Iš žurnalo PC Klubas 2006/06. Autorius: Rezidentas

Prieš šešerius metus pasirodęs nuotykių žaidimas „The Longest Journey“ tapo vienu geriausių žanro pavyzdžių ir tuo metu mažai žinomą norvegų studiją iškėlė į pasaulinės žaidimų rinkos aukštumas. Nors aš pats nesu didelis šio žanro mėgėjas, „The Longest Journey“ tiesiog užbūrė mane ir visiškai įtraukė į savo dvigubą, pilną paslapčių bei stebuklų pasaulį. Tai buvo tarsi sapnas, po kurio pabudus realybė atrodė tokia paprasta ir kasdieniška, taigi norėjosi užmigti dar ir dar. Todėl tęsinio, apie kurį Ragnaras Tornkvistas – pagrindinis The Longest Journey kūrėjas – pranešė gan anksti, labai laukiau. Ir nors „Dreamfall“ vėl leidžia pasinerti į svaiginančius sapnus, sugrįžimas į realybę šį kartą dar skaudesnis ir priverčia su nerimu laukti, kas bus toliau.

„Dreamfall“ nukelia mus į tą patį dvigubą Stark ir Arcadia pasaulį, tik yra praėję dešimt metų po „The Longest Journey“ žaidimo. Nors kūrėjai teigia, kad norint žaisti „Dreamfall“, nebūtina peržaisti jo pirmtako, aš griežtai su jais nesutikčiau. Žinoma, „Dreamfall“ išties atskiras, pasakoja kitą istoriją, tačiau sąsajų su praėjusia serija tikrai daug. Jos nežaidusieji tikrai gali pasijusti nejaukiai, tarsi įmesti į nežinomą pasaulį ir situaciją. Tiesa, panašiai pasijus ir žaidusieji „The Longest Journey“, mat dabartinis pasaulis yra smarkiai pasikeitęs ir neatpažįstamas. Jį sukrėtęs baisus chaosas praktiškai suniokojo viską, kas buvo iki tol, ir praėjus dešimčiai metų tik dabar gyventojai po truputį pradeda atsigauti.

Vieno tokių naujojo pasaulio gyventojų vaidmuo tenka ir jums. Zoe — iš pažiūros eilinė mergina, tik kiek aptingusi ir abejinga ją supančiam gyvenimui. Dienas ji leidžia spoksodama į naują, tiesiai jos kambario lange suprojektuotą televizorių, na, dar kartais pasportuoja ir paplepa su savo drauge, įvairių elektroninių daikčiukų pardavėja. Mokslai mesti, su vaikinu santykiai nutraukti, su tėvų šiaip taip palaikomi, motina seniai mirusi. Štai toks gan nuobodus ir jokių iššūkių neteikiantis merginos gyvenimas. Tik viena „smulkmena“ — praeities gyvenimas. Šiuo metu Zoe yra komoje ir mes vieninteliai galime išklausyti jos istoriją ir ją išgyventi.

O prasideda ji kaip gan įprasta nuotykių žaidimams. Herojei reikia atlikti porą paprastų kasdienių darbelių, o tuomet jos įprastą nuobodžią dienotvarkę netikėtai pertraukia buvusio vaikino Rezos skambutis. Reza — žurnalistas, kuris turi talentą atkasti kokią nors įdomią informaciją, tačiau šį kartą, rodos, jis kažkur rimtai įsivėlė, taigi prašo Zoe pagalbos — perduoti vieną neaiškų paketą. Pačią Zoe pradeda persekioti neaiškūs TV ekranuose pasirodantys mergaitės vaizdai (kažkuo įtartinai primena žymiuosius „Skambučio“ epizodus), kuri prašo surasti April ir jai padėti. Maždaug tokia pradžia ir užuominos, kurių toliau, be abejonės, nesiruošiu pasakoti, mat istorija ir yra pagrindinis žaidimo variklis, išties smarkiai įtraukiantis į veiksmą ir verčiantis kartu su heroje skverbtis vis gilyn ir gilyn, ieškoti atsakymų. Iš tiesų, Ragnaras Tornkvistas turi puikių pasakotojo gabumų, kuriais jau buvo galima įsitikinti „The Longest Journey“žaidime.

Prie Dreamfall istorijos dar sugrįšime, o dabar pažvelkime į patį žaidimą.

Pirmasis didžiulis šuolis nuo „The Longest Journey“ yra tas, kad „Dreamfall“ nebėra įprastas „point and click“ „kvestas“, tačiau iš trečiojo asmens perspektyvos matomas žaidimas. Heroję mes valdome tiesiogiai, ja lakstome po aplinkas, ieškome užuominų, kalbamės su sutiktais žmonėmis ir… kaunamės.

