„Guacamelee! 2“ yra ypatingas žaidimas dėl dviejų priežasčių. Visų pirma jis nudirba labai sudėtingą darbą tam, kad atkartotų savo pirmtako šlovę ir būtų pilnavertis tęsinys, o ne nuviliantis žaidimas su skaičiumi 2 pavadinime. Visų antra, antrasis „Guacamelee!“, lygiai ta pačia maniera, pamerkia akį daugeliui pastarojo meto indie žaidimų, kai kuriuos pašiepdamas, o kai kuriuos tiesiog niukteldamas. Taip pat mes gauname ne tik labai gerą žaidimą su savo stipriosiomis pusėmis, tačiau ir tokį, kuris pilnas meta nuorodų ar užuominų į kitus žaidimus ir tokiu neįprastu būdu tik dar labiau praturtina žaidėjo patirtį.
Bet prieš tęsiant – kieno gi nuopelnas yra šis žaidimas? Jį, kaip ir itin sėkmingą pirmąją dalį, sukūrė kanadiečių studija „DrinkBox“ Studios, susiformavę iš prieš tai iširusios studijos „Pseudo Interactive“. 2011 metais jie startavo su savo pirmu žaidimu „Tales From Space“, tačiau rimtai sužibėjo 2013-ais, kai sukūrė pirmąjį „Guacamelee!“. Tai buvo sėkmė tiek dėl to, kad žaidimas buvo tikrai geras, tiek todėl, kad šis laikotarpis buvo tikra indie žaidimų karštinė. Matyt todėl kitais metais buvo išleista dar viena, išplėstinė auksinė žaidimo versija. Tada kūrėjai, nors išlaikė savo stilistiką, pasuko kiek kitokio žanro keliu ir 2016 metais „PlayStation Vita“ konsolei sukūrė „Severed“, kuris, nors geras, buvo kiek mažiau sėkmingas. O dabar kūrėjai grįžo prie savo vienareikšmiškai geriausio žaidimo ir pabandė jį padaryti dar geresniu.
Viskas prasideda nuo pirmojo žaidimo pabaigos, bet šį kart paskutinį pirmojo žaidimo bosą leidžiama nugalėti visai nesistengiant. O tada nušuoliuojama į ateitį, kai pagrindinis „Guacamelee!“ veikėjas luchadoras Chuanas jau pilvotas, aptingęs ir praradęs sugebėjimus. Čia jį užklumpa nauja bėda – naujas blogietis Salvadoras su savo pakalikų gauja nori surinkti visas dieviškąsias relikvijas ir įgyvendinti savo piktavališkus kėslus. Tačiau blogiausia tai, kad jam siautėjant pamažu ima byrėti žaidimo pasaulis: danguje ir po žemia atsiveria dideli juodi plotai, kuriuose – tuštuma, o prie jų prisilietus – pražūtis. Tačiau paaiškėja ir tai, kad tas pats vyksta ir paralelinėse dimensijose, todėl pažįstami ir nauji veikėjai iš visų dimensijų susivienija tam, jog bent kažkurioje nugalėtų Salvadorą ir sustabdytų pasaulio pabaigą.
Tačiau kūrėjai žaidimo siužetą panaudoja ne tik naujos istorijos papasakojimui, bet ir kaip dingstį pridėlioti daugybę kurioziškų situacijų ar „bajerių“ ir kaip sumanų būdą žymiai paįvarinti „Guacamelee“ žaismą. Trumpiau tarius tai, kad kūrėjai savo veikėjams leidžia šokinėti tarp dimensijų, reiškia, kad jie gali varijuoti ne tik su skirtingomis aplinkomis ar lygiais, bet ir su žaismu, staiga pasiūlant tradicinio žaidimo vaidmenimis kovas ar mobiliems telefonams skirtų žaidimų frustracijas dėl nuolatinių reklamų. Dėl to „Guacamelee! 2“, galima sakyti, visiškai nužudo monotonija – arba nuolatiniais netikėtais bajeriais, arba staigiomis žaismo variacijomis. Beje, žaidimo pokštai taip pat, atrodo, neturi ribų, nes vienu metu, pavyzdžiui, nukelia žaidėją į kito gerai žinomo indie žaidimo LIMBO visatą arba liepia suniokoti tik ką nublizgintą laimingo meiksikiečio automobilį taip pat, kaip tai kažkada buvo daroma kultinio „Street Fighter II“ bonusiniame lygyje.
Kita vertus, be to, kad žaidime, lyginant su pirma dalimi, gerokai padaugėjo „bajerių“ ir žaismo elementų, kūrėjai kažką keisti ar tobulinti beveik nebuvo linkę. Pavyzdžiui, visos luchadoro Chuano galios, kurias matėme pirmame žaidime, yra ir čia, o jas, lygiai kaip ir pirmtake, po vieną iš naujo turėsime susirinkti. Visi priešai iš pirmos dalies taip pat peremigravo čia, o kad nebūtų vien visai tas pats, kūrėjai labai atsargiai, nepersistengiant, pridėjo naujų. Taigi, kas nebuvo sulaužyta ar sugadinta, jie nei kiek netaisė. Tuo metu toliau panašiu stiliumi išvystė tai, kas pirmame žaidime buvo palikta neišplėtota, pavyzdžiui, veikėjo galimybę virsti višta. Šįkart višta nėra tik galimybė pralįsti pro siaurus plyšius ar tunelius, bet ir turi savo žaidimo eigoje atrakinamus sugebėjimus ar netgi savo atskirą mini istoriją. Todėl žaidžiant „Guacamelee! 2“ atrodo, kad žaidėjui kūrėjai davė ne vieną, o du atskirus veikėjus, kuriuos tenka pavaldyti daugiau mažiau apylygiais intervalais.
