Iš žurnalo PC Klubas 2007/06. Autorius: raw

Įdomu, kuria tema sukurta daugiau žaidimų: senovės karų ar Antrojo Pasaulinio karo? Šiaip ar taip, panašu, kad jos abi yra neišsemiamos. Keliaujame toliau.

Vieni sako, kad „Ancient Wars: Sparta“ kupinas naujų idėjų ir jų realizacijų, kitiems atrodo, kad žaidime visiškai nieko naujo. Kaip visada, tiesa slypi kažkur anapus… Tfu, kažkur per vidurį.

Siužetas, mano akimis, kažkuo ypatingu nepasižymi. Tiesiog pasinaudota sena istorija, senais jos įvykiais, senomis asmenybėmis. Kažkur pakeista traktuotė, poelgių priežastys, kažkur skiriasi veiksmai ir štai: turime, ką turime. Siužetas pateikiamas misijos eigoje. Kai pasiekiami vieni tikslai, iškeliami kiti (pirminiai (būtini) ir antriniai (neprivalomi, bet dažniausiai palengvinantys (žinoma, tam, kuris sėdi ant kėdės prie PC) gyvenimą — tai jau įprasta). Kitas siužeto etapas — filmukai tarp lygių. Juose susitinka keli veikėjai ar kelios šalys, atstovaujamos tų kelių veikėjų, vyksta dažniausiai klaikiai nuobodus ir ne itin išraiškingai įgarsintas pokalbis (tiesą sakant, nedaug prastesnis nei daugelio kitų žaidimų). Turiu prisipažinti, kad ne kiekvieną jų ištvėriau iki galo, kai kada nutariau, kad tam, kuris daug aiškina, viską įrodysiu per kitas minutes. Kardu į tarpdančius.

Tautos trys: spartiečiai, egiptiečiai ir persai. Kaip šachmatuose privalo būti dvi tautos, taip ir dabartinėse RTS (bent jau dažniausiai) — trys. Balansas išlaikytas neblogas, nes jį ne itin sunku išlaikyti, nes tos tautos labai panašios. Skirtingi pavadinimai, kitokios detalės, tačiau pažiūrėjus iš varnos skrydžio — viskas identiška. Nemanau, kad labai didelis skirtumas, kuo kareiviai mėto į priešą. Veiksmas tas pats. Taip pat išskirti artimojo ir tolimojo mūšio kariai.

Gyvumo įneša galimybė pasodinti saviškį ant arklio, tačiau tai irgi matyta. Arklį galima atimti iš priešo (pats neatiduoda, politinis sąmoningumas per mažas) arba „pagaminti“ arklidėse. Taip, iš arklidžių išrėplioja tik arklys, raitelį jam reikia pritaisyti. Mūšio metu nevidonas priešas gali nepasikuklinti ir išmušti mūsiškį iš balno, pats užtūpti dar šiltą vietą. Trūkumas, kai turi vieną ar kelis raitelius ir siunti būrį kautis — raiteliai pirmi įsilieja į atakuojamą būrį, kol pagrindinės pajėgos priartėja, sugeba gerokai gauti į kaulus. Tiek arklio, tiek raitelio kaulus. Beje, kartą mano ant arklio pasodintas didvyris nesiteikė joti į karą, patiesk jam, matai, raudoną kilimą. Deja, taip teko ir daryti: kol nesugrioviau arklidžių, tas užsispyrėlis nepajudėjo iš vietos.

Tautos pasididžiavimas — herojai — kiekvienos rasės saviti. Saviti ir jų kovose kaupiami įgūdžiai. Tik tų įgūdžių, deja, yra po tris. Herojai (taip pat ir paprasti kareiviai) grūdinasi kovodami, jie stiprėja, tobulėja. Beje, herojai nepranoksta stiprumu eilinių nežinia kiek kartų. Ir gerai. Nekils pagundos pereiti lygį vien su keliais „barsukais“.

