo. Kaip tik jis ganėtinai įvairus, misijos skirtingos, vienoje tenka gaudyti kažką, kitoje tyliai infiltruotis į bazę, trečioje jau bėgti ir visus aklai šaudyti su „mark and execute“. BET viskas SC padaryta LABAI kokybiškai, jį paprasčiausiai malonu žaisti. Pastaruoju metu tikrai nežaidžiau nieko tokio „malonaus“ ir tuo pačiu kinematografiško. Išties atrodo, kad žiūri filmą, tik su žaidimo pulteliu rankose.
E417
Alpha Protocol? TRUMPAS ir MONOTONIŠKAS. Žaidžiau su PC (nežinau ar ir kiti šia platforma žaidėte) ir aš negalėjau daryti STEALTH vien todėl, kad šauniai prasmukęs pro kareivius turėdavau nulaužti eilinį kompiuterį ir vien dėl to, kad nespėdavau dėl absurdiškos nulaužimo sistemos laiku to padaryt – įsijungdavo alarmas ir viskas, basta. Todėl norom nenorom visą žaidimą perėjau su assault rifle rankose ir visus tik pleškinau, pleškinau, pleškinau. Nesakau, kad man tai nepatiko – visai smagiai, bet kur kas labiau sunervino vietovės… Čia bus TIK Saudo Arabija, Rusija, Italija ir Taivanas. VISKAS. Na dar alpha protocol būstinė, bet tokios pilkos ir niekuo neišskirtinės vietos nesiskaito. Per mažai. Tikrai per mažai. Na, bent jau man. Grafika AP pakenčiama, išties, bet kai kurie veikėjo užstrigimai, neišbaigta priedangų sistema, arba visi ginklai išskyrus automatus, pvz. pistoletai, kurie šaudant NIEKAIP nepataiko į priešus – na visa tai tiesiog erzina. O ir istorija durnavota… taip iki galo ir neatsakoma į kai kuriuos žaidimo eigoje užduotus klausimus. O gaila. Aš žiauriai mėgstu išbaigtumą ir jis SC: C atveju akivaizdus. Todėl sorriux, Matrix, Conviction geriau. Net jei žiūrėtume veikėjų įgarsinimo prasme 🙂
(žinutę teko skelti į DVI, nes, matai, netelpa…. blemba seniai reikėjo simbolių skaičių, leidžiamą vienoje žinutėje, padidinti. grrrr)
Matrix
Tai jei nestebi laiko, per kurį reikia nulaužti – tada čia jau pačio kaltė, kad įjungdavai aliarmą. Kai pamatai, kad nespėsi, ar kad ranka dreba – tiesiog spaudi dešinį pelės mygtuką ir viską atlieki iš naujo ir be jokio aliarmo. Aišku, kartais viskas susiklostydavo iki milisekundžių tikslumo, tačiau faktas vienas – jei neturėjai atitinkamų skillų ir įrangos – tai ir visi tie nulaužimai yra sudėtingesni, tad čia tikrai ne žaidimo problema, tiesiog jei tu kūreisi savo personažą, kaip kokį military soldier ar pan. – tai akivaizdu, kad jam su kodų nulaužinėjimais ir spynų atrakinėjimais yra kur kas sunkiau, nes jis geras tik tame, kas susiję su pykšt pokšt. Tuo šis žaidimas yra visapusiškai pranašesnis už SC:C, nes čia gali pasirinkti KAIP įveikinėti žaidimą, o ne vien taip, kaip sumastė kūrėjai.
Matrix
Ne visi pasaulyje gimsta Semais Fišeriais, kuris su bet kuriuo ginklu gali headshotus skaldyt nedrebančia ranka :). Normaliai gyvenime viskam pirma reikia turėti įgūdžių, norint tą ar aną atlikti teisingai ir tinkamai. Tad jei tu nedidinai pistol skillų – tai kas kaltas, kad nebuvo įmanoma pataikyti? :). Aš pvz. kėliausi tik stealth, artimos kovos ir pistol skillus ir praktiškai kitų ginklų net nenaudojau, nebent super ekstremaliom situacijom, kai jau priešų būdavo tiesiog per daug. Nes toks buvo mano pasirinkimas. Gi jei būčiau visą žaidimą žaidęs su kokiu Shotgun ir nė kiek nekėlęs skillo – tai būtų buvę mažu mažiausiai kvaila.
Jei žaidimas nori turėti tęsinį – jis niekada nepateiks visų atsakymų. Be to – ir tie visi atsakymai priklauso nuo pačio žaidėjo pasirinkimo (veiksmų žaidime). Istorijai lengvai duodu 10 balų.
E417
Tai, kad istorijai duodi lengvai 10 balų tik parodo, kad nežaidi žaidimų. Nes „mass effect“ serija, tas pats „dragon age“ jau parodė kaip turėtų būti pateikiama istorija ir DAUGYBË skirtingų vietovių, kur vyksta veiksmas, o ne KETURIOS kaip „Alpha Protocol“.
Kitas atvejis – ką norėjau, tą keliausi. Lievas žaidimas, jeigu tu turi keltis SKILLUS tam, kad galėtum NULAUŽTI kompiuterius, o nulaužinėti reikia nuolat. Tai tiesiog neturėjo būti svarstomas klausimas. Žodžiu, čia tikrai ne mano problema, ne žaidėjo, o jei kūrėjai tai padaro mano problema, na, tuomet jau nieko negaliu pakeisti, ar ne?
BEJE, semas fišeris ir neturi būti rpg, todėl apie kokius pasirinkimus mes čia kalbame? o ir be to žaidime gali daryti viską taip, kaip patinka – gali įeit į namą penkiais skirtingais būdais, gali žudyt, o gali prasėlint – jeigu nesugebėjai, niekas nekaltas.
na ir aišku – ką daryt man tada, jeigu visgi man patiko šaudyt Alphoj? Pistoletas niekam tikęs. Žaidimas verčia mane sėlinti, o jei nenoriu? Daleiskime. Vis tiek nešaudykit, įsijunk nematomumą ir prabėgk pro visus. Na, o jei noriu pakovot? Pats kaltas. Viena iš veikėjų vienu momentu pradeda minusuot žaidėją už kiekvieną nušautą teisėsaugininką kol galų gale tai perauga į neapykantą. Įdomūs konfliktų sprendimai Alphoje, tačiau bendra prasme žaidimas „niočin“… Daug labiau patiko kitų kūrėjų bandymas su „rise of the argonauts“ nei šitas bandymas. Nors šnipų istorijas mėgstu…
Anck
Istorija ir tam pačiam Conviction’e nėra stebėtinai nauja ar nematyta, man asmeniškai nepatiko Hollywoodinis nuokrypis, ankstesnės dalys apsėjo be dramų ir kitų blizgučių plačiajai auditorijai. Anyway, storytelling’as SC:C yra nepalyginamai stipresnis, AP gal ir turi tą istoriją bet eilė neapgalvotų detalių, tie patys boooooooring dialogai, nelimpantis humoras ir so on tik dar labiau numuša ta siužetą.
AP nėra iš tų user friendly žaidimų casual auditorijai, thats for sure. 🙂