Kalbant apie žaismą, „Guacamelee! 2“, kaip ir jo pirmtakas, iš esmės yra Metroidvania stiliaus žaidimas, todėl čia yra platformeris, kuriame teks dažnai sugrįžti į jau aplankytas vietas gavus naujų galių, kad jas išnarstyti iki galo. Tačiau „Guacamelee! 2“ iš kitų tokio žanro žaidimų išsiskiria tuo, kad čia į žaismą įmaišyta apskritai daug skirtingų indie žaidimų elementų – pavyzdžiui, skirtingos dimensijos, kurias galima perjunginėti žaidėjui, nes vienoje yra kliūtys, o kitoje – ne. Bet smagu tai, jog „Guacamelee!“ kūrėjai ne tik pasiskolina idėjas, bet ir jas padaro labai išskirtinėmis, t.y. prideda tiek nuo savęs, kad tai jau nebeatrodo kaip pasiskolinimas, o veikiau kaip išskirtinė „Guacamelee!“ žaismo savybė. Tenka pastebėti, kad skirtingi žaismo elementai čia kinta taip greitai, jog norint žaisti reikės tikrai nemažai intuityvumo, reakcijos bei kantrybės – čia, kaip ir kokiame „Super Meat Boy“ tikrai pasitaikys vietų, kurias pavyks įveikti tik iš dvidešimtojo ar n-tojo karto.
Žaidimo pasaulis yra dar vienas įdomus aspektas. Be to, kad kūrėjų pasirinktas vizualinis stilius (gerai juntamas ir kitame jų žaidime „Severed“) itin gerai dera su meksikiečių kultūra ir vaizduojamomis aplinkomis, „DrinkBox“ studija sugebėjo padaryti dar šį tą. Jų pasaulis „Guacamelee! 2“ tęsinyje yra ir tas pats, kurį matėme pirmtake, ir skirtingas. T.y. tai tas pats pasaulis, kuriame prabėgame pro pažįstamas vietas, bet tuo pat metu jis nuveda mus į dar nematytas, visiškai naujas ar pirmoje dalyje galbūt egzistavusias, tačiau dėl vienų ar ktių priežasčių netyrinėtas lokacijas. Tenka pripažinti, kad kūrėjai tikrai šauniai padirbėjo praplėsdami tai, ką sukūrė pirmame „Guacamelee!“ tokiu būdu, jog žaidėjas jaučiasi laimėjęs. Ir be abejo reikalinga pagirti, kaip meistriškai kūrėjai užmaskuoja pasaulio žemėlapyje ne tik slaptavietes, bet ir netikėtus kelio sutrumpinimus, kuriais labai patogu sugrįžti net į toliausias žaidimo kerteles ieškant dar neatrastų slaptaviečių ar pan.
Žaidimo bosai taip pat verti atskiro pagyrimo. Labiausiai dėl dviejų dalykų – humoro ir kovų įdomumo. Humorą galėsite įvertinti patys, o štai kovos su jais išties įdomios – beveik visos susideda iš daugiau nei vieno etapo, intuityviai sudėtingėja bei keičiasi. Labai smagu matyti, kad perkandus boso taktiką ir kurį laiką jį „baudžiant“, šis staiga padidėja ar pradeda manipuliuoti aplinka ir viskas per sekundę apsiverčia aukštyn kojomis. Tačiau tuo pat metu šios kovos nėra sudėtingos, t.y. kūrėjai žaidžia ne žaidėjo nervais, o išmone. Todėl „Guacamelee! 2“ dovanoja tokias kovas su bosais, kur nežiūri nervingai į savo veikėjo gyvybių stulpelį, o azartiškai grumiesi su priešininku prisitaikydamas prie jo bei bandydamas apgudrauti. Perėjus šimtus panašių žaidimų, imi išties vertinti tai, ką „Guacamelee! 2“ padaro itin gerai. Bosų kovos čia pranoksta netgi pirmtako bosus.
Žaidimo trukmė. Nors tęsinys daugeliu aspektu labai panašus į pirmtaką, pirmos dalies perėjimui 100 proc. pilnai užtekdavo 8 valandų, tuo metu čia sugaišus tiek laiko bus pereita tik pusė žaidimo. Na, gal du trečdaliai, jei žaidžia patyręs tokio žanro vilkas, bet tuomet dar bus likę nemažai slaptaviečių ir šalutinių misijų ar kitokio turinio. Ar žaidimas ilgainiui pabosta? Visiškai ne ir tai yra dar vienas stebinantis „Guacamelee! 2“ aspektas: kaip kūrėjai sugebėjo išlaikyti tokį pirmos dalies vizualinį bei žaismo tęstinumą, tuo pat metu pridėti tiek daug naujo turinio bei atbaidyti ilgesniuose žaidimuose neišvengiamai tykantį nuobodulį? Na, tebūnie tai slapto kūrėjų recepto paslaptis, kaip ir tikrų meksikietiškų patiekalų ar padažų receptų paslaptys. Bet mums labai patiko. Ir matant, kad tai pirmas kultinis indie žaidimas, susilaukęs didelio bei pilnaverčio tęsinio, nevalingai kyla mažytė viltis, jog gal šiuo keliu pasuks ir daugiau studijų. Laikome sukryžiavę prištus ir neriame atgal į Meksikos kultūra persmelktą pasaulį – dar liko surinkti porą slaptų skrynių.