Būtent, muštynių elementas yra pirmasis nemalonus žaidimo siurprizas. Žinoma, negaliu kalbėti už visus, gal kažkam tai ir patiks, tačiau į tokį ramų ir svajingą nuotykių žaidimą įtraukti paprasčiausius pasitrankymus, dar ir sukurtus labai atmestinai, yra tikrai nesveikintinas sprendimas. Kūrėjus galima būtų teisinti naujų kelių ieškojimų, pateikiant „adventure“ žaidimą, tačiau, žinant kokias nuostabias galimybes atrado „Fahrengheit“ ar labiau įprastas „Beyond Good and Evil“, šis „Dreamfall“ elementas atrodo tikrai ne vietoje ir visiškai nereikalingas. Na, bet yra kaip yra. Labai dažnai tokiose situacijose netenka atsidurti, tad prieš šią nemalonią smulkmeną galima užmerkti akis. Dar vienas naujai atkeliavęs elementas — „stealth“ užuominos. Vėlgi, pasislapstyti tenka tik poroje vietų, tačiau, nors tai ne taip drasko akis kaip muštynės, kažkaip čia vis tiek „nelimpa“.

Pati sąveika su aplinkiniu pasauliu yra sukurta gan patogiai. Kūrėjams, galima sakyti, pavyko suderinti senojo tipo „kvesto“ poreikį tyrinėti kiekvieną ekrano lopinėlį, ieškant kažkokio kabliuko, su trečiojo asmens perspektyvos sąsaja. Herojė, dairydamasi po teritorijas, pamato tuos objektus, su kuriais kažką galima atlikti, tuomet ekrane išmetamas pasirinkimų langelis.

Lietuviams, kaip labai mėgstantiems mobiliuosius telefonus, patiks tai, kad svarbiausias Zoe įrankis žaidime yra būtent mobilusis telefonas. Jį pasitelkus įveikiamos visokios spynos ir užraktai (tiesa, tenka sužaisti vieną ar kitą mini žaidimuką), Zoe nuolat palaiko ryšį su savo draugais, kurie pataria ir padeda išsisukti iš situacijos.

Kartais tenka pasinaudoti ir pačiame žaidime esančiais mechanizmais, siekiant išspręsti vieną ar kitą galvosūkį. Prakalbus apie galvosūkius — pagrindinį nuotykių žaidimų elementą, reikia pasakyti, kad, palyginus su „The Longest Journey“, šiame žaidime sudėtingų ir painių galvosūkių yra tikrai mažiau. Matyt, dėl paties žaidimo perkėlimo į trimatę aplinką ir tokio naujo herojės valdymo kūrėjai nusprendė per daug nerizikuoti ir paruošė mums daugmaž lengvai perprantamas užduotis. Galbūt kiek persistengta su paprastomis „nueik, paimk ir atnešk“ užduotėlėmis, na, bet siužete jos pateisinamos. Kai kada tikrai galima pasimesti, mat užuominos pateiktos labai neaiškiai ir tenka naudotis „badyk ir bandyk“ metodu. Kad per daug nesikankintumėte tokiose nelabai smagiose vietose, „Expert“ skyrelyje pateikiame „Dreamfall“ perėjimą. Nesibaiminkite, jokių siužetinių paslapčių nebus atskleista, tiesiog vienas po kito sunumeruoti veiksmai, ką kaip daryti.

Daugeliui skaičiusių ankstesnes „Dreamfall“ naujienas ir anonsus turėtų suktis klausimas: kodėl gi aš kalbu tik apie Zoe? Kur kiti du veikėjai, kurie buvo žadėti naujame žaidime? Nesibaiminkite — viskas yra savo vietose. Tiesa, vien tik su Zoe tenka paklajoti gerą gabalą žaidimo pradžioje, tačiau ilgainiui į žaidimą įsipina ir likusieji du herojai. Sutinkame ir valdome „The Longest Journey“ heroję April, kuri per tą dešimtmetį, praleistą Arcadia pasaulyje yra beveik neatpažįstamai pasikeitusi. Taip pat turime visiškai naują nematytą herojų Kianą — Azadi karį, specialųjį agentą — apaštalą. Turbūt nereikia sakyti, kad nors herojai yra iš visiškai skirtingų pasaulių ir vienas su kitu absoliučiai nesusiję, ilgainiui jų likimai persipins. Žaidusius „The Longest Journey“ pradžiugins ir dar vienas labai smagus to žaidimo veikėjas, kuris sugrįžo į čia ir vėl trykšta nepakartojamu humoru.

Džiugiausia, ką galima pasakyti apie „Dreamfall“ žaidimą yra tai, kad nepaisant perėjimo į trimatę grafiką ir valdymo sąsajos perkėlimo, jis sugeba išlaikyti tą nepakartojamą svajingą atmosferą, kuri lydėjo viso „The Longest Journey“ žaidimo metu.

