Iš žurnalo PC Klubas 2005/08. Autorius: Rezidentas

Kalbos apie šaudyklę „sapnų pasaulyje“ pasigirdo jau senokai. Nauja kūrėjų studija „NuClearVision“ savo debiutiniam projektui pasirinko būtent tokią idėją. Pradžioje pavadintas „Fourth Horseman of the Apocalypse“, vėliau pervadintas, atidėtas, atšauktas, ir vėl sugrįžęs į išleidimo takelį, „Psychotoxic“ šiaip taip pasirodė žaidėjų akiratyje.

„Psychotoxic“ žaidėjui atitenka oda apsitempusios herojės Angie Prophet vaidmuo. Mergina, pati to nežinodama, turi išgelbėti žmoniją nuo atominio Armagedono. Veiksmas vyksta ateityje, 2022–aisiais metais Niu Jorke. Angie po truputį aiškinasi savo vaidmenį ir priežastis, kodėl tik ji vienintelė gali pastoti kelią „Ketvirtajam apokalipsės raiteliui“, siekiančiam sunaikinti civilizaciją.
Štai tokia priešistorė, į kurią, iš esmės, galima ir nesigilinti, nes pats žaidimas yra beveik standartinė šaudyklė, kurią nuo visiškos nuobodybės ir kelionės lauk iš kietojo disko gelbėja vienintelė unikali jos savybė — lygiai, vykstantys žmonių sąmonėse. Būtent ši ypatybė buvo iškeliama į pirmą planą ankstyvuose kūrėjų pranešimuose ir žaidimo pristatymuose. Ir, galima sakyti, šioje vietoje kūrėjai savo pažadus ištesėjo, tačiau visa kita žaidime liko pilka ir standartiška. Na, bet nešokinėsiu už akių, apie viską iš eilės.
Pati žaidimo pradžia, bent kažką girdėjusius apie šį žaidimą, tikrai nuvils. Po intro filmukų, atsidūrus herojės kailyje ir pradėjus keliauti per pirmąjį lygį, nusiimti rūškanos minos nuo savo veido niekaip neišeina. Nykokai atrodo viskas: ir žaidimo ginklai, ir priešai, ir aplinkos, ir skleidžiami garsai.
Labiausiai nuvilia priešai. Per visą žaidimą sutiksite tik kelias labai jau standartiškas jų rūšis. Kiekvienas jus pasitiks su kokia nors savo firmine fraze, taip iš anksto pranešdamas apie savo ketinimus. Apie kažkokį ypatingą priešų DI kalbėti nelabai yra ką. Jie tiesiog taikliai šaudo ir kartais naudoja priedangas. Kova su jais paprasta — tiesiog randi patogesnę poziciją ir pyškini į galvas, o jei tingi taikytis — tai bet kur. Daroma žala beveik nesiskiria šaudant į galvą ar kitas kūno vietas.
Ginklai žaidime taip pat standartiniai: pora pistoletų, mini automatai, automatinis šautuvas su snaiperio taikikliu, grandininis automatas, ugniasvaidis ir, turbūt, viskas. Ginklų įvairovė išties maža, o ir naudoti skirtingus ginklus nelabai yra reikalo. Su viskuo puikiai susitvarko automatinis šautuvas, kurį galima naudoti tiek greitoms atakoms iš arti, tiek snaiperiniam šaudymui. Kalbant apie ginklus, galima pagirti nedidelę, tačiau visai patogią smulkmeną — radę ginklą, jį pasiimame ne automatiškai, o patys parenkame vietą (numeriukai nuo 1 iki 5), kuriuo mygtuku jį įjungsime.
Be šaudymo ginklais, herojė turi ir keletą „dvasinių galių“, kurios veikia ir paprastuose lygiuose. Galias suteikia surastos specialios ikonos, jų įvairovė taip pat labai nedidelė: sveikatos atstatymas, skydas, laiko sulėtinimas, nematomumas. Galia aktyvuojama specialiu klavišu ir turi savo naudojimo stulpelį. Deja, vienu metu galima naudoti tik vieną galią.
Štai tokie standartiniai dalykėliai. Kol kas visiškai nieko įspūdingo, ar ne? Būtent tokios mintys ir sukasi tik pradėjus žaidimą. Tačiau jei pradėsite, neskubėkite mesti po kelių minučių, neperėję pirmo lygio. Iškart po jo, „Psychotoxic“ parodo savo geriausią išskirtinę ypatybę — žmonių sąmonės arba sapnų pasaulius.
Staigus žaidimo stiliaus pasikeitimas, patekus į vieną iš sapnų lygių, tikrai nudžiugina ir net lengvai užima kvapą. Ypatingai nustebina pirmieji du sapnų lygiai. Vienas raudonas ir išskydęs, su suklypusiom lentom, skraidančiais vaiduokliais ir besistumdančiais mediniais strypais, bandančiais numesti jus nuo siauro praėjimo; kitas stingdančios šaltos žydros spalvos, minimalistinio, kažkuo primenančio TRON dizainą, su besisukančiu aplink „peizažu“ ir ausyse skambančiu choralo giedojimu. Vaizdas tikrai vertas dėmesio. Šiuose lygiuose pasikeičia ir ginklai: turime ne standartinę amuniciją, o senovinį pistoletą, kurį vėliau papildo kažkokios granatos, snaiperinis plazminis šautuvas ar net iš karvės tešmenų padarytas automatas (!). Taip pat sutinkame ir visai kitokius priešus, kurių, vėl gi, įvairovės reikėtų daug didesnės. Iš tiesų, šiuose lygiuose kūrėjai leido pasireikšti savo fantazijai ir meniniams polėkiams. Jie, rodos, sukurti su daug didesniu dėmesiu bei skrupulingumu, nei standartiniai lygiai. Iki tol pilkos ir nykios aplinkos persidažo ryškiomis ar tamsiomis psichodelinėmis spalvomis, atsiranda visokių įdomių efektų, pavyzdžiui, vienas lygis rodomas tarsi pro senovinę filmavimo kamerą, su bėgančiomis juostelėmis ir trūkinėjimais. Deja, šių lygių yra tikrai nedaug. Iš beveik trisdešimties žaidimo lygių, sapnų pasaulių turime kokius aštuonis, ir tai tolimesni sąmonės lygiai nebenustebina taip, kaip pirmieji (na, nebent išskyrus visiškai „stogą nuraunantį“ trumputį pieštinį lygį su zuikučiais ir morkomis :)).
Taigi minėtieji lygiai ir bando ištraukti žaidimą iš visiškos vidutinybės liūno. Iš esmės, bent jau man, visas žaidimas ir vyko be didesnio susidomėjimo keliaujant per standartinius lygius, rankiojant raktus, šaudant bukus priešus ir laukiant galimybės patekti į dar vieną sapnų pasaulį. Kad nebūtų per daug gerai, gyvenimą mėgsta pagadinti ir neretai išlendančios klaidos, be jokio perspėjimo tiesiog „nulaužiančios“ žaidimą. Jei ketinate žaisti „Psychotoxic“, patartina iškart susirasti ir susidėti pataisą — padėtis turėtų kiek pagerėti.
Vertinant „Psychotoxic“ žaidimą, reikėtų skirti išties mažą balą ir griežtai rekomenduoti jo vengti. Tačiau norisi vertinti atlaidžiau, nes tai yra naujos kompanijos debiutas, ir jis pateikia šį tą originalaus. Reikia tikėtis, kūrėjai nesuklups prie pirmo bandymo ir ateityje pasiūlys ką nors įdomesnio ir kokybiškesnio.