Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/06. Teksto autorius: Kyo
Šio žaidimo kūrėjai, visiems žinomi kaip Raven Software ir pagarsėję žaidimais Soldier of Fortune, Hexen, Quake 4, X–Men Legends ir kitais, nusprendė pakeisti taktiką ir parodyti mums, žaidėjams, iš kur žaidimų kojos dygsta. Akivaizdu, kad vieną dieną Wolverine kūrėjai atsistojo prieš veidrodį, pažvelgė į save ir tarė: „Gana čia žaisti.“ Kaip tarė, taip ir padarė. Jiems išėjo žaidimas, kurį ne tik būtų keblu rekomenduoti nepilnamečiams arba patiems mažiausiems šio herojaus gerbėjams, bet ir kuris sukelia pavojingą priklausomybę visiems vyresniesiems.
Jei dabar manęs kas paklaustų: „Ë, o kodėl Tu žaidi tokius vaikiškus žaidimus, ypač tokius, ant kurių yra užrašas X–Men?“, aš nedvejodamas mesčiau tam žmogui X–Men Origins: Wolverine kopiją ir daugiau nepasakyčiau nė žodžio. Lygiai tą patį daryčiau ir tiems, kurie sakytų: „Kaip tu gali žaisti žaidimą, kuris sukurtas pagal tokį lėkštą, nevykusį filmą?“ Taip elgčiausi paprasčiausiai todėl, kad tingėčiau aiškinti tokiems žmonėms susidariusią situaciją. Mat kartais, pabrėžiu, kartais žaidimų, kuriamų pagal filmus, projektams parenkami tikrai vykę bei patyrę kūrėjai, kaip kad yra šiuo atveju. ir jie dažniausiai sukuria tai, apie ką žaidėjų bendruomenė nenustoja kalbėti dar ilgai po išleidimo. Tad pakalbėkime ir mes.
Raven Software stvėrėsi neseniai pasirodžiusio filmo istorijos kaip gelbėjimosi rato, bet, kaip paaiškėjo, tai buvo tik apgaulingas manevras, nes iš tikrųjų jie sukūrė kažką labai savitą ir skirtingą. Žaidimas prasideda keistu įvadiniu filmuku, kuris nukelia į netolimą ateitį, o joje pagrindinis žaidimo herojus jau sėkmingai kapoja kažkokius robotus apgriautame futuristiniame mieste. Kai herojus stoja už sienos atsikvėpti, esi nukeliamas į kino filme matytą misiją Afrikoje, kurioje dalyvavo ir Wolverine (arba, kaip siūlo versti lietuviai, Ernis, tačiau man angliškas vardas priimtinesnis). Bet filme misija Afrikoje trunka neilgai, o štai žaidime ji išskaidyta į kokias septynias dalis ir išdėstyta po visą žaidimą. Tai reiškia, kad žaisdamas ir gvildendamas Wolverine istoriją kartais sugrįši prie pirmos jo misijos, nuo kurios viskas ir prasidėjo, tik prisiminimų forma. Gerai tai ar blogai, spręsti nesiimu, bet man atrodo, kad toks kūrėjų sprendimas gali labai patikti arba labai nepatikti.
Taip pat kūrėjai beveik visą filmo istoriją interpretavo savaip. Aš suprantu, kad jie norėjo būti nepriklausomi nuo jos, bet kadangi žaidimas kuriamas pagal filmą tai, mano kuklia nuomone, ir įvykiai turėtų atitikti, o čia beveik viskas skiriasi nuo filmo. Nenoriu į tai gilintis ir pradėti vardinti, lyginti filmo ir žaidimo turinį, bet žaisdamas atkreipk į tai dėmesį. Be to, kūrėjai norėjo pasirodyti ir žaidimą praturtino savos sukurtomis istorijos detalėmis. Sakyčiau, dalies jų tikrai nereikėjo, nes susidaro toks įspūdis, jog tam tikri istorijos posūkiai žaidime yra vien tam, kad žaidėjui reikėtų ilgiau trainiotis po tuos pačius lygius ir užmušti, ekhem, sukapoti į smulkiausius gabaliukus kuo daugiau priešų.