„Spartoje“ viskas kaip iš knygos: renki resursus, statai pastatus, renki kariauną, puoli, dažniausiai viską sunaikini ir laimi. Kita galimybė: renki, statai, puoli, gauni per kepenis, kvieti įrašą. Bet yra kai kas įdomesnio, nors ir matyto. Darbininkai, kaip tikri marodieriai, renka žuvusiųjų šarvus, ginklus ir tempia juos… ne, ne namo, o į bendrą saugyklą, iš kur grobį leidžiama panaudoti kareivinėse. Tame militaristiniame pastate galima pačiam suformuoti vienetus, kokius norėsi gaminti: išrenki ginklus, šarvus (tam reikia turėti jų prisirinkus arba sukaupti pakankamai kapitalo), sulipdai tokį etaloninį pavyzdį, o vėliau lieka tik nurodyti jį gaminti. Kiek nori klonų.

Mūšis reiškia dviejų grupių susimaišymą ir daužymąsi, kol „iš jų liks tik vienas“. Paprastai laimi tas, kuris turi daugiau gyvosios jėgos. Šiokį tokį svaresnį žodį taria herojai ir patyrę kariai. Mažiau svarų — taktika. Pristabdyti priešą galima spąstais: smaigais iš žemės arba didžiulių akmenų riedėjimu nuo kalvelės. Iš kur tie akmenys surenkami, lieka paslaptis, nes pastebėjau, kad darbininkų kišenės tikrai mažesnės už tuos riedulius. Įspūdingesnį vaizdą kelia, kad grobikai pastatų neužkapoja kaip kokių ropojančių gyvačiukų kardais, o užmėto ugnimi. Ir tie pastatai suyra dalimis, užsiliepsnoja vis smarkiau, kol galų gale subyra. Ugnis, beje, gali persimesti į gretimus namus. Puolant priešo gyvenvietę, (irgi „beje“) teoriškai, teisingai įvertinus vėjo kryptį ir stiprumą, galima uždegti medžius ir palaukti, kol raudonas gaidys (nežinia ko žvengiantiems skaitytojams primenu, kad taip vadinama ugnis) persiropš ant stogų ir keliaus vis tolyn. Taip nesunkiai galima užimti tą kaimelį. Daug sunkiau suorganizuoti tokį gaisrą (ech, kaip trūksta čia draudimo agentų — gal tada gyventojai patys keltų gaisrus).

Graži mintis — jūros mūšiai. Deja, kai vienas laivas užima beveik visą ekraną, iš to vieno gero neišeina. O dar sukinėjimasis, plaukimas vos ne ant kranto dideliu laivu… Priešo laivo perėmimas atrodo neblogai, tačiau galima paprasčiausiai negyvai užmėtyti (tiesiogine prasme) priešo laivą.

Tvirtovių paėmimas būtų atgaiva kasdienių kautynių nuvargintam protui… Deja, kai kada viskas užsitęsia, suvienodėja. Galų gale siena griūna… O tada — linkėjimai vietiniam karaliui.

Grafikai galiu tarti tik pagiriamąjį žodį. Labai daug gražių, gyvinančių peizažą, smulkmenų (ir priežasčių turėti galingesnį PC). Keliu prašliaužianti gyvatė, čia pat, po kamera, praskrendantis paukščių būrelis, raudonas gaidys (vėl) ant stogo, medžiai, žolė. Ir tas grožis ne kai kur, jo daug ir visur.

Daug klaidų. Daug idėjų. Ne visos gerai realizuotos. Neturint ką veikti visai neblogas žaidimas. Ypač senovės mėgėjams. Strategijų mėgėjams.

Vertinimas

Pirmas įspūdis:

Kaip ta reklama: „Kaip gražu…“ 8.5

Įdomumas:

Jei klaidos „neužknistų“, duočiau daugiau. 8.0

Grafika:

Bet kad tikrai gražu…9.2

Garsas:

Efektai neblogi, muzika tinkama, nors neįsimenanti, dialogai galėjo būti geresni. 7.8

Valdymas

Kameros mechanikas nesveikuoja, o plukdyti laivelius sudėtinga. 7.2

Bendras:

Svarstyklių rodyklė „žaisti–nežaisti“ šiek tiek palinko į „žaisti“. 7.8