Dviejų pasaulių — modernaus technologijų ir senojo magijos — priešprieša dar juntamesnė, dėl to kiekvienas jų atrodo dar vaizdingiau. Tiesa, pačių lokacijų galėtų būti ir daugiau, taip pat ganėtinai trukdo dažnas lygių pakrovimas. Visos „Dreamfall“ aplinkos suskaidytos į gana nedideles teritorijas, tarp kurių keliaujant tenka stebėti „loading“ ekraną. Tačiau pačios vietovės atperka šias laukimo akimirkas ir stebina savo architektūra ir stiliumi. Ypač išsiskiria Tamsiųjų žmonių miestas, į kurį atkeliavus tiesiog užgniaužia kvapą. Palydintys garsai labai padeda sukurti savitą atmosferą. Savo laiku „The Longest Journey“ tiesiog apstulbino herojų įgarsinimo kokybe, o „Dreamfall“ neatsilieka. Nors įgarsintojų sąraše neišvysite kažkokių garsių aktorių pavardžių, herojų kalba labai kokybiška ir kiekvienas turi savitą manierą, perteikiančią jo charakterį. Ypač patiko lengvai britiškas Zoe akcentas.

Štai ir viskas, ką norėjau papasakoti apie tiek lauktą svajingojo „The Longest Journey“ tęsinį „Dreamfall“. Nežaidusiems žaidimo to tikrai turėtų užtekti, kad susidarytų įspūdį ir susiviliotų šiuo žaidimu. Arba ne. Toliau skaityti rekomenduočiau tik jau žaidusiems „Dreamfall“ žaidėjams, kurių galvos, kaip ir mano, ūžia nuo klausimų ir dvejonių. O jų dėl žaidimo istorijos labai daug. „Dreamfall“, švelniai tariant, palieka labai daug atviros erdvės pamąstymams ir spėlionėms. Po truputį ir įvairiais aspektais įsiūbuota istorija nukertama kaip kirviu. Žaidėjas paliekamas šoko būsenoje. Kadangi žinau, kad toliau skaito ir tie, kurie nežaidė žaidimo, smulkmenų vis tik nenoriu pasakoti. Tik perspėsiu, ruoškitės šaltam dušui. O kas jau žino, apie ką kalbu, galiu nuraminti, jog visos „baltosios dėmės“, paliktos žaidime, yra ne klaidos ir ne nesusipratimai. Pats žaidimo istorijos ir idėjos autorius Ragnaras Tornkvistas oficialiai pranešė, kad „Dreamfall“ — tik pirmoji iš dviejų žaidimų dalis (ir vidurinioji trilogijos serija; pati trilogija, pasak Tornkvisto, yra dar didesnio sumanymo dalis…) ir tikrai bus tęsinys. Kur gi ne, juk neatskleista ne šiaip kokia viena ar dvi užuominos, forumuose diskutuojantys žaidėjai priskaičiuoja keliolika nepaaiškintų „Dreamfall“ istorijos atšakų. Na, bet Ragnaras Tornkvistas, visos šios intrigos sumanytojas, atrodo, žino, ką daro ir daro tai specialiai. „Yra daugybė neatsakytų klausimų, nes istorija nesibaigė. Kol kas. Aš tikrai žinau, kur ji eina ir kaip ji pasibaigs. Aš tiksliai žinau, kaip ji vystysis kitame žaidime, skyrius po skyriaus. Tai suplanuota nuo pat pradžių. Mes nesumąstėme šito jau pradėję dirbti. Pažadu.“, — taip kalba žaidimo autorius savo svetainėje http://ragnartornquist.com. Ir, atrodo, tikrai nuoširdžiai. Taigi, kaip bebūtų nesmagu prabusti iš įsiurbiančio sapno, reikia vėl keltis, priimti realybę tokią, kokia ji yra ir laukti laukti laukti kitos ilgiausios kelionės…

Pirmas įspūdis

Žaidimas visai kitoks, tačiau pirmtako atmosfera išlaikyta. 9,0

Siužetas

„Dreamfall“— palaima ir peilis, sukeliantis visas įmanomas emocijas. 8,0

Įdomumas

Keletas nereikalingų eksperimentėlių, tačiau apskritai nuotykinių elementų perkėlimas į naują erdvę pavyko. 8,3

Grafika

Du unikalūs ir stulbinantys pasauliai. Tik manyčiau, buvo galima labiau optimizuoti (žr. sistemos reikalavimus ir „loading“ ekranus). 8,6

Garsas

Kaip ir „The Logest Journey“ — viršūnė. 9,8

Valdymas

Įprasta trečiojo asmens veiksmo žaidimų schema puikiai tinka, išskyrus tuos ne itin malonius epizodus. 7,9

Išvada

Įvertinus „Dreamfall“ kaip visiškai atskirą darbą, nuomonė būtų gana prasta. Kaip nuoseklią, didesnę, trilogiją jungiančią dalį — tiesiog puiki. Todėl renkuosi kiek optimistinį viduriuką. 7.8