Kadangi žaidėjui dažnai tenka sugrįžti į Afriką, galima nesunkiai palyginti Wolverine‘o turimus kaulinius su vėliau įgytais adamantiumo (kiečiausio metalo Žemėje, anot žaidimo ir filmų bei komiksų kūrėjų) nagais. Nors, po teisybei, nelabai čia yra ką lyginti. Galiu pasakyti, kad iš esmės skiriasi tik jų spalva: kauliniai baltos, o adamantiumo — blizgaus metalo spalvos. Tai ir viskas. Net atakų animacijos vienodos, bet, kita vertus, atakų ir Wolverine‘o smūgių įvairovės čia netrūks. Kūrėjai paliko tiek daug būdų ir galimybių pažaboti savo priešininkus, kad net akys raibsta… Beje, čia pat galiu paminėti, jog žaidime pavyzdingai išnaudota asmeninio kompiuterio klaviatūra, kas dažnai panašaus tipo žaidimuose, perkeltuose iš konsolių arba kartais net kurtuose tiesiogiai PC, būna atlikta bet kaip. Turint omenyje visą tuntą skirtingų atakų ir specialių judesių, valdymas išties intuityvus.
Paprastai tokio tipo žaidimuose yra gana sudėtinga atlikti ilgas atakų kombinacijas, tai yra tokias, kurių metu galima sujungti skirtingas atakas į seriją ir tokiu būdu stilingai nugalėti pasirinktą priešininką. Bet Wolverine leidžia tai atlikti su kaupu. Dažnai kovos scenos atrodys kaip koks kino filmas, nes, nukirtęs vienam galvą, o kitą perskrodęs pusiau, galėsi tuojau pat šokti ant trečio ir suvaryti jam geležtes tiesiai į smegenis.
Galima sakyti, jog didžiausia malonumą kovojant žaidime suteikia įprasti kareiviai. Jų bus galima užmušti per tūkstantį ir vis tiek norėsis dar. Bet kūrėjams pasirodė, kad jausti vien malonumą būtų kvaila, todėl būtinai reikia ko nors pridėti. Ir jie pridėjo. Todėl žaidime kartais užpuls milžinas leviathanas (visą ekraną užimantis akmeninis monstras su kunkuliuojančia lava venose vietoje kraujo) arba wendigas (peraugęs, taip pat visą ekraną užimantis mutantas, kuris yra beveik toks pats, kaip ir leviathanas).
Kartais jie užpuls poromis (du wendigai ir t. t.), o kartais atsives daug draugų, pavyzdžiui, tuziną kareivių ir dar tiek pat stipresnių priešų, tarkime, tokių, kurie gali kuriam laikui tapti nematomais arba nešiojasi su savimi didelį skydą (reikia gerai pagalvoti, kaip pro pastarąjį prasibrauti). Bet tai nėra labiausiai nervinantis dalykas. Jei šie peraugę monstrai žaidime pasirodytų tik kartą arba daugiausia tris kartus (jie, visgi, laikomi bosais…), tai dar būtų viskas gerai, tačiau jie pasirodo kada panorėję, o taip nutinka itin dažnai! Ir kiekvieną kartą pasirodžius wendigui arba leviathanui teks pritaikyti tą pačią taktiką — iš pradžių aklai jį daužyti, o paskui, kovai perėjus į antrą etapą, užšokti jam ant kupros ir kapoti tam tikrą silpnąją vietą. Ir taip KIEKVIENÀ kartą. Smagu, ar ne? Jei dar nepatyrei to savo kailiu, neįsivaizduosi…
Prie smulkmenų pirmiausia noriu priskirti kitus bosus (taip, neskaičiuojant nuostabiųjų leviathano ir wendigo). Jų bus nedaug, o kovos su jais užtruks daugiausia penkias minutes. Juokingiausias man buvo sabretoothas (lietuviškai kardadantis), kurį sutikęs žaidimo pabaigoje patiesiau beveik per minutę. Bet tai jau kūrėjų problema, nes žaidimas išėjo nesubalansuotas. Kodėl? Todėl, kad Wolverine paprasčiausiai yra per stiprus. Sveikata atsistato, atakų įvairovė didelė, tempas greitas — tai ir yra atsakymas.
Dar prie smulkmenų norėjau paminėti Wolverine figūrėles, kurias atrasi lygių užkampiuose. Jos yra trijų tipų, o žaidėjui reikia surinkti kiekvieno tipo po dvi, nes tada jis gauna galimybę „atrakinti“ tris papildomus Wolverine kostiumus. Kad juos „atrakintum“, neužteks tiesiog surasti figūrėles, dar reikės nugalėti Wolverine su tuo kostiumu, kurio nori. Taip, tai reiškia, kad dalyvausi susirėmimuose Wolverine prieš Wolverine. Bet jei jau prakalbau apie tai, man be galo apmaudu, kad žaidėjui neleidžiama vėliau „atrakinti“ ir žaidimo įveikti valdant kitus veikėjus, kad ir neigiamus.
Be viso to, kas jau buvo aptarta, žaidimas apsiginklavęs dar ir pažangia grafika bei šiokia tokia RPG žaidimus primenančia tobulėjimo sistema. Žaisdamas rinksi visur išbarstytų kritusių kareivių vardinius žetonus, atliksi atakų kombinacijas ir žudysi priešus pasinaudodamas savo aplinka. Už visa tai gausi patirties taškų ir tobulinsi herojų. Aš pats, pabaigęs žaidimą, buvau pasiekęs 32 lygį, bet nujaučiu, kad, pradėjus žaidimą iš naujo (įveikus pirmą kartą „atsirakina“ hard sudėtingumo lygis), tą lygį galima toliau didinti. Taip pat bus galimybė surasti įvairiausių mutagenų, iš kurių vieni padidins atakuojant daromą žalą, o kiti pridės daugiau sveikatos herojui. Žaidimo pradžioje vienu metu galėsi naudoti tik vieną mutageną, vėliau bus leista panaudoti iki trijų.
Toks kūrėjų sprendimas (integruoti į savo veiksmo žaidimą tobulėjimo sistemą) nėra labai netikėtas, nes, kaip jau minėjau, jie buvo atsakingi už visus X–Men RPG projektus. Akivaizdu, kad jie žino, kaip įdiegti tokią sistemą į žaidimą pernelyg nenutolstant nuo veiksmo žanro. Tiesa, žaidimas yra ir labai ilgas, turint omenyje veiksmo žanrą. Galiu drąsiai pasakyti, kad X–Men Origins: Wolverine yra pats ilgiausias veiksmo žaidimas iš visų, kuriuos man teko žaisti pastaruoju metu. Bet tai nėra labai gerai, nes žaidimui artėjant link pabaigos tie itin ištempti lygiai ima pamažu atsibosti ir varginti.
Regis, šį sykį niekas grasinamojo turinio laiškų kūrėjams nerašys, nes šis pagal filmą sukurtas žaidimas išėjo mažų mažiausiai kokybiškas ir vertas žaidėjų, o ypač herojaus gerbėjų, dėmesio. Kas kliūva? Na, kartais per daug ilgi lygiai, nelemti leviathanas ir wendigas bei pernelyg didelis žiaurumas, kuris gali būti arba didžiulis pliusas žaidimui, arba didžiulis minusas. Nepaisant to, šiuo metu tai yra pats geriausias žaidimas apie vieną populiariausių visų laikų superherojų Wolverine‘ą. Jis netgi įveikia 2003 metais pasirodžiusį X2: Wolverine‘s Revenge, o tai jau daug pasako.
